Iš miesto – į girias
Šiuo metu Akvilė su savo šunyte Gile apsistojusi Girionyse. Juokaujame, kad vietovardis puikiai atitinka dabartinį amplua, nes girios, pievos, laukai – jos viešpatija, kur buvusi kaunietė renka žolynus, uogas, grybus savo laukiniškiems patiekalams.
Nors gyvena vietoje, kur nedaug žmonių, vienišumu nesiskundžia. Tikina, kad į namus sugrįžta tik pernakvoti. „Prieš mano langus – miškas, už kelių minučių – Kauno marios. Aplinkui žmonių yra, bet ne per daug“, – aiškina.
Kaune gimusi ir augusi Akvilė niekada negalvojo, kad gyvens gamtoje, nes net senelių kaime neturėjo.
„Laukiniška veikla prasidėjo tada, kai su savo partneriu (dabar jau buvusiu) išsikrausčiau gyventi iš miesto į kaimą, – pradeda savęs ieškojimo odisėją kaunietė. – Abu norėjome būti arčiau gamtos, gyventi tikresnį, natūralesnį gyvenimą, o jis kaip tik paveldėjo savo prosenelių sodybą Zarasų rajone. Taip atsidūrėme visiškame vienkiemyje.“
Pagyvenusi gamtoje Akvilė ėmė pastebėti vis daugiau augalų, pradėjo jais domėtis, naudoti maiste. Sodyboje radusi senų knygų apie augalus, jas skaitė, o informaciją dėjosi į galvą.
Ilgas kelias į save
Bandau iškvosti Akvilę, kaip gamtos neragavusi miestietė sutiko kraustytis į vienkiemį Zarasų rajone. Moteris išsiduoda, kad prieš Zarasus dar buvę Anykščiai – ten susipažino su vaikinu, pradėjo megzti santykius. Prieš Anykščius dar gerą pusmetį keliavo po Pietų Ameriką, ėjo portugališkuoju Šv. Jokūbo keliu.
Akvilė dalijasi, kad su tėvais dažnai išsiruošdavo į gamtą, daug laiko leisdavo prie ežerų, miškuose. „Todėl nuo pat jaunystės jaučiausi truputį kaimietė“, – juokiasi A. Petniūnaitė.
Kokių intencijų vedina po paskutinio abitūros egzamino nusprendė eiti į piligriminį žygį? „Mano mama buvo ne sykį ėjusi tuo keliu. Grįžusi būdavo labai laiminga, pasikrovusi, tarsi susilygiavusi su savimi. Ji man padovanojo šią kelionę mokyklos baigimo proga“, – džiaugiasi pašnekovė, kelyje ieškojui atsakymų, kas ji tokia ir ką norėtų veikti gyvenime.
Jei kas nors paklausdavo, koks tas mano maistas – vegetariškas ar veganiškas, atsakydavau labai paprastai: laukiniškas!
O gyvenimas Akvilei ruošė nemažai staigmenų. Išvykusi studijuoti į Londoną, daugiakultūriame didmiestyje lietuvė nepritapo. Ištvėrė gal pusmetį, paskui grįžo atgal ir šiek tiek padirbusi išlėkė į Pietų Ameriką. „Pinigų buvau pasitaupiusi, nes nuo 14-os metų dirbau. Tėvai išleido, – džiaugiasi ir priduria, kad jos mama – labai plačių pažiūrų moteris. – Ji manimi labai pasitikėjo, todėl nesinorėjo nuvilti. Nors buvau dar jauna, keliaudama elgiausi labai atsakingai.“
Grįžusi po kelionių Akvilė pakeitė studijų kryptį – vietoj elektronikos inžinerijos pasirinko filosofiją. Be to, dalyvavo įvairiose sąmoningumo stovyklose – gamino maistą, savanoriavo.
„Kelionės po Pietų Ameriką praplėtė mano akiratį. Sužinojau apie jogą, meditaciją ir tai, kad žmonės gali gyventi kitaip. Jau nuo penkiolikos buvau pradėjusi domėtis sąmoningumo praktikomis, nevalgiau mėsos“, – dalijasi ji.
