– Ar jūs nustebęs, kad vėl iš gyventojų sužinome, jog rastas dronas, ar tai jūsų nestebina?
Tomas: Nestebina, kad toks įvykis įvyko. Vis dėlto matome, kokio didžiulio masto karinis konfliktas vyksta ir kaip vis labiau dronų technologijos ima viršų šiame konflikte. Matome kylančias kainas, o Rusijos valstybė siekia iš to dar labiau uždirbti, kad galėtų finansuoti savo karo mašiną. Taip pat Ukraina vis aktyviau atakuoja naftos perdirbimo įmones, uostus, kad Rusija negalėtų tęsti karinio konflikto. Deja, mes, kaip pasienio ir pafrontės valstybė, patenkame į papildomos rizikos zoną. Tokių incidentų pasitaiko, ir tai nėra išimtis kitose Baltijos valstybėse. Prieš dvi savaites toks įvykis įvyko ir Latvijoje, kuris iš dalies netgi prisidėjo prie Vyriausybės žlugimo. Tai tam tikras ženklas, kad galbūt tokiomis hibridinio karo priemonėmis mūsų priešininkai gali pasinaudoti siekdami destabilizuoti situaciją ir mūsų valstybėje.
– Skaitytojas rašo, kad Ignalinos rajone sekmadienio vakarą ir naktį buvo girdėti tarsi sprogimai, po naujienų apie dronus pasidarė neramu, jog tai galėjo būti dronų sprogimai. Šis konkretus dronas Utenos rajone, kaip suprantu, tikrai nebuvo sprogęs. O apie Ignalinos rajoną tikrai nieko nežinau. Nebent jūs turite kokios nors informacijos?
Tomas: Ne, tikrai neturiu informacijos apie kažkokius sprogimus. Tačiau natūralu, kad tokiame kontekste žmonės pasimeta, išsigąsta, o įvairūs rutininiai, kasdieniai įvykiai gali būti susiejami su bendru nerimo fonu. Kaip rodo šie įvykiai ir kaip akcentavo Prezidentūros atstovai, turime namų darbų, kuriuos būtina atlikti. Reikia aiškesnės, geriau veikiančios, kokybiškesnės ir efektyvesnės gyventojų perspėjimo sistemos. Turime suprasti, kokioje geografinėje vietoje ir kokiame laikmetyje gyvename, todėl būtina mokytis geriau informuoti žmones apie tai, kas vyksta. Deja, tai nėra paprasta. Tačiau, kaip ilgus metus tokią sistemą kūrė Izraelis ir kitos nuolatinės grėsmės akivaizdoje gyvenančios valstybės, taip ir mes šiandien, ko gero, neturime kitos išeities – teks dalį ramaus gyvenimo iškeisti į pasirengimą, kad tokių panikos ar nežinomybės situacijų būtų kuo mažiau.
– LRT radijui ministras Robertas Kaunas sakė, cituoju: „Suprantu, kad norisi viską turėti šiandien, tačiau tokių sistemų kūrimas pradėtas prieš porą gerų mėnesių po pirmųjų kritimas, ir tai užima laiko. Spartiname procesus kiek įmanoma.“ Nežinau, ar čia ministras susipainiojo, nes pirmasis kritimas, kiek prisimename, buvo praėjusių metų liepą, tai yra prieš 10 mėnesių.
