K.Matkevičius: „Esu taupus, bet ne šykštus“

Šeštadienio interviu apie bankininkystę, pinigų skonį ir jų teikiamus malonumus

Aštuonerius metus banko „Snoras“ Klaipėdos filialui vadovaujantis Kęstutis Matkevičius nesutinka, kai žmonės visus bankininkus vadina nuobodomis, sausuoliais ir pasipūtėliais.

„Taip, tarp kolegų yra ir tokių, bet pūstis čia nėra dėl ko. Darbas atsakingas, stresinis, rizikingas, bet juk nebūtina prarasti humoro jausmo, gebėjimo bendrauti ir džiaugtis paprastais žmogiškais malonumais“, - įsitikinęs 54-erių bankininkas.

K.Matkevičiaus laisvalaikio meniu – daugybė ir brangių, ir nieko nekainuojančių pramogų: lauko tenisas, slidinėjimas prabangiuose kurortuose, kelionės dviračiu, maudynės ledinėje jūroje, pagaliau žaidimai su anūkais, kuriuos Vilniuje gyvenančios dukros dažnai atveža į pajūrį. Ir romantiškos vakarienės su žmona, kuri jau daugelį metų pritaria ir jo karjeros sprendimams, ir neįprastiems pomėgiams.

Pradėjo nuo mėsos

- Didžiosios Britanijos žurnalas „The Banker“ banką „Snoras“ pripažino geriausiu 2006-ųjų banku Lietuvoje. Ar Klaipėdos filialas daug prisidėjo prie šio įvertinimo?

- Nenoriu girtis, tačiau Klaipėdos filialas išties yra tarp lyderių. „Snoras“ į Klaipėdą atėjo prieš devynerius metus, po metų tapau filialo direktoriumi, todėl įsitvirtinimas rinkoje vyko jau man vadovaujant. Tačiau be jaunos komandos nieko panašaus nebūtume pasiekę.

- Sunku vadovauti jaunam kolektyvui?

- Esu solidaus amžiaus, tačiau visai nesvarbu, kokia gimimo data įrašyta pase. Visada buvau už jaunimą. Mano pirmasis darbdavys man patikėjo atsakingas pareigas, kai man buvo vos 23-eji.

- Iškart tapote vadovu?

- Baigęs universitetą, buvau paskirtas į Klaipėdos mėsos kombinatą. Meldžiausi, kad išsiųstų į Klaipėdą, o ne kur nors kitur. Paskyrimą į uostamiestį gavo ir mediciną studijavusi mano žmona. Po pusmečio vadovas patikėjo man Planavimo skyriaus vedėjo pareigas.

- Kaip sumąstėte studijuoti ekonomiką?

- Viskas per užsispyrimą. Švėkšnoje, iš kurios esu kilęs, garsėjau kaip neblogas sportininkas. Bėgimo varžybose teko dalyvauti visoje Tarybų Sąjungoje. Tačiau klasės auklėtoja manė, kad mokslai – svarbiau už sportą, nors šiaip mokiausi labai gerai. Kartą per pamoką ji visiems girdint pasakė, kad iš sporto duonos nevalgysiu. Atkirtau, kad valgysiu. Taip ir atsitiko. Tais laikais universitetai labai norėdavo turėti rimtų sportininkų komandas, kurios gintų jų garbę. Baigęs mokyklą, susilaukiau nemažai pasiūlymų iš įvairių universitetų. Pasirinkau ekonomiką. Svajojau, kad kada nors galėsiu tapti kokios nors futbolo komandos administratoriumi – ir sportas, ir ekonomisto žinios praverstų.

- Tačiau du dešimtmečius pradirbote mėsos perdirbimo pramonėje...

- Tiesa. Dešimt metų dirbau Klaipėdoje. Buvau direktoriaus pavaduotojas gamybai. Dar tiek pat metų atidaviau Šiaulių mėsos kombinatui – paskyrė generaliniu direktoriumi. Nenorėjau važiuoti, bet ministras išsikvietė ir liepė važiuoti tvarką daryti. Metus gyvenau be šeimos, savaitgaliais važiuodavau į Klaipėdą. Vėliau ir žmona su dviem dukromis atsikraustė.

- Tai kodėl grįžote į Klaipėdą?

- Nesakau, kad ten nepritapome, bet visą laiką jaučiausi klaipėdietis. Be to, ir draugai kvietė grįžti, siūlė išbandyti jėgas kitoje sferoje. Neslėpsiu, buvau pažįstamas ir su „Snoro“ įkūrėjais. Labai džiaugiuosi gyvendamas Klaipėdoje. Ji man miela, o klaipėdiečių mąstysena priimtinesnė nei šiauliečių.

Medžioklės atsisakė

- Jūsų darbe reikia priimti daug atsakingų sprendimų. Ar nepavargstate nuo rizikos?

