– Labai saugote savo namų erdvę, bet jei nors akies krašteliu pažvelgtume pro rakto skylutę – ką pamatytume, o gal išgirstume?

– Išgirstumėte šurmulį (juokiasi). Mūsų namai pilni šurmulio. Čia gyvename mes su Mindaugu, keturios mūsų atžalos, gyvenimo džiaugsmu varomas šuo Delta ir laisva kaip pats gyvenimas katė Karma. Dar – Dievas, daugybė gėlių ir idėjų. Tik neapsigaukit: nėra namų be dūmų. Čia liūdima, pykstama, daromos ir taisomos klaidos, visada kuriamas santykis.

– Save ir vyrą Mindaugą vadinate praktikais. Tai reiškia, kad su poromis, paaugliais ir jų tėvais kalbate apie įrankius, padėjusius kurti tarpusavio santykius jūsų šeimoje. Gal pasidalytumėte atradimais?

– Jau penkiolika metų dirbame su paauglyste – jauniems žmonėms kuriame patyrimus, leidžiančius jiems suprasti gyvenimo tiesas be ilgų moralų. Kadaise imdavome atostogas savo „rimtuose“ darbuose ir važiuodavome stovyklauti. Dabar jau daugiau nei dešimtmetį tai yra pagrindinė mūsų veikla.

Teisingus įrankius susirankiojome ir susikūrėme pakeliui, kad patiems būtų lengviau. Jei reikėtų sudaryti sąrašą, tai dėliočiau taip: maloni šypsena, kuri nieko nekainuoja, geras žodis – irgi. Tas, kas garsiausiai rėkia, nebūtinai yra teisus. Kai žmogaus lūpos šaukia, jo širdis aimanuoja. Nėra žmonių, nenorinčių būti išgirsti, pastebėti ir įvertinti. Nenuteisk mylimo už savo galvoje sukurtas istorijas. Jei abejoji – klausk. Jei negali paklausti – pagarbiai palauk, ir laikas parodys. Meilė yra veiksmažodis, santykiai – irgi. Galų gale, nieko nėra savaime suprantamo.

– Sklinda legendos apie judviejų su Mindaugu susitarimą pyktis tik penkias minutes. Negi tai įmanoma?

– Taip, taip, penkias minutes. Neturime tokios prabangos ilgai blogai galvoti apie savo brangiausią žmogų. Mums niekas nepažadėjo rytojaus, mums niekas nedavė garantijų, kad išėjęs pro duris žmogus būtinai sugrįš. Mums niekas negarantavo, kad po valandos ar dviejų mes vis dar gyvensime tokiame pasaulyje, kokiame gyvename. Kaip galima švaistyti laiką konfliktams?!

Todėl vienas svarbiausių susitarimų mūsų santykiuose – nesileisti į bereikalingas žodžių kovas emocijų pelkėje. Kai į orą pakeliu delną, vyras žino – man reikalingos penkios minutės. Kam? Atvėsti, keletą kartų giliai įkvėpti, asitraukti nuo konflikto židinio ir neužgauti savo mylimo žmogaus žodžiais, kurių kitu metu nė nesugalvočiau jam pasakyti. Skamba lengvai, tačiau tai – daugelio metų treniruočių rezultatas, sąmoninga savo paties projekcija. Tai nereiškia, kad neaptarinėjame svarbių ar aštrių temų – atvirkščiai, turime susitarimą aiškiai sakyti, kas nedžiugina ir kaip norėtumėme, kad būtų. Tik darome tai pagal nugludintas, laiko ir praktikos patvirtintas schemas. Ir, jei pora sąmoningai siekia darnaus santykio, jos fantastiškai veikia.

Jungtis: J. Vidugirienė įsitikinusi, kad apsikabinimai pasako daugiau nei žodžiai – jie sumažina atstumą, stiprina ryšį, nutildo konfliktus. / J. Vidugirienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal, be susitarimų, šeimoje turite ir tradicijų ar ritualų, taip pat prisidedančių prie jūsų šešiukės tarpusavio ryšio stiprinimo?

– Ryškiausia, ko gero, bus jau irgi legenda tapusi valgymo tradicija. Tai fantastiškas metodas diegti pagarbą vyresniems, praktikuoti dėkingumą, sudaryti sau ir vaikams sąlygas pastebėti kad ir nedidelius, bet nuostabius dalykus, kurių kupinas mūsų gyvenimas.

Kaip viskas vyksta? Labai paprastai – prie stalo sėdame kartu. Prieš valgydami būtinai padėkojame: kas už prabangą būti kartu, kas už galimybę kaskart sėstis prie gausiai nukrauto stalo, kas už grįžtančią saulę ar džiaugsmingą mokykloje nutikusį nuotykį.

