Karjeros edukatorė: netiesa, kad per darbo pokalbį reikia save parduoti

„Ieškodami darbo, daugelis laikosi klaidingų įsitikinimų, kurie sutrukdo pasiekti tikslą“, – sako karjeros edukatorė Marija Serbintaitė. Socialinio tinklo „Instagram“ vartotojams ji pažįstama dėl kuriamų šmaikščių edukacinių filmukų karjeros klausimais.

M. Serbintaitės vardas gali būti girdėtas ir besidomintiems lyčių lygybės klausimais. Kelerius metus aktyvi vilnietė kūrė instagrame profilį FEMA, kuriame drąsiai kalbėjo apie lyčių stereotipų ir seksizmo žalą. Ne vienus metus buvo žinoma ir kaip rėmus laužanti istorijos mokytoja, gebanti sudominti net istorija nesidominčius mokinius. Vis dėlto prieš kelerius metus M. Serbintaitė nusprendė pakeisti darbo sritį ir dabar konsultuoja savo karjeros kelio ieškančius žmones. Pokalbis su Marija – apie švietimo sistemos spragas, istoriją kūrusias moteris, klaidingus karjeros įsitikinimus ir svajonių darbo paieškas.

– Septynerius metus dirbote istorijos mokytoja. Ši profesija tarp jaunų žmonių nepopuliari, tad kaip pasukote pedagogės keliu?

– Iš pradžių tikrai negalvojau apie pedagogiką. Mokykloje man geriausiai sekėsi istorija, tad šio dalyko studijas ir pasirinkau. Mokytojos darbu susižavėjau atlikusi praktiką antrame kurse, kai turėjau galimybę vesti mokiniams keletą pamokų. Pajutau didžiulį malonumą ne tik vesdama pamokas, bet ir joms ruošdamasi. Be to, mokytoja yra mano mama, taip pat įkvėpė dviejų mane mokykloje mokiusių istorijos mokytojų, kurios turėjo neįtikėtiną talentą sudominti mokinius, pavyzdys. Supratau, kad ir pati noriu būti mokytoja. Vėlesniuose kursuose atlikau praktiką pas garsų mokytoją, istoriką Mindaugą Nefą. Jis į praktiką ir mokytojo darbą žvelgė labai rimtai, tad, vesdama dvi savaitines pamokas, joms ruošdavausi daugiau nei tie, kurie kasdien turėdavo po keletą pamokų. M. Nefo padedama labai daug išmokau, supratau, kokia pamoka turi būti, kad ji sudomintų mokinius.

Ketvirtame kurse gavau pasiūlymą dalyvauti pokalbyje dėl istorijos mokytojos darbo vienoje Vilniaus privačioje mokykloje. Supratau, kad man tai didžiulė galimybė, tad stengiausi gauti šį darbą. Mano atkaklumas davė vaisių – mokykla iš visų kandidatų išsirinko mane. Panirau į mokytojos darbą, mokykloje pradėjau rengti renginius, kuravau mokinių tarybą ir stengiausi būti tokia mokytoja, kad vaikai tiesiog mėgautųsi istorijos pamokomis. Man išties sekėsi! Buvo net atvejų, kai tėvai atėjo man padėkoti ir pasakė, kad jų dukra tiesiog nekentė istorijos, tačiau, pasimokiusi mano pamokose, netgi pradėjo mąstyti, kad pati norėtų studijuoti šį dalyką.

Pagalba: M. Serbintaitė šiandien konsultuoja savo karjeros kelio ieškančius žmones, padeda išlikti motyvuotiems ir patirti sėkmę. / M. Serbintaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau po penkerių metų nusprendėte išeiti iš šio darbo?

– Tuo laikotarpiu pradėjau instagrame kurti profilį apie lyčių lygybę FEMA, kuris kiek kirtosi su mokyklos vertybėmis. Tai buvo krikščioniška mokykla, o aš rašiau apie feminizmą, lyčių stereotipus. Pajutau tėvų ir kai kurių mokytojų pasipriešinimą, tad nusprendžiau išeiti. Be to, penkerius metus dirbus vienoje darbo vietoje, norėjosi išbandyti ką nors naujo. Pusantrų metų dirbau privačiuose versluose, tačiau nenutolau nuo švietimo. Vėliau trumpam grįžau į mokyklą – šįkart valstybinę.