- Puikiai suvokiu, kad greitai sudegčiau, jeigu neleisčiau sau gerai atsipalaiduoti. Tačiau ilsiuosi tik tada, kai gaunu fizinį krūvį. Todėl daug sportuoju – jau dvidešimt metų žaidžiu lauko tenisą, važiuoju dviračiu, maudausi eketėje. Pastarajam užsiėmimui skiriu ypatingą svarbą – į ledinį vandenį lendu tik ypatingomis progomis. Pavyzdžiui, per Naujuosius ar Vasario 16-ąją.

- Ir šiuos Naujuosius sutikote jūroje?

- Ne. Turėjau prižiūrėti anūkus. Reikia ir šeimai laiko skirti. Su žmona dažnai į teatrą nueiname, pas draugus, romantiškai vakarieniaujame namie, jaukiame restoranėlyje. Tiesa, savaitgaliais matomės tik popiet, nes dažnai rytus leidžiu teniso kortuose.

- Nejaugi sportas svarbesnis už poilsį?

- Žmona taip pat ragina nepersitempti, pailsėti. Tačiau jeigu tenisas būtų tik pomėgis, tikrai šeštadienio rytą septintą nelipčiau iš lovos. Nežiūrint į mano stotą, esu neblogas žaidėjas. Net medžioklę dėl teniso paaukojau. Nespėjau visko. Jau penketą metų šautuvai seife nepaliesti guli.

- Randate laiko ir labdaringai veiklai...

- Esu Rotary klubo narys, remiu teatrą. Žinojau, kad bankai mielai remia kultūrą, todėl, atėjęs į šį darbą, sumąsčiau pagelbėti Dramos teatrui. Jam jaučiu sentimentų. Būtent teatre prasidėjo mano pažintis su Klaipėda. Šešerių metų būdamas pirmą kartą čia žiūrėjau spektaklį. „Dėdės Tomo trobelė“ vadinosi.

- Prie viso šito dar ir slidinėjate. Gerai pramokote?

- Pirmą kartą slidinėti išvykau prieš dešimt metų. Pradėjau nuo Slovakijos, kaip ir visi mėgėjai. Dabar renkuosi geresnes trasas Italijoje, Prancūzijoje. Važiuoju su draugais, nes žmona po pirmos išvykos į kalnus pasakė, kad slidės – ne jai.

- Žodžiu, leidžiate sau atsipalaiduoti iš peties?

- Tikrai taip. Ir cigaretę sutraukiu. Tikiu, kad žmonės gyvena tiek, kiek jiems skirta. Todėl visus malonumus reikia išbandyti. Esu tolerantiškas žmonių pomėgiams ir silpnybėms.

Mėgsta greitį

- Jūsų laisvalaikis – įspūdingas. Tačiau darbe privalote būti stereotipinis bankininkas – sausas, rimtas, kostiumuotas?

- Nemėgstu aš nei tų kostiumų, nei kaklaraiščių. Bet taip reikia. Žmonės turi matyti bankininką pasitempusį, rimtą, neskaldantį anekdotų. Reikia jausti atsakomybę už žmonių ir banko pinigus. Dirbame su specifine preke – pinigais, o jie „bajerių“ nemėgsta.

- O ką jie mėgsta?

- Pagarbą. Jais reikia mokėti pasinaudoti. Pinigai ne visada atneša laimę, ypač jeigu žmogus nemoka su jais tinkamai elgtis.

- Jūs mokate?

- Nesu „biednas“, galiu daug ką sau leisti. Esu taupus, bet ne šykštus. Galiu valgyti ir prabangiame restorane, ir darbininkų valgykloje. Juk visokio gyvenimo ragavau – ir krovėju studentavimo laikais dirbau. Jeigu Dievas man tiesesnį kelelį nutiesė, dėl to netapau kitoks.

- Turbūt esate nusistatęs prieš kazino?

- Esu lošęs, bet tik pramogai. Užsivesti nesugebėčiau. Veikiau kelyje rodau savo azartą – mėgstu greitį, todėl nesunkiai įsiveliu į lenktynes. Kelių policija tai žino. O kazino verslo principas – pralošimas. Su gailesčiu žiūriu į žmones, kurie viską pralošia. Studentus geriau bare alumi pavaišinti. Jie bent „ačiū“ pasakys.

- Sunku išmokti taupyti?

- Mane močiutė išmokė. Kai mažas buvau, padėdavau jai rinkti bruknes. Duodavo rublį. Dar vieną žadėdavo, jeigu padėsiu jai nuvežti krepšius su uogomis į Klaipėdos turgų. Tačiau rublį duodavo tik tada, kai viską pardavę važiuodavome atgal. Kad nebūtų pagundų neprotingai tą pinigą turguje išleisti. Taip, matyt, ir išmokau.