Psichologe Lietuvoje dirbanti ukrainietė: pagalba kitiems virto pagalba ir sau

  • Teksto dydis:

Su žeme sulyginti namai, žuvę, dingę be žinios ar sužeisti artimieji, evakuacija vykstant apšaudymams ir suvokimas, kad viskas, ką turi – tik keli paskubomis pasiimti daiktai ir prie šono besiglaudžiantys vaikai. Be namų, svetimoje šalyje ir su nauju „vardu“ – pabėgėlis.

Kasmet birželio 20 d. visame pasaulyje minima Pasaulinė pabėgėlių diena. Lietuvai, kaip ir visai Europai, šiemet ji – išskirtinė – daugiau nei septyni milijonai ukrainiečių buvo priversti palikti savo namus karo žiaurumų krečiamoje šalyje ir ieškoti laikinų namų svetur. Daugiau kaip 50 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos, ieškodami saugaus prieglobsčio, atvyko ir į Lietuvą, rašoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešime.

Naują gyvenimo lapą jiems tenka versti tebejaučiant karo siaubo paliktų žaizdų skausmą, bet į Lietuvą atvykę ukrainiečiai randa savyje jėgų nepasiduoti, o laukdami, kada galės grįžti į gimtinę, bando kurti gyvenimą Lietuvoje: mokosi lietuvių kalbos, leidžia vaikus į mokyklas ir darželius bei ieško darbo. Mūsų šalyje darbą jau rado 11,5 tūkst. nuo karo Ukrainoje pabėgusių žmonių – daugiau nei trečdalis į Lietuvą atvykusių darbingo amžiaus ukrainiečių. Šeši iš dešimties ukrainiečių dirba vidutinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o kas vienuoliktam pavyko susirasti aukštos kvalifikacijos darbą, kuriame praverčia anksčiau įgytos žinios ir patirtis. Tarp jų – ir psichologė Olena Kasianchuk bei biologė Lyubov (Liubovė) Shevchenko.

Ilga kelionė į Lietuvą

47-erių metų Olena į Lietuvą su 75-erių metų motina iš Ukrainos atvyko kovo pradžioje. Iš Žitomyro miesto moterys turėjo bėgti dėl ten prasidėjusių itin aktyvių karinių veiksmų.

„Mūsų mieste gerai išvystyta karinė infrastruktūra, dislokuota net keletas karinių dalinių, o netoli Žitomyro yra karinis aerodromas. Jis buvo bombarduojamas jau pačią pirmą karo dieną. Mieste girdėjosi sprogimai, o įspėjimo sirenos gaudė be atvangos“, – apie pirmąsias karo dienas pasakoja O. Kasianchuk ir priduria, kad vos prasidėjus karui viena iš miesto mokyklų buvo tiesiog sulyginta su žeme. „Visa tai buvo labai sunku ištverti emociškai. Gyvenome šalia mokyklos, todėl nuolat jautėme pavojų – juk nežinai, kas taps kitu okupantų taikiniu“, – siaubo kupinas dienas prisiminė moteris.

Olenos sprendimą saugaus prieglobsčio ieškoti būtent Lietuvoje lėmė tai, kad dar iki COVID-19 pandemijos jos dukra Anastasija studijavo LCC tarptautiniame universitete, Klaipėdoje. „Baigusi psichologijos studijas dukra iš universiteto po kurio laiko sulaukė darbo pasiūlymo ir nusprendė likti Lietuvoje. Kai prasidėjo karas, ji labai jaudinosi dėl mūsų, net susikaupti darbui jai sunkiai sekėsi. Ji nuolat kartojo, kad turime vykti į Lietuvą, o čia mums negrės joks pavojus“, – teigė Olena.