Tada ir supratau, su kokiomis problemomis iš tikrųjų susiduria Lietuvos švietimo sistema. Nuliūdino didžiulės klasės, kuriose – 30 mokinių. Dirbant privačioje mokykloje, kur klasės mažos, buvo kur kas lengviau motyvuoti mokinius, juos sudominti. Pradėjusi dirbti valstybinėje mokykloje, susidūriau su tikrąja realybe ir supratau, kodėl mokytojai kartais tiesiog nebeturi jėgų nei motyvuoti mokinių, nei paįvairinti pamokų. Perpildytose klasėse kartais tampi jau nebe mokytoju, o tam tikru cerberiu, kuris turi suvaldyti klasę.

– Užsiminėte apie problemas valstybinėse mokyklose. Ką dar liūdinančio pastebėjote?

– Mokyklose vis dar yra tam tikro sovietinio palikimo. Dažnai mokytojai tiesiog ateina, išdėsto pamoką, ir išeina. Tačiau šiuolaikiniams mokiniams jau reikia visai kitokio, kūrybiško, mokymosi proceso. Taip pat gaila, kad švietimo sistema vis dar nepritaikyta prie šiuolaikinės darbo rinkos, mokiniai neparuošiami gyventi šiuolaikiniame beprotiškai greito tempo pasaulyje. Neseniai mokyklose buvo įvestos gyvenimo įgūdžių pamokos, kurios lyg ir turėtų mokiniams suteikti žinių apie lytinį švietimą ir kitas svarbias temas, tačiau kyla klausimas – kas ir kaip ves tas pamokas? Esu dirbusi organizacijoje, vedančioje mokiniams pamokas apie lytiškumo ugdymą, tad žinau, kad kai kurios mokyklos pasisamdydavo abejotinos reputacijos specialistų, kurie aiškindavo, kad kontracepcija yra šėtono išradimas.

– Kaip minėjote, dirbdama mokytoja, sukūrėte tinklaraštį FEMA apie lyčių lygybę. Kaip kilo šio projekto idėja? Kodėl nusprendėte jį nutraukti?

– FEMA idėja kilo, kai, studijuodama magistrą, sutikau dvi dėstytojas, kurios pabrėždavo lyčių lygybės tematikos svarbą visuomenėje. Mane ši tema patraukė, tad nusprendžiau rašyti magistro darbą apie tai, kaip moteris vaizduojama animaciniuose filmuose vaikams. Tiesa, šių studijų taip ir nepabaigiau. Tuo metu dirbau mokytoja ir turėjau laisvą vasarą, kurią nusprendžiau skirti darbui rašyti. Kiekvieną dieną eidavau į biblioteką ir skaitydavau feministinę literatūrą, kol galiausiai supratau, kad šia tema noriu garsiau kalbėti visuomenėje. Pirmoji mintis, nuo kurios prasidėjo FEMA, buvo klausimas – kodėl visuomenėje vyrauja nerašyta taisyklė, kad vyras visada turi apmokėti moters sąskaitą kavinėje ar restorane? Tai gražus gestas, bet jis turi vykti bendru sutarimu, o ne tapti prievole. Apskritai man labai nepatinka, kai žmonės skirstomi pagal lytį.

Taip ir gimė šis tinklaraštis, sulaukęs neįtikimos sėkmės. Manau, kad jis tapo toks populiarus būtent dėl to, kad ši tema – labai aktuali. Be to, tuo metu tiesiog buvo per mažai žmonių, kurie ja kalbėtų. Šis projektas man patiko, tačiau vėliau labai pavargau, nes tinklaraštis sulaukė daug neapykantos. Pavyzdžiui, per vieną viešą diskusiją mane du pusamžiai vyrai tiesiog aprėkė. Jiems mano pateikta mokslinė statistika, kad aštuonios iš dešimties moterų patiria smurtą artimoje aplinkoje, atrodė išsigalvota nesąmonė. Supratau, kad pavargau kovoti su vėjo malūnais ir atėjo laikas pasitraukti.

Darbo vietoje praleidžiame mažiausiai aštuonias valandas per dieną, tad šį geriausią paros laiką verta skirti darbui, kuris jums patinka.