Kai jau padėkota, pirmas kąsnis priklauso tam, kuris turi daugiausiai patirties, – šeimos galvai. Jei svečiuose seneliai – jiems. Kad vaikai žinotų, jog esame čia tik jų – vyresniųjų – dėka. Tokį valgymo būdą esame perkėlę ir į mūsų organizuojamas „Whatansu“ stovyklas. Iš jų šį ritualą paaugliai ir suaugę vežasi namo, kartoja prie stalo su savo šeimomis.

– Kartais atrodo, kad darbas judviem su vyru tarsi laisvalaikis, bet vis dėlto – ką mėgstate veikti visi kartu? Išduokite tobulą Vidugirių šeimynos pramogų receptą.

– Mūsų šeimoje yra šeši asmenys, todėl surasti bendrą veiklą, kurią kiekvienas įvardytų kaip tobulą, beveik neįmanoma (juokiasi). Man patinka menas ir architektūra, vyrui – žmogaus neliesta gamta. Vaikai vis kviečia į vandens parkus, o manęs vanduo nedžiugina. Nujaučiu, kad vietoje bet kurio muziejaus dukros mieliau pasirinktų apsipirkimą, o sūnūs bet kurį pagulėjimą pliaže išmainytų į kartingus. Žinoma, lengviausia leisti laisvalaikį kartu keliaujant – kelionės turi savo ritmą. Jos užtikrina bendrą nuotykį, įspraudžia mus į tam tikrus bendrystės rėmus – nori nenori tenka laikytis kartu. Tik tie rėmai augant vaikams vis plečiasi.

Vienas svarbiausių susitarimų mūsų santykiuose – nesileisti į bereikalingas žodžių kovas emocijų pelkėje.

Turėjome tradiciją kiekvieną vasarą visi kartu išvažiuoti nameliu ant ratų. Kelionėje bendru sutarimu nenaudodavome telefonų. Va čia tai iššūkis! Tačiau visai neseniai prie pietų stalo, aptarinėjant būsimas atostogas, nuskambėjo lemtingas: „O gal jau galim kemperiu nebevažiuoti?“ Suprantu, vaikai auga. Ir negaliu tikėtis, kad jie rytoj mąstys taip, kaip mąstė vakar. Kaip negaliu tikėtis, kad jiems patiks tai, kas patinka man arba mano vyrui.

Prieš keletą savaičių su dukromis viešėjau Barselonoje. Nepalioviau stebėtis, kaip smarkiai skiriasi mūsų poreikiai, galimybės ir troškimai. Sąmoningai stengiausi ieškoti balanso tarp to, ką norėčiau, kad jos pamatytų ar patirtų edukaciniais tikslais, ir to, kas joms iš tikrųjų įdomu ir svarbu. Vis galvojau, kaip dažnai mes vaikams primetame savo įsivaizduojamus poreikius ir įsiskaudiname negavę už tai pelnyto dėkingumo.

– Sakote, kad gyvenant šeimoje reikia kuo dažniau kartoti, jog vienas kitą mylite ir nepamiršti apsikabinti. Ką duoda tokia praktika?

– Mes vieni kitiems nesame savaime suprantami. Mums nuolat reikia patikinimų ir įrodymų. Ir čia vien žodžių nepakanka. Juos nuolat turi lydėti veiksmai. Jie svarbūs ne tik mums, bet ir mūsų vaikams – kaip kitaip jie išmoks rodyti meilę?

Apsikabinimai – lyg nerašyta kalba, jie pasako daugiau nei žodžiai. Tikiu, kad apsikabinimas yra ne tik šiluma tarp dviejų žmonių, bet ir saugumo jausmas. Dažnai iš UMMA dukrų girdžiu, kad joms supykus ar nusivylus labai nesinori ilgų aiškinimų ar paguodimų – pakanka stipriai apkabinti ir leisti suprasti: „Aš čia. Aš su tavimi. Tu saugi.“

Apsikabinimai padeda ir suaugusiesiems. Jie nutildo konfliktus, sumažina atstumą, primena, kad esame viena komanda. Net jei buvo sunku, vienas nuoširdus ir tikras apkabinimas gali perrašyti visą dieną. O geriausia, kad jie niekada neišsenka, jie nematuojami ir nereikalauja priežasties. Apsikabinimai tiesiog yra – kaip oras, kuriuo kvėpuojame, kaip meilė, kurią kasdien kuriame. Meilė nėra „aš tau duodu viską“. Meilė – „aš tave myliu tiek, kad noriu, jog tu irgi išmoktum mylėti.“

Atradimai: „Būkite pasiruošę patyrimui, kurio metu save ir santykį pažinsite“, – sako tarpasmeninių santykių kūrimo ekspertė, patirtinių stovyklų įkūrėja ir vadovė J. Vidugirienė. / J. Vidugirienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate ne kartą minėjusi, kad vyrai turėtų užsiimti sūnų ugdymu, o moterys – dukrų. Kodėl reikalingas toks pasidalijimas?

– Esu girdėjusi posakį: „Moteris gali absoliučiai viską, išskyrus – būti tėčiu. Ir atvirkščiai.“ Mano funkcija šeimoje – užsiimti merginų auklėjimu. Juk gyvenu moters kūne ir man lengviau nei tėčiui paaiškinti dukroms kaip jis veikia. Tačiau tai nereiškia, kad joms esu svarbesnė už tėtį.

Abu tėvai atlieka skirtingas, bet vienas kitą papildančias funkcijas. Tėtis dažniausiai yra tas, kuris moko dukrą pasitikėti išoriniu pasauliu, drąsos, ribų. Bet mama... Mama yra pirmasis moters modelis. Jau nuo pačių pirmųjų gyvenimo dienų dukra ima žvelgti į mamą kaip į veidrodį – kaip ji kalba, kaip jaučia, kaip reaguoja į konfliktus, kaip rūpinasi savimi ar artimaisiais. Čia veikia tie patys neuronų veidrodėliai – vaikas perima ne mūsų žodžius, o būsenas. Ir jei mama gyvena disonansu – sako viena, o daro kita – dukra tai įsisavina kaip gyvenimo taisyklę.

Pavyzdžiui, mergaitėms labai svarbu kaip mama elgiasi su savo kūnu, emocijomis, kaip nustato savo ribas. Jei mama nuolat kritikuoja save prieš veidrodį, dukra neabejotinai išmoks, kad kūnas yra objektas dėl kurio reikia gėdytis. Jei mama leidžia, kad ją menkintų, dukra įsisavins, kad tai normalu. Čia tėtis gali būti stiprus sąjungininkas: jis gali parodyti, kaip gerbti moterį (mamą), kaip gerbti ir vertinti jos ribas. Tačiau jei mama pati nesugeba suvokti savo vertės, tėčio žodžiai gali ir likti tik žodžiais.

– Cituoju: „Turite suprasti, jog moters stiprybė ne tame, jog ji gali viską, o tame, kad kartais moka paprašyti pagalbos.“ Patarkite, kaip tuo įtikinti XXI a. merginas, labiau linkusias būti ksenomis ir amazonėmis?

– Tik per patyrimą, jausmą, kurį pajunti, kai leidi kitam tavimi pasirūpinti. Per jausmą, kurį dovanoji kitam, kai jis pasirūpina tavimi.

Kai paauglių vasaros stovyklose merginos sukeldavo „aš pati“ maištą, kartu su jomis darydavome tokį eksperimentą: susitardavome, kad ateinančias penkias dienas kiekviena mergina bent tris kartus paprašys vyrukų pagalbos ir už ją nuoširdžiai, be sarkazmo, padėkos.

Patikėkit, vyksta stebuklai – vyrukai atsitiesia, tampa paslaugesni, atidesni, drąsiau siūlo pagalbą ir nebijo būti nubausti už norą padėti. Stovykloje įsivyrauja rūpestinga atmosfera, pasidaro lengviau bendrauti ir draugauti. Kartais galvoju, kad šiuolaikiniame pertekliaus pasaulyje, kuriame vyrams nebereikia medžioti mamuto, mes, moterys, neturėtume atimti iš jų galimybės pasirūpinti mumis. Juk norime pagalbos ir atsakomybės prisiėmimo dabar ir ateityje draugaujant, kuriant šeimą ir jos gerbūvį, auginant vaikus. Taip gera turėti į ką atsiremti, kai pasidaro be galo sunku pačiai viską galėti.

– Nėra namų be dūmų, o ten, kur paaugliai, namų kaminas dūmija dar labiau. Kaip sprendžiate konfliktus?

– Kai kyla nesutarimų, pirmiausia leidžiame sau jausti – pykti, nusivilti, net ir įsižeisti, jei to reikia. Emocijos yra reikalingos ir legalios. Suprantame, kad kol viduje kunkuliuoja pyktis, adekvatus pokalbis tiesiog neįmanomas. Mūsų namuose neverda ilgi tylos karai, nepyška durys (bent jau kol kas). Su Mindaugu labai stengiamės suprasti, o ne „nugalėti“. Nes kam iš viso laimėti šeimoje? Šeima juk ne ringas.

