Kariuomenės vadas pripažįsta savo klaidas

„Aš esu žmogus, emocionalus, kaip ir kiekvienas turbūt iš mūsų, Sausio įvykių dalyvis. Ir kai man pasako, kad esi šiukšlė arba kad esi pirmas, kuris pabėgs iš Lietuvos, aišku, kad tai žeidžia, – interviu BNS sakė generolas. – Ar galėčiau ką nors daryti geriau? Taip, turbūt gal daugiau savitvardos reikėtų, bet tegul žmonės įvertina.“

„Aš analizuoju save, mokausi kiekvieną dieną būti geresniu ir piliečiu, ir karininku, ir vadu“, – pridūrė jis.

Kita vertus, vadas teigė, kad apie poligoną reikėtų kalbėti kaip apie neišvengiamą realybę, nors sprendimą dar turės įtvirtinti Seimas.

„Galbūt tai sudaro tam tikrą įspūdį, kad dar ne viskas aišku, dar nėra įstatymo, bet sprendimai padaryti aukščiausiu lygmeniu, ir aš manau, kad dabar jau, kaip ministras sakė, klausimas ne „jei“, o „kai“. (...) Tai jau viskas, einam į tą pusę“, – sakė R. Vaikšnoras.

Kaip rašė BNS, Lietuva Lazdijų rajone, Kapčiamiestyje, artimiausiais metais planuoja įrengti apie 14,6 tūkst. hektarų ploto poligoną. Čia šiuo metu yra beveik 2 tūkst. privačių sklypų, didžioji dalis jų – miško paskirties žemė.

Tam priešinasi vietos bendruomenė ir ragina poligoną įrengti kitoje vietoje.

Kitos interviu temos:

* Galimas įsigijimų pavėlinimas.

* Reikšmingiausi planuojami šių metų įsigijimai.

* Priešpėstinių minų poreikis.

* Lietuvos įsitraukimo į taikos palaikymo misiją Ukrainoje mastas.

* Grėsmės lygio Lietuvoje pokytis.

– Pradėkime nuo karščiausios temos – Kapčiamiesčio poligono. Turbūt būtų buvę naivu manyti, kad žmonės žinias apie poligoną sutiks plojimais ar gėlėmis, bet ar jūs pats tikėjotės, kad reakcija bus tokia arši?

– Mes gyvename tokioje liberalesnėje visuomenėje – žmonės turi savo nuomonę ir bendruomenės turi savo nuomonę, ir jie nebijodami puikiai išreiškia savo nuomonę, kas jiems patinka ar nepatinka. Tai sveikintina, tai yra tvarkoje. Bet kitas dalykas – pats suvokimas, supratimas, kur mes esame.

Mes turbūt visi gyvename socialiniuose burbuluose. Aš kiekvieną dieną susiduriu su grėsmių analizės išvadomis ir mes NATO kontekste konstruojame atgrasymo efektą bei pajėgumus. Ne visi žmonės taip gyvena. Jie pagauna vieną kitą žinią iš televizijos – klausimas dar, kokią televiziją žiūri ir kokius kanalus, gal tik pramoginius, bet ne informacinius, tai kiekvienas žmogus žiūri dažniausiai per savo prizmę: kas jam rūpi, kur jam skauda tuo metu. Ar tai būtų naujo sąvartyno atidarymas, ar kalėjimo statymas, ar „Rail Baltica“. Tos pačios problemos visur: „Kodėl pas mane, kodėl ne pas kitą?“

Šioje vietoje, be abejo, pirmas susitikimas dar gruodžio 22 dieną turbūt buvo geras lakmusas ir mums pasižiūrėti, kad tų klausimų žmonės turi. Bet kas galbūt truputį nustebino – tai, kad žmonės taip labai aršiai reagavo. Jei būtų atėję priimti informacijos, būtų buvę lengviau šnekėtis ir komunikacija būtų lengvesnė jau per kitą susitikimą sausio 9 dieną. Kadangi pats dalyvavau, galiu vertinti iš savo pusės: buvo išankstinis nusistatymas, buvome pasitikti baubimu. Dalis žmonių, kurie atėjo išklausyti, buvo nustelbti tų, kurie buvo pasiruošę viską neigti ir nubaubti net nepradėjus kalbėti.

Atsakant į jūsų klausimą, aišku, kad tikėjomės (neigiamos reakcijos – BNS), klausimas – kaip tą diskusiją buvo galima pasukti. Bet kai tik prieidavome prie taško, kai pradeda žmonės klausti konkrečius klausimus, iš karto iššokdavo provokatorius, kuris visiškai į pievas imdavo sakyti: „Nesugebate numušti balionų, o čia jums poligonų reikia.“

Visą laiką buvo toks bangavimas. Ministras (Robertas Kaunas – BNS) gerai pakomentavo, kad reikėjo priimti šiek tiek ugnies, kad nebūtum vėliau apkaltintas, jog kažką slepi. (...)

– Tai nemanote, kad buvo klaida būtent tokia chronologija: iš pradžių keli susitikimai, kaip jūs sakote, ugnies sugėrimui, o po to jau tikslinė diskusija su konkrečiais žmonėmis, kuriuos ta situaciją tiesiogiai palies?