– Tinklaraštyje aptariamas temas įtraukdavote ir į savo vedamas istorijos pamokas. Kuo susijusi lyčių lygybė ir istorija?

– Savo pamokose stengdavausi parodyti, kad istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys. Tokios pamokos mokiniams būdavo pačios įdomiausios. Visų pirma dėl to, kad jos būdavo truputėlį kitokios, per jas nesimokydavome iš vadovėlio. Be to, mokiniai labai daug sužinodavo. Ypač merginoms būdavo įdomu daugiau pasidomėti apie moteris istorijoje. Besimokant apie tam tikrą laikotarpį, paprašydavau mokinių namuose paieškoti informacijos apie moteris, kurios ką nors reikšmingo nuveikė tuo istoriniu etapu. Mokiniai surasdavo tokių pavyzdžių, kurių aš nė pati nežinodavau, tad būdavo tikrai labai įdomu. Su viena klase netgi iškabinome visą moterų portretų sieną, kad jie matytų, jog istoriją kūrė ne tik vyrai. Mokiniams parodyti moterų indėlį buvo labai svarbu, nes tuo metu vadovėliuose moterų beveik nebuvo. Visame istorijos egzamine buvo galima rasti tik apie vieną moterį – įsivaizduojate? Vesdavau ne tik istorijos, bet ir pilietiškumo ugdymo pamokas, per kurias kalbėdavome apie lyčių lygybę, seksizmą, toksiškus santykius.

– 2021 m. pakeitėte darbo sritį – tapote karjeros edukatore / konsultante ir „Vilnius Coding School“ Karjeros centro vadove, po poros metų WOW universitetas jus pakvietė kurti bei plėsti Kompetencijų ir karjeros centro veiklą. Kaip pasukote į šią naują sritį?

– Esu išbandžiusi labai daug įvairių sričių – vedžiau diskusijas ir renginius, buvau mokytoja, švietimo projektų vadove. Vėliau supratau, kad nebenoriu dirbti samdomo darbo ir nusprendžiau tapti laisvai samdoma lektore. Mokiau mokytojus, kaip susikalbėti su paaugliais, pradėjau domėtis neuromokslu. Tačiau prasidėjo karas Ukrainoje ir mano, kaip lektorės, veikla sustojo. Tuo pačiu metu susirgau depresija. Supratau, kad laisvai samdomas darbas man kelia per daug streso, norisi didesnio stabilumo. Ėmiau ieškoti darbo. Iš pradžių negavau jokių pasiūlymų, o grįžti į mokyklą nebesinorėjo. Turėjau karjeros konsultaciją, kurioje man pasakė, kad visas švietimo srityje sukauptas žinias galiu tiesiog pamiršti, nes niekam jos nebus reikalingos. Negalėjau patikėti – dirbau tiek daug laiko, turiu tokios įvairios patirties ir dabar viską turėsiu tiesiog užmiršti?! Nusprendžiau, kad taip tiesiog negali būti.

Tada man paskambino iš programavimo mokyklos „Vilnius Coding School“, pakvietė dirbti Karjeros centro vadove. Labai nustebau, nes buvau jiems siuntusi savo CV siekdama kitos, žemesnės, pozicijos. Tada supratau, kad niekada negalima savęs nuvertinti. Pradėjusi dirbti Karjeros centre, pamačiau, kaip žmonės per darbo pokalbius savimi nepasitiki ir nežino, nuo ko pradėti, ir kokiame jautriame etape yra persikvalifikavęs žmogus. Supratau, kad tai man labai įdomi tema. Daug bendravau su įmonėmis, privačiais verslais, kurių klausdavau, kaip persikvalifikavęs žmogus gali patekti į darbo rinką, ką jam reikia daryti, į kokius kandidatus jie atkreipia dėmesį.

Po dvejų metų kurti Kompetencijų ir karjeros centro mane pakvietė WOW (Woman of Wonder) universitetas. Tai vienintelis neformalaus ugdymo universitetas moterims Lietuvoje. Karjeros centras, kurio vadovė šiuo metu esu, iš pradžių dirbo su socialiai pažeidžiamomis moterimis, o vėliau atvėrė savo duris visiems norintiems persikvalifikuoti. Pradėjusi dirbti čia, ėmiau kurti ir edukacinį turinį karjeros temomis instagrame. Sekėjų skaičius auga, tai rodo, kad ši tema tikrai svarbi ir reikalinga, o tai mane motyvuoja daugiau ja kalbėti.

M. Serbintaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Socialiniuose tinkluose rašėte, kad, pradėjusi dirbti karjeros edukacijos srityje, pastebėjote, jog žmonės neretai laikosi senų, klaidingų įsitikinimų ir dėl to jiems sunkiau sekasi rasti norimą darbą. Kokie tie klaidingi įsitikinimai?

– Vienas svarbiausių klaidingų įsitikinimų yra manymas, kad per darbo pokalbį reikia save parduoti. Tad žmogus daug kalba apie save, demonstruoja, koks jis yra puikus ir nuostabus. Jei neturi pardavėjo įgūdžių, į pokalbį iškart ateina nepasitikėdamas savimi, nežino, ką sakyti. Iš tikrųjų per darbo pokalbį žmogus turi pademonstruoti, kaip jis išspręs įmonės problemą. Juk įmonė nusprendė samdyti naują darbuotoją būtent dėl to, kad būtų išspręsta tam tikra problema. Todėl, ruošiantis darbo pokalbiui, reikia pagalvoti, kaip įmonei galite padėti išspręsti tą problemą, dėl kurios ji samdo žmogų, turintį jūsų įgūdžius, išsilavinimą ir darbo patirtį. Pakeitęs požiūrį žmogus ateina į darbo pokalbį visai kitaip pasiruošęs ir turintis ką pasiūlyti įmonei.

Taip pat klaidingi yra lyčių stereotipais paremti įsitikinimai. Tarkime, kad moterys negali programuoti, nes esą jų smegenys yra būtent tokios. Mitas, kad moterys neturi strateginio mąstymo, yra mažiau gabesnės tiksliesiems mokslams. Deja, šie stereotipai vis dar gajūs. Man yra tekę bendrauti su į IT sritį persikvalifikavusiomis moterimis. Ne viena jų teigė pasirinkusi, tarkime, testavimą, o ne programavimą, kadangi moterys nemoka programuoti. Toks požiūris mane labai liūdina, nes gal ta moteris būtų nuostabi programuotoja, tačiau pasirinko kitą sritį tik dėl stereotipų.

– Dažniausiai pakeisti darbą trukdo baimė. Jei žmogus turi patogią poziciją, jis nesiryžta ką nors keisti, nes nežino, kaip pasiseks. Kaip kovoti su šia pokyčių baime?

– Labai hamletiškas klausimas. Iš tikrųjų tyrimai rodo, kad žmonės nekeičia karjeros dėl finansinių iššūkių ir laiko stokos. Persikvalifikavus finansinė padėtis beveik visada keičiasi. Dažniausiai į mažesnę pusę, nes žmogus vėl tampa jaunesniuoju specialistu ir kurį laiką tenka dirbti už mažesnį atlyginimą, nei gaudavo prieš tai. Be to, gali kainuoti ir mokslai, kurių prireiks persikvalifikuojant. Esu pastebėjusi ir trečią priežastį. Dirbantys gerą darbą ir gaunantys gana gerą atlyginimą  neretai vengia persikvalifikuoti dėl baimės, ką kiti pagalvos, jei jie staiga viską mes ir pradės savo karjerą nuo nulio. Pastebiu, kad lietuviams vis dar labai svarbi aplinkinių nuomonė. Tikriausiai tai sovietmečio santvarkos palikimas, kai visi turėjo būti vienodi ir dirbti toje pačioje darbo vietoje iki pat pensijos.

Jei žmogus bijo pakeisti darbą, aš visada klausiu – o kas gali nutikti blogiausio? Baimė dažniausiai kyla dėl to, kad nežinome, kas bus, ir tada prisigalvojame įvairiausių scenarijų, kurie galiausiai net nepasitvirtina. Viena moteris instagrame po mano įrašu buvo parašiusi komentarą: gali nutikti tai, kad tau nepavyks ir tu neturėsi darbo. Suprantu, kad, auginant vaikus ir turint paskolų, baugu kurį laiką neturėti darbo. Tačiau kelis mėnesius pagyventi šiek tiek susiveržus diržus – tikrai ne pats blogiausias variantas.

