Legendinių lakūnų bareljefai buvo kalami slapta

Nepelnytai pamirštas kaunietis Tomas Zauka vokiečių okupacijos metais sumanė Puntuko akmenyje iškalti S.Dariaus ir S.Girėno bareljefus, o baigiantis karui rūpinosi apsaugoti lakūnų palaikus nuo išniekinimo.

Vieną dieną dingo

Vieną 1942-ųjų dieną staiga pranyko 265 tonų akmuo galiūnas Puntukas, kurį beveik prieš 20 tūkst. metų ledynai atrideno iš Šiaurės į Anykščių apylinkes. Kur ir kodėl?
Aviacijos istorija besidomintis Jonas Čepas aptiko aviacijos temomis rašiusio Jono Dovydaičio beveik prieš 50 metų skelbtos informacijos apie Puntuko pradanginimą vokiečių okupacijos metais ir apie S.Dariaus ir S.Girėno bareljefų kalimą.

"1942–1943 m. važiuojantieji Anykščių–Kurklių keliu pro vietą, kur įprastai dunksojo Puntukas, matė tik didžiulę kaimišką daržinę. Bet ir gerai, kad akmuo dingo. Vėliau sužinota, kad vokiečiams jis jau buvo kritęs į akį", – pasakojo J.Čepas.

Paakino nugirstas pokalbis

1942-ųjų gegužę du vokiečių vyresnieji puskarininkiai, vienoje Kauno kavinių užsisakę butelį konjako "Asbach Uralt", garsiai šnekučiavosi. Prie gretimo staliuko papietauti prisėdo inteligentiškos išvaizdos, maždaug 40 metų vyras su barzdele. Jis senu įpročiu ją pasiglostė ir užsisakė kažkokį patiekalą. Tuo metu nuo konjako įkaitę vokiečių karininkai pradėjo kalbėti dar garsiau, ir inteligentiškasis kaunietis išgirdo, kad vienam kariškių labai patikęs Puntukas.

"Matyt, tas feldfebelis iki karo buvo skulptorius, nes žadėjo, Vokietijai laimėjus karą, likti gyventi Lietuvoje ir iškalti Alfredo Rosenbergo (vienas nacizmo ideologų – red. past.) veidą Puntuko akmenyje. Už šią idėją abu feldfebeliai pakėlė taures. Išgirdęs jų ketinimus, prie gretimo staliuko sėdintis kaunietis mįslingai šyptelėjo – jo galvoje gimė unikali idėja", – pasakojo J.Čepas.

Atsisakė darbo

Kas buvo tas kaunietis su barzdele, pietavęs kavinėje? Pasirodo, tai tarpukariu Finansų ministerijoje revizoriumi dirbęs T.Zauka (1899–1970), pasiskalsindavęs duoną derindamas pianinus ir fortepijonus. Dar jis buvo aktyvus Lietuvos aeroklubo Sportinės eskadrilės lakūnas. Tad nenuostabu, kad 1940 m. T.Zaukai buvo patikėta vadovauti S.Dariaus ir S.Girėno paminklo pastatymo komitetui, tačiau planus suardė karas.

Vokiečių okupacijos metais apie lakūnų atminimo įamžinimą negalėjo būti nė kalbos. Vokiečius dirgino visuomenės įsitikinimas, kad būtent jie pašovė "Lituanicą". Okupantai nieko nenorėjo girdėti apie paminklą S.Dariui ir S.Girėnui Kaune. Vis dėlto T.Zauka jau brandino kitą sumanymą – įamžinti lakūnų atminimą Anykščiuose. Tam jį paakino nugirstas kavinėje pokalbis. T.Zaukos idėją parėmė slapta apklausti archeologai, architektai, skulptoriai. Netrukus sumanymo iniciatorius Lietuvos miestuose ir miesteliuose išplatino kelis šimtus raginimų remti idėją aukomis ir, atsisakęs tiesioginio darbo, pasišventė savo idėjos įgyvendinimui.

Talkino šviesuomenė

Nuvažiavęs į Anykščius T.Zauka aplankė rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską, kuris pritarė lakūnų atminimo įamžinimo idėjai: "Gerai sugalvojote. Pritariu. Puntukas ir lakūnai – vienas kito verti milžinai." Čia pat, Anykščiuose, idėjos autorius sutiko buvusį Konservatorijos studentą Mečį Laumelį ir prikalbino jį tapti paminklo darbų vykdytoju: rūpintis medžiagomis, maistu darbininkams, įrankiais. T.Zauka grįžo į Kauną, palikęs M.Laumeliui pinigų lentoms pirkti, kad būtų pastatyta daržinė, turėjusi paslėpti Puntuką nuo smalsių akių.

Kaune skulptorius Bronius Pundzius sukūrė du paminklo projektus, Kauno savivaldybės technikas Juozas Deksnys suplanavo aikštę prie Puntuko, o slapta pakviesti skulptorius Petras Rimša, dailininkai Liudas Truikys, Leonardas Kazokas, kompozitorius Antanas Račiūnas, profesorius Vladas Lašas, architektas Kazimieras Šešelgis, archeologas Petras Tarasenka aptarė paminklo projektus ir vieną jų išrinko. Per tą laiką M.Laumelio pasamdytas žmogus pastatė daržinę, kuri paslėpė Puntuką.

