Niekaip nesuprantu, kaip kiekvienais metais į "Poezijos pavasarį" ateina lygiai tiek žmonių, kiek jų reikia Maironio muziejaus kiemeliui užpildyti. Prieš dešimtmetį taip buvo, prieš penkerius, praeitą penktadienį irgi. Poezijos mėgėjų skaičius nekinta? Ir ar tikrai – poezijos?

Kad nuėjęs į "Poezijos pavasarį" gautum ne tik pavasarį, bet ir poezijos – dalykas retas. Poezija – intymus reikalas ir aikštėse bei kiemeliuose nesimėto. Tačiau eina žmonės, turbūt – daugiau iš įpročio ar noro pažiopsoti. Kaip kuris poetas skaito, kaip atrodo, kaip nosį krapšto. Poezijos vakaras atviroje erdvėje – sudėtingas atvejis. Kaip tokį surengti, kad būtų ir gero lygio, ir vėjo košiamą žiūrovą kabintų? Visko prisigalvodavo rengėjai. Nes didesnė dalis "Poezijos pavasario" skaitymų vyksta gryname ore (taip ir noris tiesiog parašyti: ore).

Skirtingos erdvės siūlydavo skirtingus skaitymų scenarijus, skirtingą orą ir skirtingą aurą. Vilniuje skaitymai būdavo labiausiai akademiški, tačiau ir netradiciniais sprendimais blyksėdavo. Mažesniuose miestuose – tradiciškai: paskaitydavo keli svečiai, paskaitydavo tuntas vietinių. Tuo tarpu Kaune viskas būdavo mįslinga. Niekas niekad nežinodavo, kaip "Poezijos pavasario" vakaras vyks, kas bus laureatas ir ar bus po to vaišės. Tačiau beveik visada viskas vykdavę taip, kad kolegos, kviečiami atvykti, raukdavę nosis ir sakydavę: na, ne, į Kauną gal ne. "Poezijos pavasaris" jau savaime žino daug būdų, kaip numarinti poeziją, o festivalio koordinatorius Kaune šiuos būdus buvo įvaldęs tobulai.

Ir štai žinia: šiemet bus kitaip, kaip niekad nebuvo. Įdomu, žinoma. O pasirodo visai paprasta: viskas kaip visada, tik nebuvo paties koordinatoriaus. Ir panašu, kad galime būti jam už tai dėkingi, nes šįsyk vakaras atrodė gerokai gyvesnis. Ir ką tai rodo? Apie ką mes kalbame, prisimindami "Poezijos pavasarį"? Apie ceremonijas, apie tai, ar poezijos vakarą tinka pradėti dūdų orkestrui, apie laureato slėpimą ligi paskutinės minutės, apie orą, apie tai, buvo ten koordinatorius ar ne, užteko po to mišrainių ar ne. Bet ne apie pačią poeziją. Ir tai stebina, nes šiuolaikinio šokio festivalyje žmonės kalba apie šokį, o tarptautinėje tekstilės bienalėje – apie tekstilę. Tai kokiais kirviais kai kurie koordinatoriai sugebėjo atkirsti žmones nuo poezijos? Ir ar tai nėra negrįžtami procesai?

Nežinau, ar "Poezijos pavasaris" priklauso reprezentaciniams miesto renginiams, kuriems finansavimas, atimant iš kitų, nemažinamas. Ar manoma, jog jis formuoja miesto įvaizdį. Jei taip, tas įvaizdis pavojuje. Nes nė vienas čia vykstančių festivalio renginių neturi nieko bendro su poezija. O blogiausia, kad niekam čia tai ir nerūpi. Taip, kartais ten būna netgi įdomu, kolegos sutinka kolegas, gurkštelėja brendžio po medžiais, žmonės irgi pasibūna vieni su kitais, lyg ir vienu pagrindu. Tačiau tas pagrindas – ne poezija. Manau, mieste yra žmonių, kuriems rūpi būtent ji. Ne festivalis. Tačiau jeigu miesto kultūros vairininkai tebeskirs pinigų "reprezentaciniams renginiams“, o ne bibliotekoms, tokių žmonių vietą užims kiti, kuriems užteks ir dūdų orkestro.