Norisi padrąsinti žmones imtis pokyčių, nes tikrai neverta kentėti darbe, kuris jūsų nedžiugina, iš kurio grįžtate pervargęs, o susikaupusią blogą energiją dar ir išliejate ant namiškių. Darbo vietoje praleidžiame mažiausiai aštuonias valandas per dieną, tad šį geriausią paros laiką verta skirti darbui, kuris jums patinka. Juk jokie pinigai neatpirks sugadintos sveikatos. Man labai liūdna, kad žmonės į perdegimą žiūri gana atsainiai, tačiau būtina rūpintis savimi, nes nuvarytų arklių niekam nereikia.

Esmė: potencialiam darbdaviui nereikia pasakoti visos savo gyvenimo istorijos – visa darbo patirtis ar išsilavinimas turi atitikti darbo skelbimą. / pixabay.com nuotr.


Koks turėtų būti CV

* Gyvenimo aprašymas (CV, lot. Curriculum Vitae – gyvenimo kelias) turi būti trumpas, aiškus, konkretus, jame nereikia rašyti visos savo gyvenimo istorijos, pataria karjeros edukatorė M. Serbintaitė. Geriausia, jei CV tilptų į vieną popieriaus lapą. Nerašykite visos darbo patirties nuo pat 1991 m., užteks trijų pastarųjų darbo vietų.

* CV turi pademonstruoti, kad jūs padėsite išspręsti įmonės problemą, dėl kurios ji samdo naują darbuotoją. Todėl visa darbo patirtis ar išsilavinimas turi atitikti darbo skelbimą. Pavyzdžiui, jei įmonė prašo gebėjimo dirbti su Agile metodika, su kuria dirbti gebate, būtinai paminėkite tai.

* Tinkamas CV formatas. Užmirškite „Word“ programoje surašytus CV, pasirinkite tinkamas spalvas, kurios nerėžtų akies. Galima pasinaudoti canva.com svetainėje esančiais nemokamais gyvenimo aprašymo šablonais.

* Nesiųskite to paties CV visoms įmonėms. Gyvenimo aprašymas visada turi būti skirtingas, pritaikytas konkrečiai įmonei ir konkrečiai darbo pozicijai.

* Motyvacinio laiško siųsti nebūtina, nebent įmonė jo prašo. Laiškas, kaip ir CV, turi būti pritaikytas konkrečiai įmonei ir darbo pozicijai. Jame turi būti labai aiškiai parašyta, kodėl norite dirbti būtent šioje įmonėje ir šioje pozicijoje, kokios naudos duosite dirbdamas būtent šioje darbo vietoje.

Svarbu: per darbo pokalbį nereikia įtikinėti, kad esate šaunus ir nuostabus. Tiesiog reikia parodyti, kad galite išspręsti įmonės problemą, dėl kurios ji ieško naujo darbuotojo. / freepik.com nuotr.


Didžiausios klaidos per darbo pokalbį

• Savęs nuvertinimas. Per darbo pokalbį M. Serbintaitė pataria pristatyti savo stipriąsias puses. Net jei šioje darbo srityje turite mažai patirties, galite kaip stiprybę pateikti savo baigtus mokymus, pademonstruodami gebėjimą greitai išmokti naujų dalykų.

• Savęs pardavinėjimas. Darbo pokalbio metu nereikia potencialaus darbdavio įtikinėti, kad esate šaunus ir nuostabus. Tiesiog reikia parodyti, kad galite išspręsti įmonės problemą, dėl kurios ji ieško naujo darbuotojo.

• Nepasiruošimas darbo pokalbiui. Būtinai reikia iš anksto apgalvoti, kokias galite pateikti savo stipriąsias savybes ir jų pavyzdžius, ką galite papasakoti apie savo darbo patirtį. Geriausia būtų visa tai ne tik apgalvoti, bet ir užsirašyti.

