Trečią mėnesį vykstant JAV tarpininkaujamoms deryboms tarp Izrealio ir Palestinos pastarosios prezidentas Mahmoudas Abbasas lankosi Lietuvoje. Vilnius neparėmė Palestinos stojimo į JT ir balsavo prieš jos priėmimą į UNESCO, tačiau M. Abbasas sako norintis turėti ambasadą Lietuvoje.

Karas, pasak M. Abbaso, nėra baigtas, tačiau jis teigia esąs optimistas ir sako, kad sutarimą būtų galima pasiekti kad ir ateinantį mėnesį. LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ Palestinos lyderį kalbino žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

- Pone Prezidente, derybos su Izraeliu įvairiais etapais vyksta jau daugiau kaip tris mėnesius. Kaip, jūsų nuomone, viskas klostosi?

- Mes deramės jau du su puse mėnesio. Tačiau pirmiausiai norėčiau truputį pakalbėti apie Jungtines Tautas (JT). Kai pernai JT Generalinė asamblėja Palestinai suteikė ne narės stebėtojos statusą, daug kas sakė, kad tai yra savotiškas derybų pakaitalas. Man taip neatrodo. Nes vien tai, kad gavome ne narės stebėtojos statusą dar nereiškia, kad karas baigėsi. Mes toliau turime kalbėti su Izraeliu.

Šiuo metu derybose koncentruojamės į kelias sritis: sausumos sienas ir saugumą. Nesistengiame visko išspręsti iš karto. Turiu viltį, kad galime viską išspręsti netolimoje ateityje. Manau, ateinantis pusmetis parodys, ar galime viską išpildyti. Bet aš nusiteikęs optimistiškai. Žinoma, negaliu galbėti apie priemones. Vienintelis žmogus, turintis teisę kalbėti apie derybas ir jų priemones, yra Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Johnas Kerry.

- Prieš keturiolika metų turėjau galimybę kalbinti tuometinį Palestinos prezidentą Yasserą Arafatą. Jis konflikto su Izraeliu klausimu taip pat buvo labai optimistiškas. Spėju, palestiniečiai labai optimistiški žmonės?

- Mes turime būti optimistais. Mes kovojame dėl savo ateities, dėl nepriklausomybės, stengiamės ištrūkti iš okupacijos. Todėl mes turime būti optimistai. Turime saugoti viltį, kol ji taps realybe.

- Pone Prezidente, vykstant deryboms, ką išskirtumėte kaip didžiausią ginčo problemą?

- Mes esame išskyrę šešias problemas. Visos jos yra didelės ir svarbios: tai ir sausumos sienos, vandenys, saugumas ir kitos. Visa tai vienodai svarbu. Derybų metu negalima sakyti, kad viena problema yra rimtesnė už kitą. Visos yra rimtos ir svarbios. Spręsti reikia visas.

- Kaip jūs manote, ar Izraelio ministras pirmininkas yra toks pats optimistas kaip ir jūs?

- Nežinau. Jau kurį laiką jo nemačiau, negaliu pasakyti, optimistas jis ar pesimistas. Tačiau jei jis įsitraukė į derybas, vadinasi, taip pat turi viltį. Juk abi šalys siekia taikos: tiek palestiniečiai, tiek Izraelio žmonės. Tai viso pasaulio konfliktas, tačiau mes esame vieninteliai gyvenantys okupacijoje. Okupantas yra Izraelis. Manau, abi šalys turi norėti ir stengtis gyventi normalų gyvenimą stabilioje, nepriklausomoje šalyje.

- Pone Prezidente, kaip, jūsų nuomone, vyktų derybos, jei pagrindinis kitos pusės derybininkas būtų Izraelio prezidentas Shimonas Peresas, o ne vyriausybės vadovas?

- Negaliu pasirinkti derybininko. Labai gerai pažįstu poną Peresą. Manau, kad jis myli taiką, tiki ja. Tai svarbiausia.

- Kai kurie lietuviai Palestinos okupaciją lygina su Lietuvos okupacija sovietmečiu. Ar tai palyginama?

- Tiksliai nežinau, kokie buvo jūsų ir Rusijos santykiai, bet galiu pasakyti, kokie mūsų ir Izraelio ryšiai. Izraelis yra tikras okupantas. Jie iki šiol stengiasi užimti kuo daugiau mūsų žemių. Manau, kad po pasirašytos JT rezoliucijos nebegali būti jokių ginčų dėl žemių ir jų pavaldumo. JT aiškiai pasakė, kad visos nuo 1967 metų okupuotos Palestinos žemės priklauso mums.

