Lietuvę vedęs indas: meilė – tik beprasmis žodis

Binishas Kuruvilla – netradicinis indas, nors ir kilęs iš ortodoksų šeimos. Norėdamas patirti kultūrinį šoką, jis išvyko į Estiją, ten baigė kinematografijos studijas, vedė kaunietę, įkūrė egzotiškų patiekalų restoraną, per 10 metų nufotografavo daug vestuvių ir daug lietuvių moterų aktų.

Norėjo patirti šoką

Didelės, ryškios tamsiai rudos akys, juodi ilgi tankūs plaukai, neaukštas, lieknas, plati baltadantė šypsena. Kuru (taip 36 metų indą vadina draugai) kažkuo primena pagal Rudyardo Kiplingo romaną sukurto animacinio filmo herojų Mauglį.

"Dabar sunku pasakyti, kas yra tradicinis indas, – gūžtelėja pečiais netoli Cochin miesto esančiame kaime Kuzhupilly, kuriame apie 15 tūkst. gyventojų, augęs B.Kuruvilla. – Storuliukai, su pilvais, auginantys 8–10 vaikų – taip buvo prieš 30 metų. O dabar mano dėdės ir tetos augina po vieną ar du vaikus. Indija keičiasi. Žmonės iš kaimų skuba persikelti į miestą. Jiems, įsikūrusiems didmiesčiuose, labiau už vaikus ima rūpeti pinigai."

Prieskonių sostine vadinamoje Keralos valstijoje augęs Kuru Indijoje baigė bakalauro studijas. Jis išmano viešbučių vadybą ir įsigijo virtuvės šefo specialybę. "Labai mėgstu ne tik skaniai pavalgyti, bet ir pats gaminti", – sako indas.

Kaip nutiko, kad iš gimtosios Indijos Kuru gyvenimo kelias pasuko į apie 70 kartų plotu mažesnę ir net apie 950 kartų mažiau gyventojų turinčią Estiją?
"Norėjau kultūrinio šoko, – juokiasi blykstelėjęs akinama šypsena. – Ieškojau šaltos, mažos ir kartu civilizuotos šalies. Pabodo 25 metus gyventi nuolat tvyrant karščiui."

Priprato prie speigų

Nusileidęs Estijos sostinės Talino oro uoste Kuru patyrė lauktą šoką. Tą žiemos dieną oro temperatūra siekė apie 30 laipsnių šalčio. Jį pasitikęs nakvynės namų darbuotojas nustėro pamatęs lengvai apsirengusį indą.

"Pamenu, kaip mačiau žmogų, bandantį atrakinti apšąlusias kiosko duris su apšerkšnijusia spyna. Kad ją atšildytų, užpylė specialaus skysčio", – pasakoja pirmuosius įspūdžius iš Estijos B.Kuruvilla.

Per penkerius metus, praleistus Estijoje besimokant, baigiant kinematografijos specialybės magistrantūrą, Kuru priprato prie estiškų žiemų šalčio, nors buvo ir sunkių akimirkų.

Talinas jam patiko. Indas daug vaikščiojo pėsčiomis, susirado užsieniečių draugų, lankėsi turguje, mokyklose, senamiestyje. Kaip jis apibūdintų estus? Kaip šaltus, uždarus žmones.

Estijoje sutiko žmoną

"Indijoje išėjęs į gatvę daug lengviau rasi draugų, – šypsosi B.Kuruvilla. – Žinoma, puikiai suprantu, kad ten, Estijoje, – šalta, kita kultūra. Mielesnės, beje, buvo Estijoje gyvenančios rusės."

Rasistiniai šūkiai, įžeidinėjimai ar muštynės? Rudaodis indas to neišskiria: visur teko sutikti įvairių žmonių, girdėti įžeidimų. Piktų žmonių jis yra sutikęs ir Estijoje, ir Londone, ir Lietuvoje.

"Tai priklauso ne nuo tautybės, o žmogiškumo. Buvo ir močiučių turguje, kurios susižavėjusios liesdavo mano odą", – Kuru demonstruoja, kaip nustebusios moterys lytėdavo pirmą kartą gyvenime matomą tokios spalvos odą.