• Nepasidomėjimas įmone, kuri jus kviečia į darbo pokalbį. Didelė klaida nieko nežinoti apie įmonę arba tiesiog atkartoti misiją, viziją ir tikslus, nurodytus įmonės interneto svetainėje. Būtina ieškoti unikalių asmeninių sąlyčio taškų su potencialia darbo vieta. Nesakykite, kad norite dirbti šioje įmonėje, nes naudojatės jos paslaugomis ir esate patenkintas. Geriausia, jei jūsų ir įmonės misija ar vertybės sutaptų ir jūs galėtumėte konkrečiais pavyzdžiais paaiškinti, kodėl šios vertybės jums svarbios.

• Kalbėjimas be konkrečių pavyzdžių. Jei pristatote tam tikrą savo savybę ar gebėjimą, reikia iškart pateikti pavyzdį, kaip tai pasireiškia. Pavyzdžiui, jei teigiate, kad stiprioji jūsų asmeninė savybė yra sugebėjimas efektyviai planuoti laiką, papasakokite, kokią laiko planavimo metodiką naudojate arba kokių rezultatų ši savybė jums padėjo pasiekti.

• Netvarkinga apranga, vėlavimas. Visa tai – prasto tono ženklas. Jei nežinote, kur tiksliai yra būsimo darbo pokalbio vieta, atvažiuokite jos apžiūrėti iš vakaro, paieškokite, kur atvykę galėsite palikti automobilį. Jei darbo pokalbio dieną įvyko nenumatytas įvykis, kuo greičiau apie tai praneškite ir paaiškinkite situaciją.

Drąsiau: dažnai bijoma kalbėti apie pinigus, tačiau per darbo pokalbį kelkite atlyginimo klausimą. / freepik.com nuotr.


Nesumažinkite savo vertės

• Ne tik darbdavys jus renkasi, bet ir jūs renkatės darbdavį ir priimate galutinį sprendimą. Galvodami, kad renkasi tik darbdavys, mintyse sumažiname savo vertę. Tuo tarpu suvokimas, kad darbo ieškantis žmogus taip pat renkasi, įgalina drąsiai kalbėti apie tenkinančias darbo sąlygas, norimą atlyginimą.

• Dažnai bijoma kalbėti apie pinigus, tačiau per darbo pokalbį drąsiai kelkite atlyginimo klausimą. Žinoma, prieš tai reikėtų patyrinėti rinką, žinoti, ką už tokią poziciją siūlo panašios įmonės, įvertinti savo patirtį. Be abejonės, jei esate jaunesnysis specialistas, naivu būtų tikėtis neadekvačiai didelio atlygio. Vis dėlto, derantis dėl atlyginimo, M. Serbintaitė siūlo paprašyti šiek tiek daugiau, kad būtų lengviau derėtis.

• Jeigu įmonė siūlo mažesnį atlyginimą ir teigia dabar negalinti mokėti didesnio, iškart užduokite klausimus: kada būtų galima tikėtis atlyginimo padidinimo? Ar įmonė turi motyvacinę sistemą? Jei įmonės atstovai negali atsakyti į šiuos klausimus, pagalvokite, ar verta dirbti tokioje vietoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rūtenis

Rūtenis portretas
Jeigu niekam nevergaujate, vadinasi turite gerą laiką, o jį beturėdami tereikia susigalvoti būdų kaip pasiimti tai, kas skirta gyvenimui. Tiesa, galima dirbti ir samdomą darbą, bet tuomet nereikia skųstis, kad visi blogi, o gal pats nekažką. Kiekvienam savo- sako vokiečiai.

As

As portretas
O kam ta karjera rupi ? Ir kokia nauda? Kad tave isnaudotu ? Ne aciu.

Kurwos jebla-kuratore.

Kurwos jebla-kuratore. portretas
O tai ka tada zmogelis atejes ieskoti darbo pas darbdavi daro??? Jis parsiduoda uz pinigu suma kuria jis save ivertina..
VISI KOMENTARAI 18

Galerijos

  • Svetimi barniai – kieno rūpestis?
    Svetimi barniai – kieno rūpestis?

    Viešoje vietoje susidūrus su nemalonia situacija, žmonės reaguoja įvairiai – vieni įsitraukia į konfliktą, kiti išlieka jo stebėtojai. Tačiau dažnai kyla klausimas, ką vis dėlto reikėtų daryti – nereaguoti ir nesiki&scar...

  • Nauja fobija – nomofobija: kas tai?
    Nauja fobija – nomofobija: kas tai?