Aišku, mūsų vaikams viskas turbūt atrodo kitaip. Juk paauglystė – tas metas, kai namai yra gyvenimo treniruočių aikštelė, o tėvai – kliūtis kelyje į savarankišką gyvenimą, kurią žūtbūt reikia įveikti. Neslėpsiu, net ir išmanant teoriją, kartais praktiškai būna labai sunku laiku prisiminti, kas čia suaugęs, neįbristi į emocinę pelkę, kaltinimuose išgirsti poreikį, neįsiskaudinti dėl neapgalvotai paleisto žodžio ar impulsyvia reakcija neišsklaidyti vaikų noro dalytis tuo, kas vyksta jų galvose.

Mokome vaikus, kad konfliktas – ne pabaiga, o galimybė suprasti vienas kitą dar giliau. Kai supykstame, visų pirma stengiamės pasakyti, kas mums svarbu, o ne kuo blogas kitas. Ar visada pavyksta? Oi, ne. Būkite ramūs. Gyvenimas – ne nekintamai surašytas vadovėlis, o mes – tik žmonės. Galbūt mes stengiamės iš vaikų reikalauti tik to, ką patys darome, kas mums patiems išeina. Sutikite, būtų juokinga įsikandus cigaretę aiškinti jiems apie nikotino žalą ar prašyti atvirumo, jei namuose nuolat vienas nuo kito atsitvertumėme tylos sienomis.

J. Vidugirienės asmeninio archyvo nuotr.

– Gražūs tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai – didelis darbas, o kartu ir mokslas, kurio, deja, niekas nemoko mokykloje. Tai kaip ir kur jo išmokti?

– Gal pirmiausia reikėtų įsisąmoninti, kad geri santykiai nėra savaime suprantami. Jie nėra duotybė. Norint sukurti saugią, jaukią ir atvirą aplinką, reikia šiek tiek pasistengti. „Pas jus čia taip lengva būti savimi ir draugauti“, – stebisi žmonės, atvykę į mūsų renginius. Taip. Lengva. Kai jau penkiolika metų kryptingai padirbėta ties asmeniniu ir komandos santykiu, energetiškai maksimaliai išvalyta erdvė, metų metai paskirti metodų kūrimui ir praktiniam jų tobulinimui.

Kartais, žiūrėk, UMMA feibuko paskyroje kam nors panyžta pirštai parašyti kokį sarkastišką komentarą – girdi, nuo kada mama ir dukra turi mokėti pinigus, kad susikurtų santykį. Arba nuo kada tėčiai turi važiuoti į „Vyrų kalvę“, kad pabūtų kartu su savo sūnumis? Ar kad poros jau ir taip prie altoriaus pasižadėjo būti kartu – kokie dar čia Porų savaitgaliai?

Negėda suprasti, kad tau nebūtinai viskas pavyksta. Ir negėda prašyti pagalbos. Negėda trokšti palaikymo ir suvokimo, kad nesi vienas ar viena, jog viskas vienaip ar kitaip galiausiai išsispręs.

Gyventi „ilgai ir laimingai“ pagal J. Vidugirienę

DRAUGYSTĖ. Net kai kadaise turėjome progų nebebūti kartu, buvome per geri draugai, kad pasuktume skirtingais keliais. Kartu perplaukti neišmatuojami pagarbos, atidos, smalsumo ir rūpestingumo vandenynai. Mintinai išmoktos ir nuolat atnaujinamos vienas kito vidinės veikimo instrukcijos. Atsakingas ir sąmoningas sprendimas būti kartu.

PASAKOS. Tikrai, tikrai! Jose užfiksuota visa mūsų protėvių patirtis, surašyti kuriantys ir griaunantys elgesio modeliai. Kokia tėvų ir vaikų paskirtis ir funkcija, kodėl verta gerbti vyresnį, ko šiukštu nedaryti, norint turėti gražų santykį su savimi ir pasauliu. „Ką diedukas padarys, viskas bus gerai!“ Atsimenat šią pasaką? Man ji padėjo ir vis dar padeda įveikti kontrolę, išmokti palaikyti vyrą jo sprendimuose. Pasakos, kaip ir mitai, neša mums tūkstantmetę išmintį – tereikia būti atidiems ir ją pasiimti.

MOKYTOJAI. Tėčiai ir mamos, turguje pakalbinta babytė, šventraščius lyg savo paties kišenę pažįstantys guru. Mūsų vaikai, su metais užduodantys vis gilesnius klausimus. Daugybė jaunų žmonių, mūsų santykyje matančių viltį.

MEILĖ. Žinoma! Kaipgi be jos?