Tomas: Būtent po to įvykio buvo skirti papildomi finansiniai pajėgumai tam, kad būtų įsigytos efektyvesnės stebėjimo sistemos ir geriau matytume, kas vyksta mūsų danguje. Tačiau šiandien spaudos konferencijoje po susitikimo su prezidentu tiek Prezidentūros atstovai, tiek vidaus reikalų ministras akcentavo, kad viešųjų pirkimų procedūros šiuo metu nėra pakankamai efektyvios, jog galėtume tinkamai reaguoti į dabartinę situaciją. Kad ir kaip galėtume girti savo profesionalią kariuomenę bei jos pasirengimą, dabartinėmis aplinkybėmis neretai tampame procedūrų įkaitais. Tos sistemos buvo įsigytos, tačiau tam, kad jos efektyviai veiktų, reikia jas suderinti su jau esamomis sistemomis, sukalibruoti, išmokti tinkamai naudotis. Per tą laiką natūralu, kad grėsmės taip pat keičiasi ir tobulėja. Šiame procese nėra pabaigos, todėl valstybė turi išmokti efektyviai priimti sprendimus nepamiršdama ir skaidrumo, ir efektyvumo kriterijų.
– Gal galėtumėte pakomentuoti – ar mes vis dar nemokame kariauti šiuolaikinio karo ir niekaip neatsibundame?
Viktorija: Mano manymu, šiuo metu svarbiausia stiprinti visuomenės pasitikėjimą. O pasitikėjimas labai susijęs su tuo, ar sprendimų priėmėjai atvirai pasako, kokia yra situacija. Būtent to man kartais trūksta iš krašto apsaugos ministro – tiesaus pasakymo, kokių pajėgumų šiandien neturime ir kada juos turėsime. Manau, tai būtų svarbus signalas visuomenei. Akivaizdu, kad šį kartą VSAT droną pastebėjo ir identifikavo, todėl sienos apsaugos tarnyba tikrai suveikė gerai. Tačiau mes vis dar neturime veikiančios sistemos tokiems dronams neutralizuoti. Ar jau turėtume ją turėti? Galima sakyti, kad po pirmojo incidento praėjusių metų liepą, vėliau po dar vieno atvejo ir dabar, kai dronai periodiškai atskrenda iki mūsų teritorijos, situacija tampa politiškai labai nepatogi. Matome, kad Latvijoje mažiau nei prieš savaitę dėl nesugebėjimo tinkamai reaguoti į dronų incidentus iš dalies žlugo Vyriausybė. Todėl dabar labai svarbu dvigubinti ar net trigubinti pastangas, kad būtume pasirengę. Ir svarbu, kad atsakingi pareigūnai, pirmiausia ministras, labai aiškiai pasakytų, ką galime ir ko negalime. Kokie lūkesčiai yra pagrįsti, o kokie – ne. Taip pat nėra normalu, kad savivaldybės meras apie tokį incidentą sužino iš gyventojų, o ne iš tarnybų. Tai koordinavimo ir bendro darbo problema, kurią būtina spręsti.
– Jeigu situacija vėl kartotųsi, ar Lietuvoje galėtų būti tokia situacija, kokią praėjusią savaitę matėme Latvijoje su gynybos ministru ir visa Vyriausybe?
Viktorija: Visaip gali būti. Suprantama, tai priklauso ir nuo to, kiek dronų užklystų bei kokią žalą jie padarytų. Taip, tai pavojinga ir gyventojams nemalonu suvokti, kad tam tikra prasme esame akli, kalbant apie dronų grėsmes. Labai norisi tikėti, kad tas dviejų mėnesių terminas, kurį ministras dabar aiškiai įvardijo, bus įgyvendintas ir po dviejų mėnesių mes jau galėsime susitvarkyti su panašiomis grėsmėmis. Akivaizdu, kad Ukraina kone kiekvieną arba kas antrą naktį yra atakuojama ne dešimtimis ar šimtais, o jau tūkstančiais dronų. Jų efektyvumas kovojant su tokiomis grėsmėmis yra įspūdingas. Todėl čia turime partnerius, sąjungininkus ir, jei taip galima pasakyti, mokytojus. Reikia daugiau bendradarbiauti su ukrainiečiais ir perimti iš jų pačias naujausias technologijas, kurios išbandytos fronto linijoje bei saugant miestus ir sostinę Kyjivą. Manau, čia reikia daugiau pastangų. Nors jos dedamos ir šia kryptimi dirbama, tai yra geriausia galimybė Lietuvai būti pasiruošusiai tam, kas vyksta dabar ir, tikėtina, vyks ateityje.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Dovile, pirmieji dronai Lietuvoje nukrito dar tada, kai jūs buvote ministrė. Ar tuo metu buvo bendradarbiaujama su ukrainiečiais? Nes dabar girdime, kad jie tik dabar atvyksta.