Estijoje, baigiantis 2002-iesiems, B.Kuruvilla sutiko audiovizualinius menus studijuojančią lietuvę Laurą, kuri vėliau tapo jo žmona.

Lietuviai emocingesni, bet piktesni

Atvykus iš Estijos Lietuva jau nešokiravo. Mūsų šalyje Kuru jau buvo lankęsis: vasaromis jis kelioms savaitėms atvykdavo į Palangą, Neringą, dalyvaudavo įvairiuose festivaliuose, kituose renginiuose.

"Labai patiko, – prisimena Kuru. – Lietuviai – emocingesni už estus. Bet ir nekantresni, šiek tiek piktesni – tai jaučiasi keliuose, kai signalizuoja vienas kitam."

Indui dar įstrigo ir tai, kad jo tėvynėje daug labiau gerbiami, prižiūrimi seni tėvai, seneliai. Ten sunku įsivaizduoti, kad jie vieni, suvargę sunkiai eitų nusipirkti maisto, vaistų.

"Indijoje jauniausi šeimos nariai privalo prižiūrėti senus žmones ir rodyti jiems ypatingą pagarbą. Nors Indijos didmiesčiuose tokios tradicijos irgi keičiasi", – taria B.Kuruvilla.

Vestuvėse – tik 20 žmonių?!

Kuru ir šešeriais metais už jį jaunesnė žmona Laura Lietuvoje susituokė pagal krikščionių papročius. Vestuves jie norėjo surengti ir Indijoje, tačiau vietos ortodoksų dvasininkas antrą kartą tuoktis neleido.

"Tuomet surengėme kuklią šventę, kurioje dalyvavo apie 200 žmonių, – šypsosi indas. – Jei būtų vestuvės, dalyvautų bent 1 500 svečių. Indijoje žmonės turi daug giminių, draugų, pažįstamų."

Nekart Lietuvoje vestuves fotografavusį (fotografija Kuru susidomėjo prieš dešimt metų) indą ir dabar dar stebina, kai lietuvių vestuvėse dalyvauja 20, 15 ar vos keturi šeši žmonės, kurie telpa nedideliame jo įkurtame restorane.

"Įdomūs ir jūsų vestuvių papročiai, – nuoširdžiai kalba B.Kuruvilla. – Piršlio korimas, išbandymai jaunikiui, įvairūs žaidimai. Tiesa, vestuvėse pas jus labai daug alkoholio. Dabar jo daugėja ir Indijos didmiesčiuose gyvenančių šeimų šventėse."

Kalbų panašumai

Iš Indijos prieskonių sostinės atvykusį Kuru stebina, kad lietuviai retai naudoja prieskonius, o maistą gali gaminti gardindami vien druska.
"Indijoje valgome daug daržovių, naudojame karį. Ant stalo dažniausiai būna apie septynis patiekalus", – aiškina jis.

Prakalbus apie lietuviškus didžkukulius Kuru nuoširdžiai susiraukia ir nusijuokia: "Nepatinka. Bet balandėliai – patiko. Juos gaminame ir namie."

Pasiteiravus, kodėl jis kalba lietuviškai – juk mūsų šalyje yra žmonių, net žinomų, kurie gyvena keliasdešimt ar keliolika metų, bet nekalba lietuviškai, Kuru nusistebi: "Jei tu gyveni kažkurioje šalyje, turi mokėti tos šalies kalbą."

Lietuviškai su akcentu kalbantis indas net specialiai tris mėnesius lankė lietuvių kalbos ir filologijos kursus.

"Lietuvių ir indų kalbos turi panašumų. Beveik taip pat kaip Indijoje skamba ir tokią pačią reikšmę turi jūsų žodžiai "akis", "pėdos", "tėvas", "ranka", "Dievas" ir kiti. Labai panašus mūsų saulės ženklas ir senovinis jūsų simbolis", – žinias demonstruoja indas.