Kalė antkapių meistrai

Plokščiame daržinės stoge buvo įstatytas langas, pro kurį šviesa krito ant vieno Puntuko šono, atsidūrusio laikino pastato viduje. Būtent ši įspūdingo dydžio akmens dalis tapo skulptoriaus darbo lauku. Kalamo akmens garsą slopino daržinės sienos. Į smalsuolių klausimą, kas vyksta toje daržinėje, buvo atsakoma, kad ūkininkas, kurio žemėje stovi didysis akmuo, čia nori įsirengti pirtį.

1942 m. lapkričio 18-ąją B.Pundzius ant Puntuko šono įbrėžė pirmąsias linijas, o T.Zauka vis ieškojo kvalifikuotų akmenskaldžių, kurių dauguma buvo išvežti darbams į Vokietiją. Pagaliau jam Panevėžyje pavyko surasti du antkapių meistrus – Stasį Miškinį ir Jurgį Šlepakovą. Pastarasis dirbo tik mėnesį, o S.Miškinis – iki darbų pabaigos. Bareljefai buvo kalami iki 1943 m. liepos vidurio. Paminklo gamybos išlaidas dengė ir pats T.Zauka, paaukojęs šiam tikslui dalį savo užgyvento turto.

Sumanė paslėpti palaikus

1943 m. liepos 29-ąją paminklas buvo baigtas, nuardyta jį slėpusi medinė daržinė, o paminklo priėmimo komisija vienbalsiai pripažino, kad darbas atliktas tinkamai. Deja, gerai atlikto darbo džiaugsmą temdė Lietuvos spaudoje pasirodę prieštaringi šio sumanymo vertinimai (pavyzdžiui, Fausto Kiršos). Vis dėlto nei kritika, nei gestapo dėmesys T.Zaukos iš pusiausvyros neišmušė. Maža to – jis ėmėsi dar pavojingesnio dalyko, kuriam paakino ne tik jo namuose vokiečių atlikta krata  (per šią kratą okupantai konfiskavo T.Zaukos rinktą medžiagą apie "Lituanicos" žuvimo aplinkybes).

"Artėjant frontui, Vytauto Didžiojo karo muziejuje buvo sudaryta komisija tautos relikvijoms paslėpti. Komisijos darbe dalyvavo ir T.Zauka. Jam kilo nuogąstavimų dėl lakūnų palaikų. Jais T.Zauka pasidalijo su buvusiu karo aviacijos kapitonu Ignu Vyliumi. Buvo nuspręsta palaikus paslėpti. Bičiuliai galėjo tik organizuoti šią operaciją, bet negalėjo joje dalyvauti. Mat vokiečių uždarytame Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete kiaurą parą budėjo karo policija", – priminė J.Čepas.

Pateko į mįslingas avarijas

T.Zaukos idėjai pritarė Medicinos fakulteto profesoriai Vladas Lašas ir Benediktas Šiaulys. Pastarasis gyveno fakulteto pastate, tad pagalbon pasitelkė irgi čia gyvenusius elektriką Praną Raubą, kūriką Vladą Beržinską, teismo ekspertizės sanitarą Joną Štrupkų ir jo žmoną Jadvygą. Visi drauge 1944 m. kovo 18-osios naktį karstus su lakūnų palaikais iš fakulteto koplyčios liftu nuleido į rūsį ir užmūrijo vienoje sienos nišoje. Šio pavojingo žygio dalyviai prisiekė niekam apie tai neprasitarti. Šioje nišoje lakūnų kūnai išbuvo 20 metų.

Praūžė karas. 1945 m. I.Vylius ir T.Zauka pateko KGB akiratin. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys I.Vylius buvo sušaudytas Vilniuje, o T.Zauka išsiųstas į Pečioros lagerį už... kolaboravimą su vokiečiais. Po dvejų metų jis buvo sugrąžintas į Lietuvą, iš naujo tardytas ir už nelegalaus S.Dariaus ir S.Girėno paminklo Anykščiuose statybos organizavimą vėl išsiųstas į lagerius. 1952 m. grįžo į Lietuvą suluošintas, bet nepalaužtos dvasios. T.Zaukai būnant KGB įskaitoje 1969 m. įvyko mįslinga avarija, kurioje jis buvo stipriai sužalotas, bet išliko gyvas. Netrukus į T.Zauką buvo pasikėsinta dar kartą. Nuo patirtų sužalojimų T.Zauka nebeatsigavo – šis nepelnytai Lietuvoje pamirštas žmogus mirė 1970 m. Palaidotas Senosiose Kuršėnų kapinėse.

Puntukas ir požiūris į didvyrius

Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje), svoris – 265 t.

Leidykla "Terra Publica", leidžianti knygas, skirtas Lietuvos kraštui ir jos žmonėms, pernai sudarė tradicinį 30-ies patraukliausių ir lankomiausių mūsų šalies vietų sąrašą. Į jį pateko ir Anykščiai su Puntuku.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (taip dabar vadinamas tarpukario Medicinos fakultetas) nematė reikalo išsaugoti nei vonių, kuriose buvo balzamuojami S.Dariaus ir S.Girėno kūnai, nei lifto, kuriuo jie buvo nuleisti į rūsį, nei nišos sienoje, kurioje buvo slėpti karstai (pastarieji iškeliavo į Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondus, tačiau lankytojai jų nemato), nei čia atkurtosios Nepriklausomybės pradžioje veikusio nedidelio memorialo – visa tai sunaikinta modernizavimo vardan 2005 m.