- Pone Prezidente, kaip apibendrintumėte šiandieninę padėtį Palestinoje? Kokia ekonominė šalies situacija?

- Palestinos ekonomika yra prasta dėl tos pačios okupacijos. Iš principo turime daug galimybių pakelti ekonomiką. Pavyzdžiui, turizmas. Jei būtume laisvi, galėtume sulaukti apie 10 mln. turistų kasmet. Galite įsivaizduoti, kaip tai atsilieptų šalies ekonomikai. O turizmas – tik viena iš sričių. Be to, mes negalime naudoti apie 60 proc. savo šalies teritorijos, nes ją kontroliuoja Izraelis. Mums draudžiama ja naudotis ar vystyti ten bet kokius projektus. Mes kenčiame dėl to.

- Kaip jūs komentuotumėte Lietuvos poziciją Palestinos ir Izraelio konflikte? Mano manymu, ji visiškai proizraeliška. Ar sutiktumėte su tuo?

- Na, praėjusiame balsavime JT Lietuva neišreiškė pozicijos, balsuojant susilaikė. Manau, tai yra gerai. Geras žingsnis, kai nenori remti nei vienos, nei kitos pusės. Mes dėkojame už tokią Lietuvos politiką ir, žinoma, tikimės, kad ateityje santykiai gerės. Taip pat norėtume Lietuvoje įsteigti savo ambasadą tam, kad gerintume dvišalius santykius, stiprintume ekonominį ir politinį bendradarbiavimą. Mes nesiekiame, kad būtumėte tik mūsų, palestiniečių, pusėje. Norime, kad būtumėte abiejų šalių – Izraelio ir Palestinos pusėje.

- Pone Prezidente, kaip jūs apibūdintumėte situaciją visame regione? Pirmiausiai turiu omenyje Egiptą, Siriją.

- Kalbant apie Siriją – manau, kad ten yra tragiška padėtis. Iš pradžių mes siūlėme, kad visos partijos susėstų prie bendro stalo ir spręstų problemas taikiai. Deja, jie mūsų neklausė. Reikia viltis, kad savo ginčus Sirijai pavyks išspręsti Ženevoje. Kitu atveju bijau, kad Sirija skils į dvi, tris ar net keturias atskiras valstybes. Dar baisiau, kad tokiu atveju pilietinis karas gali tęstis metų metus. Todėl siūlome savo broliams Sirijoje sėsti prie stalo ir taikiai spręsti problemas.

- O kaip dėl Egipto?

- Ten šiek tiek kitokia situacija. Žinote, kad Egiptas išsirinko Muhamedą Mursį, tačiau jis neatliko savo darbo. Jis nepadarė nieko, kad suvienytų šalį, suvienytų žmonės. Dabar visur protestai, demonstracijos. Kiekvienoje iš jų dalyvauja dešimtys milijonų gyventojų, kuriuos remia kariuomenė. Manau, kad jei naujoji valdžia laikysis savo plano ir jį įgyvendins, ateityje Egiptas bus demokratiškas.

- Prezidente, mūsų pokalbiui baigiantis noriu paklausti apie jūsų svajones ir norus. Kaip suprantu, jūsų viltis – ateityje matyti Palestiną nepriklausomą ir lygiavertę tarptautinėje bendruomenėje.

- Aš tikiuosi, kad Palestina tokia bus jau kitą mėnesį. Kad ji bus nepriklausoma valstybė, atgaus okupuotas teritorijas. Jei kita pusė bus geranoriška ir supras mūsų žmonių lūkesčius, ateities kartų poreikius, jeigu Izraelis norės gerų santykių su visomis arabų ir islamo šalimis – tuomet taikos sutartį jie turėtų pasirašyti tuojau pat. Jie neprarastų nieko, mes tik norime, kad paliktų Palestinos teritoriją. Tokiu žingsniu Izraelis iš karto užsitarnautų dar beveik 60 arabų valstybių pripažinimą. Jie gyventų taikoje, o mes gautume nepriklausomybę.

- Tačiau tai skamba kaip svajonė, ne tikėjimas?

- Tai ir tikėjimas, ir svajonė. Mes neturime pasirinkimo, neturime kitų galimybių. Nenorime veltis į karus, stengiamės viską išspręsti taikiai.