Kas laukia mokytojų, demonstruojančių pritarimą Rusijos agresijai?

Plačiau apie tai kalbėtasi su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleriu Juliumi Lukošiumi.

– Kiek jau pasitaikė mokyklose tokių atvejų, kai buvo skleidžiama dezinformacija apie karą Ukrainoje?

– Tikslų skaičių pasakyti sudėtinga, nes ne visi atvejai išplaukia į paviršių. Tokius išskirtinius, akį rėžiančius atvejus galime suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tačiau neturėtume užsimerkti ir prieš tokius atvejus, kurie žiniasklaidos nepasiekia.

– Kas pranešė apie tuos įvykius, kurie visgi pasiekė žiniasklaidą?

– Šaltiniai yra patys įvairiausi – tiek socialiniai tinklai, tiek savivaldybės, tiek švietimo skyriai ar tėvai.

– O kaip baigiasi tokie atvejai? Ar jau yra mokytojų, kurie atsisveikino su darbu?

– Taip, tokių mokytojų yra, čia turbūt jau kraštutinis variantas, kaip tokie atvejai gali baigtis.

– Ar tokiais atvejais juos atleisti nusprendė mokyklos vadovybė?

– Man žinomu atveju, mokytojas iš darbo pasitraukė savo noru.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše: 

– Jūsų rekomendacijos – kaip turėtų elgtis mokyklos vadovas paaiškėjus Rusijos agresijos šlovinimo faktui?

– Aš manau, kad tiek mokyklos vadovas, tiek mūsų visuomenė į šį klausimą turi žiūrėti pakankami plačiai. Pirmiausia, mokytojas mokiniui yra autoritetas. Viena iš mokytojo pareigų – išmokyti mokinį kritiškai vertinti informaciją ir argumentuoti.

Tad mokyklų vadovybė turėtų sekti pedagogų darbą ir tirti, kaip jie tyčia arba kartais gal ir netyčia atlieka savo darbą netinkamai. Tai yra, mokoma dalykų, kurie yra nepagrįsti, neargumentuoti ar moko mokinį nekritiškai vertinti informaciją. Taip pat, kai kursto neapykantą ar skatina nepasitikėjimą aplinka.

Žinoma, tokiais atvejais reikėtų išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Jei jos piktybinės ir nepakeičiamos, nebėra kitos išeities, kaip tik atsisveikinti su tokiu pedagogu.

Savaime suprantama, bendras nepakantumas melui, dezinformacijai, neapykantos kurstymui turėtų būti norma.

– Kaip supratau, šiuo atveju nusižengusiam mokytojui bus suteikta galimybė pasitaisyti ar visgi ne?

– Aš siūlau kiekvieną atvejį vertinti individualiai. Jeigu mes nepasigilinę atleisime žmogų, tai nebus išmintingas sprendimas. Tačiau mokyklų vadovybėms nereikia leisti vedžioti savęs už nosies.

– Ar bandėte aiškintis ir tirti, kaip moksleiviai sureagavo į skleistą melą?

– Apibendrinti moksleivių nuotaikas būtų sudėtinga. Gauname įvairių nuomonių, žinoma, daugiau tokių, kurie nesutiko su dėstomomis tiesomis. Tačiau, savaime suprantama, bendras nepakantumas melui, dezinformacijai, neapykantos kurstymui turėtų būti norma.

– Socialiniuose tinkluose pastebėjus, kaip mokytojai skleidžia melagingas tiesas, kam reikėtų pranešti? Ar į mokyklos administraciją? O gal Švietimo ministerija turi specialią telefono liniją ar el. paštą?

– Specialaus el. pašto mes neturime. Turime seniai nusistovėjusį kontaktą su savivaldybių administracijų švietimo skyriais ir mokyklų vadovais.

Tačiau aš sakyčiau, kad pirmiausiai tai yra tiesioginio vadovo ir darbuotojo klausimas.