Žmogiškumas – be sienų

Kuru patinka, kad Lietuvoje žmonės gana tolerantiški įvairioms religijoms ir įkyriai nebruka savo pažiūrų. Indijoje beveik visų religijų atstovai teigia, kad pati geriausia ir teisingiausia religija yra būtent jų.

B.Kuruvilla nemėgsta fanatizmo, politikos, todėl jis ramiai reagavo ir pas save įdarbino "amžiną indų priešą" – pakistanietį: "Aš neturiu sienų. Garbė ir žmogiškumas tokie patys visame pasaulyje."

Lietuvės moterys? Kuru pastebėjimu, jos rengiasi drąsiai, yra nesuvaržytos, nors Prancūzijoje ar Skandinavijoje moterys dar drąsesnės: jos gali kaip niekur nieko pasakyti: "Eime pasimylėti."

Pasiteiravus, kodėl, jo manymu, pastaruoju metu pasaulyje Indija nuskambėjo įvykiais, kai keli ar net keliolika vyrų išprievartavo moteris, net užsienietes, Kuru linktelėja galvą: "Girdėjau. Dabar žiniasklaida, ypač internetinė, dirba labai operatyviai, todėl atrodo, kad to seniau nebuvo. Šiaurinėje Indijos dalyje žmonės mažiau išsimokslinę ir moterys bijodavo kreiptis į etikos policiją, o kai kurie vyrai mano, kad gali daryti su jomis ką nori. Užsienietės? Kai kurios jų, matyt, pernelyg provokuojamai rengėsi ir negerbė vietos papročių. Galbūt tai lėmė, kad mažai išsilavinę vyrai griebėsi smurto?"

"Kadaise, – kalba jis, – Indijoje nebuvo maharadžų, klasių. Buvo viena šventykla ir aplink ją gyvendavo žmonės. Vėliau atsirado maharadžos, prasidėjo kovos dėl turto, žmonės pasidarė gobšūs, pikti..."

Fotografuoja moterų aktus

Pradėjęs fotografuoti, B.Kuruvilla Lietuvoje sukūrė nemažai moters aktų. Jam tai patinka? Indas šypsosi: "Gražu, tai – menas. Taip, lietuvės, drąsios ir nesuvaržytos moterys."

Kuru neslepia: jo šalyje moterys itin retai pasiryžtų pozuoti aktui ir tai galėtų nutikti tik Indijos didmiesčiuose.

Tėvynės jis neaplankė tik pernai, kai įkūrė kavinę. Įprastai kasmet, kai į Lietuvą ateina žiema ir kartais užpuola nostalgija, Kuru su žmona, dabar – jau ir šešerių metų dukrele Pia aplanko savo gimtinę.

"Ką reiškia Pia? Meilė", – aiškina B.Kuruvilla. Pasiteiravus apie neįprastus ritualus gimus dukrai, pastebi, kad jie – kosmopolitai, o dukrelė – krikštyta.

Ne kalbėti, o daryti

Nejaugi jo namuose žmona lietuvė jam neplauna kojų, ką neretai daro žmonės indės? Kuru vėl juokiasi: "Ne, ne, mes gyvename europietiškai. Tiesa, kai sirgau, žmona kojas man plovė."

Kuru pasakoja, kokius jo pokyčius, grįžus į Indiją, pastebi draugai ir artimieji.

"Mama pyko, kai pavalgęs jai pradėjau dėkoti", – vėl juokiasi dažnai besišypsantis indas. Kuri paaiškina: Lietuvoje, kaip ir visoje  Europoje, žmonės labai dažnai, palyginti su Indija, sako "ačiū".

"Indijoje mes manome, kad daug svarbiau ne tai, ką tu kalbi, bet ką tu darai, – kalba B.Kuruvilla. – Reikia padėti vienas kitam, bet nebūtina apie tai kalbėti, nes tu padedi vienam, jis – kitam, ir taip viskas sukasi ratu. O Europoje žmonės kartais sako tai, ko nenori, ir to nepagrindžia veiksmu."

Taip ir su meile. Kuru šypsosi: "Myliu" – tik beprasmis žodis. Reikia ne sakyti, bet mylėti."