Prasidėjus koronaviruso pandemijai ir karantinui, Akvilė su savo draugu persikėlė gyventi į Anykščius, kur dirbo pluoštinių kanapių ūkyje, tapo šios bendruomenės dalimi. Projektu pasibaigus, į studijas Vilniuje nebegrįžo.
Laukiniškos gimtadienis
„Paragavę gyvenimo laisvėje, gamtoje, į Vilnių grįžti neturėjome nė menkiausio noro. Greitai susiradome draugų. Dauguma buvo už mus vyresni ir labai išmintingi žmonės. Moterys man pripasakojo ir apie vietinius augalus, ir apie savo krašto tradicijas“, – negaili gerų žodžių naujiems kaimynams A. Petniūnaitė.
Apsigyvenusi vienkiemyje, Akvilė vis dažniau išvažiuodavo gaminti laukiniško maisto, kurio pagrindą sudarė gamtos gėrybės. Vis tik projektas „Laukiniška“ gimė tada, kai jiedu su partneriu nusprendė pasukti skirtingais keliais. Ji grįžo gyventi į Kauną ir ėmė galvoti, kaip galėtų pavadinti vis labiau įsibėgėjančią veiklą. Kadangi maistui naudojo daug laukinių augalų, nusprendė, kad tiksliausias pavadinimas būtų „Laukiniška“.
„Jei kas nors paklausdavo, koks tas mano maistas – vegetariškas ar veganiškas, atsakydavau labai paprastai: laukiniškas!“ – šypsosi Akvilė.
Laukiniškos gimtadieniu ji laiko praėjusių metų balandį, kai viena draugė padarė logotipą, o mamos vyras sukūrė tinklapį ir jos veikla pasidarė matoma internete. Nuo to laiko viskas pradėjo sparčiai augti.
Paklausta, iš kur žino, kuris augalas valgomas, o kuris ne, Akvilė sako, kad jos gyvenimo moto – patirti ir paragauti. Todėl naujas žoles ji išstudijuoja ir tuomet ragauja, nebijodama, kad apsinuodys ar kaip kitaip pakenks savo sveikatai.
„Daug skaičiau apie augalus ir radau raminantį faktą, kad Lietuvoje gal tik 5 proc. augalų yra labai nuodingi, tad juos pažinus visa kita galima drąsiai ragauti“, – dalijasi informacija ir tęsia, kad jos tikslas – pajausti augalų gastronomines savybes.
Savo potyrius Akvilė užsirašydavo, o internetu bendraudavo ir su kitais, rašančiais apie žolynų skonines savybes. Kur tik atsidurdavo, gaudavo vertingų knygų, sutikdavo žmonių, kurie padėjo toliau gilinti savo žinias. Atrodė, kad pats gyvenimas tvirtina šitą veiklą.
Maistas sąmoningiems renginiams
Akvilė nusprendė dalytis tiek savo žiniomis, tiek ir laukinišku gyvenimo būdu. Daugumai jis nebuvo įprastas, nors buvusiai kaunietei tada atrodė, kad visi aplinkiniai gyvena panašiai.
Ilgainiui ėmė rastis vis daugiau sąmoningumo renginių, į kuriuos ji buvo kviečiama gaminti maisto.
„Dažnai važiuoju į moterų stovyklas, vadinamuosius moterų ratus, kur vyksta meditacijos, šokiai. Ten mano maistas – augalinis arba vegetariškas – labiausiai tinka. Kadangi pati nevalgau mėsos, žuvies, tai ir renginiai, į kuriuos vykstu, man turi būti sąmoningi. Mane kviečia į festivalius, privačias šventes. Esu gaminusi maistą ne vienoms vestuvėms, vykusioms pagal senąsias lietuvių tradicijas“, – vardija Akvilė.
Didžioji dalis tokių renginių vyksta gamtoje, tad moteris į šventę atvyksta anksčiau, kad galėtų vietoje prisirinkti to krašto augalų. Mėgstamiausias žolynas – dilgėlė. Dėl to, kad skonis geras, visi ją žino, daug kur ji auga. Naudoja dilgėlę ir kepiniuose, deda į pačios spaustą sūrį. Be to, joje daug maistinių medžiagų.
