Kaune sklandęs virusas rugpjūčio pabaigoje suaktyvėjo. Mieste – vien krepšinio ligoniai.

Gatvėje sutikti miestiečiai – vaikai, studentai, darbininkai, inteligentai ir net garbaus amžiaus damos, prasidėjus pasaulio čempionatui Turkijoje, vakarais prie televizorių ekranų ar masinio susibūrimo vietose šūksniais, apsikabinimais ir ne visada padoriais žodžiais atiduoda duoklę savo dievaičiams.

Net ir tie, kurie save vadina užkietėjusiais futbolo sirgaliais, neatsilaiko. Akies kampeliu dirstelėja į rezultatą ir nebyliai džiūgauja dėl lietuvių pergalės.

Gintarė, studentė:

– Merginos taip pat kartais žiūri krepšinį. Kur? Ten, kur daug garso ir azartiškai nusiteikusių žmonių. Pačiai dar neteko pirkti triukšmo patrankų ar kitų pergalės skoniui prieskonio suteikiančių garsinių prietaisų. O gerklę laidau iš širdies, nes tikiu saviškiais.

Vilius Kaminskas, Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento vyriausiasis specialistas:

– Sakykite man, ar įmanoma nežiūrėti krepšinio? Teko Rotušėje stebėti lietuvių triumfą prieš Prancūzijos rinktinę. Fantastika. Koitomis pergalėmis mėgavausi namuose. Turbūt garsiai šaukiau iš laimės – nepamenu. Žmonos reikia klausti. Beje, ji kartu prilimpa prie televizoriaus ekrano. Prognozės tokios: Kiniją, be abejonės, įveiksime, o tada jau prasidės loterija. Galiu pasakyti tiek, kad Lietuvos rinktinė – pavojinga priešininkė bet kokiai solidžiai komandai. Neabejoju, kad ir amerikiečiai dabar gyvena nelabai ramiai. Juodasis arkliukas nežinia ką gali iškrėsti. Svarbiausia – neatsipalaiduoti. Žinau ne vieną krepšinio aistruolį, kuris atostogas planavo specialiai tada, kai vyks čempionatas. Ten tūkstančiai mūsiškių. Visi jie jaučiasi kaip Kauno sporto halėje. Pralaimėti čia neįmanoma.

Gediminas, kaunietis:

– Krepšinį žiūriu, bet futbolą myliu labiau. Jis kur kas įdomesnis, labiau nenuspėjamas žaidimas. Susitinka krepšinio aikštelėje Lietuva ir tarkim, Šveicarija. Iš karto aišku, kad laimės mūsiškiai. Susitikus Brazilijos futbolo komandai ir tiems patiems šveicarams, rungtynių baigtis visiškai neaiški. Nepaisant begalinės simpatijos futbolui, krepšininkų pasirodymą čempionate stebiu akylai. Tikėjau mūsiškių pergalėmis, tačiau sėkmė žaidžiant prieš ispanus nustebino. Kita vertus, labai normalu. Auksinė ispanų sudėtis juk sensta. Sportininkas, kaip ir menininkas, išgyvena savo piką ir eina žemyn. Sporte dominuoja ne tik fiziniai sugebėjimai. Čia reikia būti psichologiškai stipriam. Tik neskubėkite nurašyti ispanų. Dar nežinia, ką jie parodys per atkrintamąsias rungtynes. Manau, kad į ketvertuką papulsime. Jei taip atsitiks, turėsime dėkoti treneriui Kęstučiui Kemzūrai. Jo fanatišku atsidavimu iš labai vidutinių žaidėjų suformuota tikrai nebloga komanda. To nebūtų padaręs nei Ramūnas Butautas, nei kuris nors kitas. K.Kemzūra – žmogus, linkęs į tylų kūrybinį darbą, o ne savęs afišavimą.

Artūras, kelių projektavimo inžinierius:

– Sirgalius esu dar iki Arvydo Sabonio, Valdemaro Chomičiaus ir kitų šlovės metų – nuo Modesto Paulausko laikų. Kaip keitėsi mūsų krepšininkai per šiuos metus? Aukštesni, greitesni. Charakteris tas pats – nugalėtojų. Už Lietuvos rinktinę sergu. Be didelių emocijų, santūriai, namuose. Pergales griausmingai, bet be stotelių daužymo, tegu švenčia jaunimas. Aš nekantriai lauksiu kitų susitikimų. Manau, bus sunkiai įveikiamas Brazilijos ir Argentinos barjeras. Jei pralaimėsime – piktuoju tikrai neminėsiu.

Evaldas Šemiotas, fotografas:

– Myliu futbolą – krepšinio nežiūriu. Per daug populiari sporto šaka, kad jam skirčiau dėmesį. Visgi nemeluosiu: paskutinėmis minutėmis, kai didelis triukšmas, visuomet dirstelėju į rezultatą ir širdyje džiūgauju dėl saviškių. Praėjusiais metais nusivyliau Lietuvos rinktine. Šiemet surinkti jauni, ambicingi, turintys didesnę motyvaciją ir kovinę dvasią krepšininkai, kurie gali pateikti ne vieną staigmeną. Lietuviai prieš Amerikos krepšininkus visuomet kaunasi iš paskutiniųjų. Jei rusai išmes amerikiečius, prieš rusus žaisime kaip prieš amerikiečius. Bijau, kad tuomet vėl grius kioskai ir vitrinos duš iš džiaugsmo. Prognozuojama vieta – pateksime į ketvertuką. Neprognozuojama – pirma vieta. Bet, visko gali būti.

Ieva, studentė:

– Krepšinio nežiūriu. Studijuoju toli nuo gimtinės – JAV. Tačiau negaliu sakyti, kad ši sporto šaka man visai svetima. Rezultatą juk žinau – turime penkias pergales!

Adelė Kvedarienė, pensininkė:

– Mano sūnus žaidžia veteranų komandoje. Anūkas neseniai pradėjo lankyti krepšinio mokyklą. Šiai sporto šakai nesu abejinga. Su seserimi susėdame prie televizoriaus ir sergame už saviškius. Rankas keliame į viršų, šūkaujame – net pavalgyti laiko nelieka. Pripratome prie pergalių. Bus liūdna, jei nepasiseks. Tačiau kinus, manau, lengvai įveiksime. Vyrai, sėkmės jums!