Moterų kelionė į Lietuvą truko dvi dienas: „Jei ne savanoriai, su kuriais mano dukra susisiekė, net neįsivaizduoju, ar būtų pavykę saugiai pasiekti Lietuvą“, – sakė ji, pridurdama, kad Žitomyre prie autobusų, kuriais buvo galima išvykti, driekėsi didelės norinčiųjų palikti Ukrainą žmonių eilės. Tačiau net ilgos laukimo valandos negarantavo galimybės išvykti, nes saugaus prieglobsčio ieškančių žmonių buvo nepalyginamai daugiau, nei laisvų vietų autobusuose. Tad į Varšuvą, kurioje gyvena Olenos draugė, moteris atvežė savanoriai. Tačiau likti bičiulės namuose juodvi negalėjo, nes ten paprasčiausiai nebuvo vietos: tą naktį, kai atvyko Olena su garbaus amžiaus motina, bute jau glaudėsi 21 pabėgėlis iš Ukrainos. Ir vėl moterims pagalbos ranką ištiesė savanoriai, kurie pasirūpino jų kelione į Klaipėdą.

O. Kasianchuk (kairėje) su mama ir dukra. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuotr.

Olena prasitarė, kad dėl labai silpnos sveikatos Ukrainos palikti negalėjo garbaus amžiaus sulaukę jos motinos sesuo, kuri dabar ligoninėje Žitomyre, ir brolis, kuris netrukus ir mirė. „Mano mama šią netektį išgyvena labai sunkiai, nes neturėjo galimybės grįžti ir su juo atsisveikinti“, – sunkiai žodžius rinko pašnekovė. Guodžia tai, kad namas, kuriame gyveno Olena, tebestovi. Tai moterims sakė kaimynai, su kuriais jos palaiko ryšį. Jie taip pat pasakoja, kad Žitomyre nuolat aidi pavojaus sirenos, o žmonės gyvena įtampoje ir baimėje.

Darbas pagal specialybę suteikia prasmę

Atvykusios į Lietuvą moterys apsistojo pas dukros kolegę, bet labai norėjo kuo greičiau susirasti būstą, kuriame galėtų gyventi visos kartu. Aplinkybės susiklostė palankiai, ir šiuo metu Olena su mama ir dukra gyvena su amerikiečių, dėstančių LCC tarptautiniame universitete, šeima. Ir jie, ir amerikiečiams namą išnuomoję lietuviai, nusprendė, kad vietos jame užteks ir ukrainietėms. „Jaučiame labai didelį jų palaikymą ir paramą, esame labai dėkingos šiems žmonėms“, – sakė ji.

Man atrodė, kad pati nesu pasirengusi apie tai su niekuo kalbėtis, o tuo labiau nuraminti kitą žmogų ir jam padėti. Mane ištikdavo tokie verkimo priepuoliai, kad vos galėdavau nusiraminti.

Šiandien Olena džiaugiasi, kad ir Lietuvoje gali dirbti pagal savo specialybę. Ji tapo vienos bendrovės mobilios psichologų komandos nare ir kartu su kolegomis teikia psichologinę paramą Ukrainos šeimoms, kurios atvyko į Lietuvą. „Šį projektą inicijavo Sveikatos biuras ir labai simboliška, o kartu ir labai logiška, kad žmonės, bėgę nuo karo Ukrainoje, sulaukia palaikymo iš žmogaus, kuris pats tai išgyveno, kalba ta pačia kalba. Su tokiu žmogumi jiems lengviau kalbėtis apie savo emocijas ir baimes“, – mintimis dalijosi ukrainietė.

Olena prisipažįsta, kad ieškodama darbo susimąstydavusi apie galimybę padėti tautiečiams, bet dvejojo, ar yra pasirengusi kalbėtis apie išgyventą siaubą: „Man atrodė, kad pati nesu pasirengusi apie tai su niekuo kalbėtis, o tuo labiau nuraminti kitą žmogų ir jam padėti. Mane ištikdavo tokie verkimo priepuoliai, kad vos galėdavau nusiraminti. Prisiminimai, situacijos neapibrėžtumas, šviesios ateities nematymas – tai tik keli dalykai, kurie mane slėgė. Atrodė, kad planuoti galiu tik šią dieną ir rytojų, ir niekas nežino, kas bus toliau.“ Tačiau ilgametę darbo patirtį su žmonėmis, kurie išgyvena krizes, turinti moteris pasiryžo pabandyti ir dabar sako, kad pagalba kitiems virto pagalba ir sau, mat kas kartą į kitiems sakomus paguodos žodžius iš naujo įsiklauso ir pati.