Iš uogų mini šermukšnį, su kuriuo jaučia išskirtinį vidinį ryšį. „Šermukšnio uogos karčios, bet gardžios. Per laiką suradau būdų, kaip tą kartumą nuimti. Iš šermukšnių uogų ruošiu padažus, uogienes ir šiaip dedu jų į maistą“, – pasakoja.
Atsiveria kitoks matymas
Vis dėlto mėgstamiausiais augalais Akvilė vadina tuos, kuriuos randa po ranka. Įvairiose vietose jie – skirtingi.
„Man svarbiausia naudoti tos vietos, kur gaminu, augalus. Pavyzdžiui, Dzūkijoje auga daug čiobrelių, rūgštynių. Į renginį išvykstu dieną ar pusdienį prieš, kad turėčiau laiko susipažinti su vieta, jos augalija“, – savo darbo principais dalijasi ji.
Jei rengia laukiniško maisto dirbtuves mieste, kavinėje, iš anksto pririnktų žolelių atsiveža pati. Kuo moterys, merginos, atvykusios į tokias dirbtuves, dažniausiai stebisi? Pasirodo, joms sunku patikėti, kad šalia yra tiek daug valgomų laukinių augalų.
„Kai žmonės paragauja laukiniško maisto, dalijasi, kad būnant gamtoje jiems atsiranda tarsi 4D matymas. Miško vaizdus jie ima traktuoti ir kaip maistą, ir vaistą. Atsiranda drąsos sąveikauti su gamta, nes kol nėra žinių, tol nėra ir atitinkamo suvokimo“, – sako laukiniškų edukacijų vadovė.
Paklausta, ar bandymų kelyje jai pačiai nepasitaikė nelaimingų atvejų, kai paragautas augalas sukėlė pykinimą ar net vėmimą, Akvilė pritariamai linguoja galvą: „Buvo ir pilvą susukę, ir galvą skaudėjo, bet sykį pasimokęs antrą kartą jau to nebedarai, nes gamtos lobiais turi naudotis saikingai.“
Pasimaitinusi lauko žolynais ji jaučia kažin kokį gerumo jausmą. Tikina, kad tokia mityba paveikė visas jos gyvenimo sritis. „Visada turiu daug energijos, daug noro ir džiaugsmo gyventi. Esu sveika, turiu sveiką ir gražią odą, sveikus plaukus. Jaučiu vidinį ryšį su gamta, vidinį pasitenkinimą, harmoniją su pasauliu ir jo žmonėmis“, – pakylėtai pasakoja.
Raganaitė nuo Kauno marių
Juokiamės, kad Viduramžiais Laukiniška ir jos veikla būtų palaikyta raganiška. Ačiū Dievui, tamsūs laikai jau praeityje, o XXI a. raganaičių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje sparčiai daugėja.
Kadangi visatoje veikia dėsnis – panašus pritraukia panašų, tai žmonėms, su kuriais Laukiniška bendrauja, jos veikla ir gyvenimo būdas visai neatrodo keisti. „Manęs tikrai niekas nelaiko ragana, gal tik juokais kartais pašaukia raganaite“, – atvirauja ir džiaugiasi gražiais komentarais, palaikymu.
Man norisi tikro, gyvo skonio, todėl aukščiausią natą palieku augalams.
Šiuo metu jos gyvenimo draugė – šunytė Gilė. Akvilė ją augina nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių. „Kai mes einame į mišką, ji mato, kad aš viską ragauju, tai ir ji iš paskos“, – juokiasi šeimininkė, maitinanti ją ne augalais, bet gera mėsa. Pati, sako, prieš gerą, kokybišką mėsą, pieno produktus iš ūkininkų irgi nėra nusistačiusi. Svarbu, kad maistas būtų tikras ir gyvas.
Akvilės laukiniškos dienos kaskart vis kitokios. Bet visose jose privalomas elementas yra miškas – viskas vis tiek jos gyvenime sukasi aplink gamtą, o į namus grįžta tik pernakvoti ir drabužių išsiskalbti.