    Išmaniosios technologijos taip užvaldė mūsų gyvenimą, kad psichologai ima kalbėti apie naują terminą – nomofobiją. Ją pasaulyje jaučia penktadalis žmonių. O ji pasireiškia paprastai: neracionaliu nerimu dėl to, kad šali...

  • Aktorė K. Savickytė: kai įkrenti į duobę, nebesugebi matyti vaiko
    Aktorė K. Savickytė: kai įkrenti į duobę, nebesugebi matyti vaiko

    „Kai esi švyturys, šviečiantis ir smalsiai stebintis vaiko pasaulį, ir turi žinių, kas skirtingais raidos etapais vyksta su vaiku, išsiaiškinti įvairias elgesio priežastis yra lengviau: gal vaikas elgiasi netinkamai, nes...

    1
  • Nomofobija: kodėl bijome rankose neturėti išmaniojo telefono?
    Nomofobija: kodėl bijome rankose neturėti išmaniojo telefono?

    Kiek kartų per dieną sutrinkate, nerasdami išmaniojo telefono? Gal net pradedate jausti didelį nerimą, kai telefono nėra šalia? Šis jausmas jau turi ir pavadinimą – nomofobija. Anot Mykolo Kriščiūno, „Jaunimo lin...

    2
  • Vaikai ir internetas: kada uždegti raudoną šviesą
    Vaikai ir internetas: kada uždegti raudoną šviesą

    Informacinių technologijų ekspertas, Kauno gimnazijos mokytojas Andrius Strazdauskas atviras – internetas nėra pūkuotas padaras, kur galima daryti viską. Apie internete kylančias grėsmes, socialinę inžineriją, kritinį mąstymą ir dirbtinį in...

    2
  • Psichologas T. Petraitis: netaupykite juodai dienai, verčiau – baltam rytojui
    Psichologas T. Petraitis: netaupykite juodai dienai, verčiau – baltam rytojui

    Kada paskutinį kartą rašėte laišką ir kam? Psichologas-psichoterapeutas Timas Petraitis, atsidūręs gyvenimo kryžkelėje, pradėjo rašyti pinigų laiškus, kurie per penkerius metus virto knyga. Ji paremta tikrais ir skaudžiai...

    5
  • Poros į santykių ekspertus kreipiasi dažniau
    Poros į santykių ekspertus kreipiasi dažniau

    Porų santykių specialistai pastebi, kad vyraujanti porų problema – nemokėjimas tiek diskutuoti, tiek konfliktuoti tarpusavyje. Šiltuoju metų laiku žmonės nesutarimus gali užgožti kelionėmis ir įdomesne veikla, šaltuoju sezonu to ...

    1
  • Psichologė: intymiems santykiams amžiaus ribos nėra
    Psichologė: intymiems santykiams amžiaus ribos nėra

    Valentino dienos ar kitose apie meilę pasakojančiose reklamose, filmuose ar serialuose dažniausiai matomos besibučiuojančios, meiliai besiglaustančios ar į aistrą panyrančios jaunos poros. Bet juk intymūs santykiai priklauso ne tik jauniems. Pasak ps...

    2
  • Santykių terapeutė: per Valentino dieną nieko nedarykite
    Santykių terapeutė: per Valentino dieną nieko nedarykite

    Vasarį parduotuvių lentynos nusidažo ryškiai raudona spalva, restoranai kviečia suskubti rezervuoti staliukus, o įsimylėjėliai suka galvas, kaip originaliai pasveikinti savo antrąją pusę – artėja Šv. Valentino diena. Vis dėlto s...

    4
  • Tatuiruočių meistras nusiraminimo ieškojo pas Pietų Amerikos šamanus: galvojau, kad ten mirsiu
    Tatuiruočių meistras nusiraminimo ieškojo pas Pietų Amerikos šamanus: galvojau, kad ten mirsiu

    Tatuiruočių meistras ir trijų vaikų tėtis Danielius Djačkovas kadaise turėjo prarasti didžiausią savo gyvenimo turtą – šeimą – tam, jog kardinaliai pasikeistų ir dabar džiaugtųsi gyvenimo pilnatve. Kaip kadaise malonumų besiva...

    7
Daugiau straipsnių