„Daugelis žmonių jaučiasi kalti dėl artimųjų, kurie negalėjo išvykti. Jie galvoja, kad jų grįžimas namo išspręstų šią problemą. Bet tai iliuzija. Juk šalį paliko moterys ir vaikai. Ir labai gerai, kad jie yra saugūs, o ne kovų epicentre“, – pasakojo ji ir prisiminė situaciją, kuri itin gerai atskleidžia, kokie pažeidžiami ir įbauginti karo pabėgėliai iš Ukrainos: „Kartą bendraujant su tautiečiais į mobiliuosius telefonus atėjo automatinis perspėjimas apie audrą ir žmonės labai išsigando – tie, kurie nežinojo, kad tai įspėjimas apie oro sąlygas, pamanė, kad ir Lietuvoje jau prasideda karas“.

Nors moterims pavyko įsikurti Lietuvoje, Olena ilgisi namų ir nori kuo greičiau į juos sugrįžti. „Čia pradėjau mokytis lietuvių kalbos – ne todėl, kad norėčiau čia likti, bet todėl, kad jaučiu dėkingumą ir pagarbą jūsų žmonėms. Bet Žitomyre turiu gerą darbą, turiu daug klientų, su kuriais palaikau ryšius, kolegų, su kuriais dirbau pastaruosius 20 metų, daug draugų. Kai pasibaigs šis karas, Ukrainoje turėsime daug darbo, nes reiks pagalbos ir šaliai, ir žmonėms. Tikiu, kad ten būsiu labai reikalinga“, – sakė ji ir pridūrė, kad labai svarbu, jog karo baisumus patyrę žmonės sulauktų kvalifikuotos pagalbos.

Po naktų šaltame rūsyje – kelionė į Lietuvą

Vidinė stiprybė, ryžtas išgelbėti savo vaikus ir šalia esančių žmonių pagalba vieni kitiems yra bene vieninteliai pabėgėlio ginklai akistatoje su karo siaubu – patvirtina mokslininkės 34-erių L.Shevchenko, kuri su 9-erių metų sūnumi Andrejumi pabėgo iš bombarduojamo Černihivo, istorija.

„Nuo pirmosios karo dienos mūsų mieste prasidėjo aktyvūs kariniai veiksmai. Beveik dvi savaites aidint sirenoms su vaiku praleidome rūsyje, aplink nuolat buvo šaudoma, į mūsų miestą be atvangos buvo smūgiuojama raketomis. Šie apšaudymai buvo iš Baltarusijos pusės. Miestas buvo bombarduojamas ir iš oro – virš jo praskrendantys lėktuvai išmesdavo ir 500 kilogramų sveriančias bombas. Sirenos beveik niekada nenutildavo“, – baisius išgyvenimus prisiminė ukrainietė.

Rūsys, kuriame ji slėpėsi su vaiku, nebuvo speciali slėptuvė nuo bombų, – tai buvo paprastas daugiabučio rūsys, kuriame paprastai žmonės laiko daržoves ir kitas atsargas. „Iš pradžių, vos pasigirdus sirenoms, leisdavomės laiptais iš septinto aukšto, kuriame yra mūsų butas, bet sirenos beveik nenutildavo, todėl visą laiką leisdavome rūsyje – iki savo buto nueiti paprasčiausiai nesuspėdavome. Vietos visiems miegoti nepakako, tad pirmiausiai guldėme vaikus, o suaugusieji – kas sėdomis nusnausdavo, kas budėjo. Sunku buvo net kvėpuoti, maisto atsargos taip pat išseko – parduotuvės nedirbo, tad dalinomės tuo, ką žmonės turėjo namuose ir suspėdavo iš jų atsinešti. Nebuvo rūsyje ir tualeto, tiesiog atokiau stovėjo kibiras, o paskui jį išnešdavome išpilti“, – pasakojo moteris. 

Po poros savaičių šaudymai aprimo, bet žmonės suprato, kad ilgiau taip gyventi negali, o dėl itin prastų sąlygų daugeliui ėmė šlubuoti sveikata. „Iš mūsų miesto nebuvo jokių evakuacinių autobusų. Nors žmonių sąrašai evakuacijai buvo sudaromi, ji nevyko, nes visi keliai buvo apšaudomi. Ryžomės išvykti savarankiškai. Savo automobilio neturėjome, tad prisijungėme prie pažįstamų“, – pasakojo moteris.