Ar miškuose nepasiklysta? Akvilė tikina, kad ji kaip tik mėgstanti pasiklysti ir eiti tokiais žvėrių takais, kuriais jokie žmonės nevaikšto. „Pasitikiu gamta, tikiu, kad ji mane nuves, kur reikia, nes kuo labiau atsipalaiduoju, einu bet kur, tuo įdomesnių dalykų surandu. Mano vidinė navigacija yra pakankamai išvystyta. Dar nebuvo tokio atvejo, kad nerasčiau kelio atgal“, – nuoširdžiai kalba.
Vasarą ruošia atsargas žiemai
Vasara Laukiniškai – itin darbingas metas. Reikia pasiruošti atsargų žiemai, o ruoštis pradeda jau nuo pavasario. Prisišaldo visokiausių žiedų – kiaulpienių, obelų, prisidaro iš jų sirupų. Žiemą šitos gėrybės keliauja į maistingus kokteilius.
Daug žolių užsisūdo – suslegia su druska į stiklainius. Mėgsta jas ir rauginti, fermentuoti. „Kaip žmonės kopūstus raugina, taip aš tuos savo augalus“, – juokiasi ir priduria, kad per Kalėdas smagu tokių gardžių dovanų įteikti draugams. Pavyzdžiui, padėti kam nors po egle gilių kavos stiklainėlį.
Laukiniška tikina, kad jos žolelės puikiai dera ir kepiniuose – duonoje, pyraguose. Mėgsta gaminti iš jų įvairius kremus, miltelius. Žino būdų, kaip iš augalo išgauti gražią spalvą ir gerą skonį.
Aišku, pasitaiko ir nevykusių eksperimentų, kai išeina tikrai neskaniai. Bet kadangi eksperimentuodama niekada nedaro didelių kiekių, tai arba pati suvalgo, arba išmeta.
Spygliuočių limonadas – skaniausias
Sakoma, kad cukrus, druska „užmuša“ tikrąjį patiekalo skonį. Laukiniška sutinka, kad skonio stipriklių nereikėtų dėti daug, bet druską ji labai mėgsta. Iš pradžių gamina patiekalą su kuo mažiau druskos, o tik paskui jos įberia tiek, kiek reikia geram skoniui.
Cukraus beveik nevartoja. Jį keičia medumi arba datulių sirupu. „Man norisi tikro, gyvo skonio, todėl aukščiausią natą palieku augalams“, – išduoda pagrindinį laukiniško maisto gamybos principą.
Ką žmonės labiausiai mėgsta iš Akvilės laukiniškų patiekalų? Kiek pamąsčiusi, mini spygliuočių limonadą, kurį gamina iš pušų, kadagių, eglių spyglių. Rezultatas – koncentruotas chlorofilas, kurį skiedžia vandeniu, cirtinos sultimis, pagardina medumi. Truputį pafermentuoja, kad šis įgautų šiek tiek gazo iš natūralių mielių, esančių ant spygliuočių.
„Šis gėrimas visada sužavi, nes yra sodrios žalios spalvos, su puikiomis skoninėmis savybėmis“, – džiaugiasi Akvilė ir mini žolių užtepėles, kurias užsakovai taip pat labai mėgsta.
Didžiąją jų dalį sudaro dilgėlės, sutrintos su kitais lauko augalais, druska ir citrinos sultimis. Tinka ant duonos, vietoj padažo.
Dažniausiai tai, kas sveika, mums neatrodo labai skanu. Akvilė tikina, kad prie laukinio skonio reikia priprasti. Iš pradžių jai irgi nebuvo skanu, tačiau yra būdų, kaip paruošti augalus, kad būtų malonu juos valgyti. Tereikia žinių ir laiko. „Man nesinori, kad žmogus valgytų vien todėl, kad sveika. Aš pati, jei neskanu, nevalgau“, – atvirauja laukinio maisto kūrėja ir linki žmonėms atrasti laukiniškus skonius po truputį.
Naujausi komentarai