Tarsi sapne. Taip po kelionės į Maroką jaučiasi 45 metų Raimondas Sacevičius ir dvidešimtmetis jo sūnus Martynas. Jų nuomone, apie šią šalį skleidžiama neteisinga informacija.

Neprabusti iš sapno

Mūsų leidinio konkursą "Laiškas Kalėdų Seneliui" laimėjusiam penkių vaikų tėvui ir jo sūnui kelionių organizatoriaus "Magelano kelionės" įsteigtą prizą – išvyką į Maroką – dabar primena nuotraukos ir trumpi vaizdo filmukai.

"Vis dar jaučiuosi tarsi gražiame sapne", – prisipažino pirmą kartą gyvenime už Europos išvykęs dvidešimtmetis Martynas.

Nuostabių įspūdžių šalis bei jos gyventojai paliko ir pirmą kartą ilgiau nei porą dienų svečioje šalyje, juolab kitame žemyne, pabuvusiam Raimondui.

"Kelionė sulaužė visus neigiamus stereotipus apie islamą, musulmonus", – Martynas nebeabejoja, kad islamas, kaip ir kitos religijos, nepropaguoja karo, blogybių.

Dauguma musulmonų, kaip patyrė keliautojai, yra draugiški, taikūs, svetimšalius jie sutinka ne priešiškai, o draugiškai nusiteikę.

"Tai tik baisūs politiniai žaidimai, – apie įvairių šalių kuriamus stereotipus ir veiksmus mano Martynas. – Bendravau ir su ten gyvenančia lietuve, kurios vyras – marokietis. Jis labai tolerantiškas, neretai su žmona apsilanko ir krikščionių bažnyčioje."

Keliautojus maloniai nustebino svetingi marokiečiai. Atokiuose kaimeliuose jie atvykėlius priimdavo kaip artimus giminaičius – ne tik paduodavo ranką, bet ir apkabindavo.

Išvydo daug egzotikos

Martynas buvo sužavėtas ir marokiečių gyvenimo būdo, ypač derybų meno.

"Mes kaip viena šeima, jūs atsivesite draugų, kurie nupirks dar ką nors, todėl parduosime daug pigiau", – kalbėjo marokietis, pakvietęs į vidų, kur pavaišino arbata, maloniai bendravo, o galiausiai dvigubai nuleido kainą.

Lietuviai neabejojo, kad pardavėjų tikslas – uždirbti kuo daugiau pinigų, tačiau tokios derybos ir draugiškumas juos nuteikė teigiamai.

"Atvira širdimi ir draugiškumu pasieksi daug", – apibendrino Raimondas.

Dėl raudonos spalvos atspalvių Raudonuoju miestu, arba Raudonąja oaze, vadinamo Marakešo Jemaa El Fnaa aikštėje tėvą su sūnumi sužavėjo visą parą verdantis gyvenimas. Čia vyksta akrobatų, būgnininkų, šokėjų, fakyrų, komediantų pasirodymai. Uždarbiauja kobrų kerėtojai, būrėjos, sendaikčių, prieskonių, kvepalų pardavėjai, tatuiruočių meistrai.

"Marakešo senamiestyje zuja motociklininkai, – aiškino Martynas. – Čia pat gali nusipirkti įvairių marokietiškų aliejų, muilo, kremų, pagamintų iš argano medžio vaisių, ramadano arbatos. Ji geriama tam, kad nesinorėtų valgyti."

Tėvą ir sūnų sužavėjo jazminais ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose 1866 m. pastatyti vyriausiojo vizirio rūmai El Bahia. Juose yra 150 kambarių.

Atlaso prieigose pasislėpusiame kaimelyje Ait Ben Hadu lietuviai palydėjo saulėlydį. Čia XI a. buvo ksaras – miestas tvirtovė. Būtent čia sukurta daug filmų, taip pat – ir "Gladiatorius".

Nakvojo dykumoje

Lietuvius šokiravo ir kontrastai. Vos už 100 km nuo Marakešo ar kurortinio miesto Agadyro, mažuose kaimeliuose, gyvenimas tarsi sustojęs – toks, koks buvo prieš kelis šimtus metų.

"Žmonės pjauna ir čia pat džiovina žolę, audžia kilimus, renka grybus, nėra automobilių – tik asiliukai, siauros akmenuotos gatvelės su aklagatviais, nameliai su tvartais, moterys, užsidengusios veidus", – teigė Raimondas.

Daugumoje šeimų auga po šešis septynis vaikus, vienas jų dažniausiai dirba Prancūzijoje, atsiunčia tėvams pinigų.

Moterų gatvėse beveik nepamatysi, nors jų čia bene penkis kartus daugiau nei vyrų. Fotografuoti moteris griežtai draudžiama. Beje, fotoaparato vengia ir kaimelių vaikai.

Martynui ir Raimondui labai patiko senovinė kasba Agdzo mieste. Berberų tvirtovėje skambėjo vietos muzika, buvo galima pasimėgauti berberų patiekalais, paragauti stiprios mėtų arbatos. Ir netgi pernakvoti.

Didžiausią įspūdį Sacevičiams paliko dykuma. Iki jos juodu ėjo 8 km pėsčiomis, ten keliavo kupranugariais.

"O nakvynė dykumoje po atviru dangumi neapsakoma, – švytėjo Raimondas ir Martynas. – Tyla, grožis ir berberų dainos atima žadą."

Vietinius vaišino trauktine

Martyną sudomino ir senoviniai nameliai su grotuotais, tarsi žaliuzėmis pridengtais, langais. Atėjus svečiui moterys gali pro juos matyti atvykėlį, o šis jų – ne.

Vaikinui patiko Maroke populiarus mėsiškas patiekalas tadžinas su daug daržovių, kuskusas ir tradicinė mėtų arbata.

"Jei įberia daug cukraus, vadinasi, svečias gali likti nakvoti, jei ne – pageidautina, kad pasivaišinęs išeitų", – seną paprotį sužinojo Raimondas.

Tiesa, dabar neretai europiečiams, kurie vengia saldžios arbatos, cukraus nepilama.

Martynas įsiminė jauną marokietį, kuris buvo laimingas gavęs dovanų degtukų dėžutę. Jam svarbiausia buvo dėmesys. Netrukus vaikinas grįžo su gėlėmis, dėkingas padėjo persikelti per upę, lydėjo miestelyje.

"Klausydamiesi berberų muzikos, dainų, žiūrėdami šokius vaišinomės daržovėmis, arbata... – neužmirštamomis akimirkomis dalijosi R.Sacevičius. – Iš dėkingumo pasiūlėme pasivaišinti lietuviška dešra, bet jie mandagiai jos atsisakė. Tačiau mielai paragavo sūrio ir net, pakvietę draugus, simboliškai – lietuviškos trauktinės."

Daugiau apie Maroką skaitykite www.magelanokeliones.lt.