Bet tokių atvejų bus daugiau – ir ukrainietiškų, ir rusiškų dronų. Su tuo teks gyventi.
Dovilė: Su ukrainiečiais buvo bendradarbiaujama nuolat. Tačiau reikia suprasti, kad tai nėra vieno vizito klausimas. Situacija nėra paprasta, nes pačių ukrainiečių politinė ir karinė padėtis labai komplikuota. Pavyzdžiui, kalbant apie bendrą gamybą ar gynybos pramonės projektus, nuo susitarimų, kurie buvo pasiekti dar 2025 m. vasarį, iki realios gamybos pradžios nespėjome prieiti. Kalbant apie oro gynybą, ukrainiečiai savo patirtimi dalijosi labai geranoriškai. Dar lankydamasi Kyjive būdama ministre prašiau susitikimo būtent su jų oro gynybos specialistais ir pajėgų vadais. Esu labai dėkinga, kad jie tokį susitikimą surengė. Mano delegacijoje taip pat buvo oro gynybos specialistų, todėl vyko profesionalūs pokalbiai tarp ekspertų. Man, kaip politikei, buvo labai naudinga suprasti, ką geriausia galima padaryti, ką ukrainiečiai gali ir turi daryti, kokios yra spragos, iš ko mokomės, kas keičiasi, ką verta įsigyti dabar, o kas kinta taip greitai, kad nėra prasmės pirkti dideliais kiekiais, nors vis tiek reikia turėti ir mokytis naudotis. Todėl, kaip ir sakiau viešai, reikia įsigyti ir tų pačių „Shahed“ dronų replikų, kurias ukrainiečiai jau gali parūpinti, ir treniruotis juos aptikti bei numušti saugesnėmis sąlygomis. Aišku, ne virš miestų. Ukrainiečiai jau priversti gintis nuo dronų nebegalvodami apie šalutines pasekmes, nes tiesioginės drono smūgio pasekmės būtų daug baisesnės nei jo numušimas virš gyvenamųjų kvartalų, kai krentančios nuolaužos ar gynybinės priemonės taip pat gali sužeisti ar net nužudyti civilius. Pas mus tikrai nėra karo sąlygų tiesiogine prasme, tačiau tokiomis aplinkybėmis taip pat buvo priimti sprendimai dėl papildomų pajėgumų įsigijimo ir radarų sistemų. Buvo žadama skubiai priimti sprendimus Gynybos resursų taryboje, kad dar iki praėjusių metų pabaigos gautume tam tikrus sensorius. Atvirai pasakysiu, kad kartais buvo sunku spartinti procesus, kai tuo metu kai kurie labai patriotiški kolegos spaudė pradėti tyrimus dėl kitų mano skubiai priimamų sprendimų. Tačiau vis tiek siekiau, kad kuo greičiau būtų nupirkta viskas, kas, kaip rodo ukrainiečių patirtis, gali būti naudinga. Dėl bendradarbiavimo su ukrainiečių oro gynyba tam tikri susitarimai buvo pasiekti jau praėjusią vasarą, kad galėtume gauti tam tikrą informaciją ir duomenis. Tačiau to neužtenka, jei čia neturime reikalingų priemonių. Ukrainiečių specialistų buvimas Lietuvoje tikrai nepakenks. Manau, kad tai gera idėja, tačiau, ką pati girdėjau būdama ministre, karas reikalauja absoliučiai visų Ukrainos resursų. Jie negali mums skirti pajėgumų, kurie jiems gyvybiškai reikalingi ten, Ukrainoje. Tai irgi reikia suprasti, kad neturėtume iliuzijų, jog Ukraina pradės realiai ginti mūsų oro erdvę.