Kelionė buvo sudėtinga: pirmas bandymas išvykti iš miesto nepasisekė, nes dėl apšaudymo teko apsisukti ir grįžti atgal. Antrą dieną teko kelias valandas sėdėti mašinoje, stovint ilgoje automobilių eilėje, bet ir vėl nepasisekė palikti mirtinais spąstais tapusio miesto – dėl pavojaus kolonai važiuoti neleista.

„Trečią naktį apsistojome tikroje slėptuvėje nuo bombų. Mūsų buvo 20–30 žmonių. Naktį, kai visi snaudėme, labai žemai praskrido lėktuvas ir ant vos už kelių šimtų metrų esančio stadiono numetė tris bombas. Buvo labai baisu“, – apie išgyventą šiurpą dalijosi ukrainietė ir pridūrė, kad žmonės tuomet sėdėjo ir meldėsi, nes puikiai suprato, kad jei ant slėptuvės bus numesta bomba, mirs visi.

L. Shevchenko su sūnumi. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuotr.

Kitą rytą atsirado galimybė išvykti, bet niekas negalėjo garantuoti, kad tai pavyks. „Kai atvykome į patikros postą, kariai pasakė, kad važiuoti galime tik žvyrkeliu – jis vedė tiesiai per lauką, kuriame ką tik virė mūšis ir tebestovėjo karinė technika. Mums buvo pasakyta, kad riziką turime prisiimti patys, nes bet kuriuo metu mūsų automobilis galėjo būti apšaudytas. Dievas mus apsaugojo, ir mums pavyko išvažiuoti“, – kalbėjo L. Shevchenko.

Vėliau moteris suprato, kad į pavojingą kelionę leidosi pačiu laiku – netrukus po to miestas liko be vandens ir elektros, buvo susprogdinti tiltai ir paprasčiausiai jau nebūtų kaip iš ten išvykti.

O kodėl būtent į Lietuvą? Anot moters, mūsų šalis jos šeimai namais tapo per laimingą atsitiktinumą. Bėgdama iš karo veiksmų zonos Lyubovė susipažino su jauna mama, kuri su vaiku vyko į Lietuvą, nes čia dirbo jos vyras. „Ji pasiūlė mums vykti kartu. O mano vyras, kuris yra kariškis, liko kovoti su priešais Ukrainoje“, – sakė ji.

Jei gali dirbti pagal profesiją, laikinus namus suteikusioje šalyje jautiesi tvirčiau.

Mokslininkę įdarbino universitetas

Būstu Lietuvoje iš pradžių pasirūpino naujosios pažįstamos vyro darbdaviai, bet surasti namus ilgesniam laikui Vilniuje pasirodė sudėtinga, tad Lyubovė sulaukusi pasiūlymo vykti į Palangą, iš karto jį priėmė.

Pasitikėjimo savimi ir tikėjimo ateitimi moteriai šiandien suteikia tai, kad Taraso Ševčenkos vardo Černihivo pedagoginiame universitete apginta disertacija ir sukauptos žinios vertinamos ir Lietuvoje. „Aš esu diplomuota mikrobiologijos specialistė ir man pavyko įsidarbinti Klaipėdos universitete. Dirbu jaunesniąja mokslo darbuotoja Jūrų technologijų katedroje. Sūnus lanko lietuvišką mokyklą Palangoje. Labai džiaugiuosi, kad vaikas pritapo, jau susirado draugų“, – apie mažus džiaugsmus kalbėjo moteris.

Nors darbu universitete Lyubovė labai džiaugiasi, pripažįsta, kad taip pasiseka ne visiems jos likimo žmonėms. „Ne visi buvo pasiruošę tam, kad teks gyventi ir dirbti kitoje šalyje, kai kurių profesijų žmonėms čia sunku rasti darbo, bet jie bando imtis kitų, kvalifikacijos nereikalaujančių, darbų – dažniausiai paslaugų sferoje“, – sakė moteris. Ir ji, ir Olena tvirtino, kad kai turi darbą, o juo labiau, „jei gali dirbti pagal profesiją, laikinus namus suteikusioje šalyje jautiesi tvirčiau“.


Šiame straipsnyje: karas UkrainojekarasPabėgėliaikaro pabėgėliaipabėgėlių darbas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių