Krepšininkui teko bėgti iš bombarduojamos Ukrainos: papasakojo šokiruojančius išgyvenimus

„Išvykau iš Ukrainos, iš Zaporožės miesto, ten, kur žaidžiau krepšinį. Mes išvykome penktadienį 6 val. ryto. Šeštadienio naktį pasiekėme Lvovą. Mūsų vairuotojas važiavo praktiškai 23 val. be sustojimo. Lvovą pasiekėme 3 val. nakties, truputį pamiegojome. Mes turėjome bilietus važiuoti su traukiniu. Ryte atvažiavę mes dar geležinkelio stotyje pasitikrinome, kokios ten nuotaikos – buvo chaosas, žmonių daug, buvo miegančių. Mes pasišnekėjome su administracija. Gavome patikinimą, kad jei turime bilietus, turėtume pravažiuoti“, – pasakojo Zaporožės „Zaporizhye-Zog“ krepšininkas A. Udras.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Tada apie pietus atvykome į traukinių stotį, žmonių padaugėjo trigubai ar keturgubai. Tuo momentu praktiškai visa Ukraina važiavo į tą pusę, nes jeigu ir strigtum, ten yra saugiausia. Kai atėjome į stotį, atvažiavo vienas traukinys, žmonės subėgo, juos pradėjo vaikyti. Tada atvažiavo kitas, ten irgi visi subėgo. Mūsų traukinys atvažiavo tik po dviejų valandų. Tada prasidėjo... Iš visų pusių žmonės pradėjo bėgti su vaikais, kišti viską pro langus... Aš stovėjau tiesiog sustingęs. Mes supratome, kad gali laukti ir antro, ir trečio, ir ketvirto traukinio  – šansų nėra. Beliko paskutinis šansas eiti į pasienį“, – kalbėjo jis.

A. Udras pasakojo, kad link sienos juos vežė vairuotojas – paleido likus 24 km iki jos, mat toliau jam važiuoti nebebuvo galima.

„Mes pradėjome eiti pėsčiomis. Aš pradėjau mašinas stabdyti ranka. Kažkokia mašina važiavo, ten buvo lenkų savanoriai. Jie mus pavežė iki vietos, nuo kurios liko 9 km iki sienos kirtimo“, – tęsė pasakojimą krepšininkas.

Ten sustoję vyrai sužinojo apie netrukus atvažiuosiantį autobusą. Juo krepšininkai nuvyko iki pat sienos.

„Ten buvo tvora ir minia žmonių. Tie pasieniečiai stovi prie tvoros ir išsirenka moteris su vaikais. Jos perlipa, permeta... Toks chaosas. Buvo tokių momentų, kada vaikas rėkė, nematė motinos. Pasieniečiai klausia, kur motina. Ir visos kelia rankas: aš motina!“ – šnekėjo A. Udras.

Tada prasidėjo... Iš visų pusių žmonės pradėjo bėgti su vaikais, kišti viską pro langus... Aš stovėjau tiesiog sustingęs.

„Mes laukėme, laukėme... Galvojome, ką daryti. Pradėjo šalti, buvo labai šalta naktis. Žmonės kūrėsi laužus, kad tik pasišildytų. Tada dingtelėjo mintis. Šalia buvo mašinų kolona, jos šiek tiek judėjo“, – sakė vyras.

Kaip pasakojo krepšininkas, priėję prie vairuotojų jie siūlė pinigus, kad tik juos priimtų į savo automobilius.

„Jie priėmė, įsodino. Mes buvome tokie pervargę, nusimetėme kuprines ir užmigome“, – pridūrė A. Udras.

Jis pasakojo, kad Ukrainoje spėjo pamatyti ir šokiruojančių vaizdų.

„Kai mes važiavome į Lvovą, matėme šviežiai subombarduotą karinį objektą – kapitaliai subombarduotas. Kitoje gatvės pusėje buvo degalinė, ji irgi subombarduota, kelias išvartytas. Dar kažkoks administracinis pastatas išgriautas, šeši vilkikai išsilakstę – nežinau, ar nuo smūgio, ar iš panikos. Du sudegę“, – prisiminė pašnekovas.