– Giedrimai, norėčiau į jus kreiptis kaip į neseniai politikoje dirbusį žmogų, kuris nemažai dirbo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Ką jums sako ši situacija, kad mes ir vėl kalbame apie tą patį? Praėjo 10 mėnesių nuo pirmojo nukritusio drono, ir vėl tas pats.
Giedrimas: Absoliučiai taip. Deja, nieko naujo. Matome, kad dronų grėsmės ir apskritai grėsmės iš oro nesikeičia, jos tik auga. Tarp ekspertų, politikų, sąjungininkų ir jų kariuomenės vadovybės visi kalba apie tai, kad šios grėsmės tik didės. O mes vis dar esame toje pačioje vietoje – vis dar nematome savo oro erdvės. Tai lygiai taip pat absurdiška, kaip ir tada, kai tas pats dronas nukrito Pietų Lietuvoje ir buvo kalbama apie sprogmenis. Situacija nėra tragikomiška, bet tikrai labai rimta. Technologijos egzistuoja, ir mes jau seniai turėjome imtis iniciatyvos. Dar būnant komitete visa tai buvo keliama prieš beveik dešimt mėnesių. Gavome kariuomenės patikinimus, kad viskas vyksta, perkama, daroma, tačiau ne tokia turi būti pradžia. Pirmiausia turi būti labai aiškiai suprasta, kaip mes ginsime Lietuvos oro erdvę. Tada išklausomi poreikiai, suprantama, ko reikia, ir tik tada einama į pirkimus. O šiuos procesus tikrai galima paspartinti. Technologijos egzistuoja. Deja, organizacine prasme nematome nei lyderystės, nei aiškumo. Tai labai liūdna situacija, tačiau ji, deja, nesikeičia.
– Tik patikslinant – jau pranešta, kad buvo rasta sprogstamosios medžiagos, o neutralizavimas vyks vietoje, pranešė Utenos apskrities policija. Įdomu ir tai, kad nepraėjus nė dviem valandoms po to, kai gyventojas pranešė apie droną, buvo pasakyta, jog didžiausia tikimybė, kad jis yra ukrainietiškas. Pone Ohmanai, ar, jūsų nuomone, buvo galima taip greitai paskelbti, kad jis ukrainietiškas? Ar jums nekilo klausimų dėl tokio skuboto vertinimo?
Jonas: Kiek mačiau informaciją, galima daryti tam tikras išvadas, kad tokia tikimybė yra. Žinant, kad ukrainiečiai smogia objektams, pavyzdžiui, Baltijos jūros regione, tai galėtų būti tikėtina. Bet esmės tai nekeičia. Ukrainiečiai naudoja dronus, rusai naudoja dronus, ir tie dronai kartais nuklysta ar nukrenta. Nereikėtų šio fakto pernelyg sureikšminti. Esmė kita – mes jau labai ilgai gyvename šalia karo, iš esmės jau dvylika metų. Aš pirmą droną rankose laikiau dar 2015 m. Ir mes ne kartą įvairiais formatais bandėme politikams bei kariškiams pasakyti, kad vyksta dronų karas. Tačiau reakcija buvo labai vangi. Ir ne tik Lietuvoje – nesame šioje vietoje unikalūs. Tai susiję su įvairiais dalykais. Aš jau pradedu geriau suprasti, kodėl valdžia ar saugumo struktūros nenori iki galo priimti šios realybės – kol pats negauni smūgio, tol viskas atrodo tolima. Bet tokių atvejų bus daugiau – ir ukrainietiškų, ir rusiškų dronų. Su tuo teks gyventi.
(be temos)
(be temos)
(be temos)