– Yra skirtingos strategijos. Aš nesu ekspertas. Mes ne kiekvieną dieną poligoną atidarinėjame ar planuojame įsteigti. Jei tai darytume kas antrą savaitę, turbūt algoritmą kitokį būtume pasirinkę. (...)  Ar tai buvo visiškas fiasko? Visi po fakto pasidaro komunikacijos ekspertai. Aišku, jie pataria, kaip nekartoti klaidų, viskas gerai.(...) Reikia iš klaidų mokytis, aišku, geriau iš svetimų, bet šį kartą mes mokomės iš savo klaidų.

– Tai manote, kad buvo padaryta klaidų?

– Visą laiką galima ką nors geriau padaryti. (...) Aš nesu ekspertas, iš šiandienos perspektyvos vertinant, galbūt jei būtume iš karto ėję į tikslinę auditoriją, būtų buvę kitaip.

Negalima sakyti, kad visi ten susirinkę žmonės norėjo tik provokuoti, bet buvo dalis, kurie turėjo aiškią poziciją pilti žibalą. Iš šiandienos perspektyvos sakyčiau, kad aš jau būčiau skyręs auditorijas. Kas nori susideginti? (...)

Mes po to pusvalandį dar likome šnekėtis, priėjo žmonės ir labai aiškiai jie klausė ir gavo aiškius atsakymus. Kai išėjo visokie „OpTV“, kameros išsivaikščiojo, tai ir žmonės atsipalaidavo, pradėjo klausinėti.

Nepabijokime pripažinti, ką ir mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas (Rustamas Liubajevas – BNS) sako, kad ten yra tokių asmenų, gal net ir kartos užaugusios, kurie su teisėsauga ne visą laiką draugavo.

– Turite omeny kontrabandininkus?

– Ir kontrabandininkus, ir brakonierius. Niekas nesako, kad jie visi tokie. Bet kriminalinė žvalgyba stebi situaciją. Ir tas pats nelegalus miškų kirtimas. Kodėl į Kapčiamiesčio pusę buvo siunčiami kontrabandiniai balionai? Juk galėjo siųsti ir į kitą vietą.

Iš šito pokalbio nesinori padaryti taip, kad staiga kariuomenės vadas gudrus atsisėdo ir pradeda mokyti visus gyvenimo. Jokiu būdu. Yra mūsų piliečiai, su kuriais reikia kalbėtis, aišku, yra tam tikra žmonių grupė, kuri nenori, kad ten būtų kariuomenė, nes joje daugiau drausmės, patys miškai labiau saugomi, mažiau nelegalios veiklos. Galbūt tai nepatinka tam tikroms jėgoms. Nebūtinai, kad jos yra priešiškos ar prorusiškos. (...) Bet kada tie naratyvai rusiški buvo paimti ir transliuoti įvairiomis formomis, įvairiais lygiais – ir ne vien tik atviru tekstu, bet ir per „Facebook“ grupes – galima tada suprasti, kad kažkam tai skauda.

Ir kai man pasako, kad esi šiukšlė arba kad esi pirmas, kuris pabėgs iš Lietuvos, aišku, kad tai žeidžia.

– Vade, dar apie klaidas – ar jaučiatės padaręs klaidų bendraudamas su žmonėmis?

– Aš esu žmogus, emocionalus, kaip ir kiekvienas turbūt iš mūsų, Sausio įvykių dalyvis. Ir kai man pasako, kad esi šiukšlė arba kad esi pirmas, kuris pabėgs iš Lietuvos, aišku, kad tai žeidžia. Ar į tai verta kreipti dėmesį? Tai yra toks fono sudarymas, bet vis tiek esame žmogiškosios būtybės, turime emocijas ir tai žeidžia. Aišku, visi sako: „Jūs, vade, užsigrūdinęs, kaip eisite į mūšį, jeigu emocijas rodysite?“. Bet turbūt tą žmogišką veidą reikia parodyti, ypač prieš tuos provokatorius, kurie bando tave ir apjuodinti, nes aš esu kariuomenės veidas. Tokiu būdu parodoma nepagarba ir valstybei, ir kariuomenei, kuriai aš atstovauju.

Ir kai sako, kad už atlyginimą dirbi – tai taip, kiekvienas atlyginimą turi. (...) Bet ar atlyginimas yra pagrindinis variklis, kuris stumia mane į priekį? Aišku, kad ne. Nes šitoje pozicijoje ne apie pinigus kalba eina. Čia susidegini kiekvieną dieną, kovodamas už geresnius resursus, (...) čia kiekvieną kartą gauni iššūkį – ar tai būtų balionų, ar dronų, ar kokia kitokia krizė. (...) Kai man suskamba telefonas, kiekvieną kartą apmirštu, ypač savaitgalį – vadinasi, kas nors atsitiko, šiaip sau neskambina. Tad jeigu galvojat, kad čia sėdžiu ir labai komfortiškai jaučiuosi, tai nebūtinai yra tiesa.

Grįžtant prie jūsų klausimo, ar galėčiau ką nors daryti geriau? Taip, turbūt gal daugiau savitvardos reikėtų, bet tegul žmonės įvertina. Aš analizuoju save, mokausi kiekvieną dieną būti geresniu ir piliečiu, ir karininku, ir vadu. O dėl klaidų – jūs pasakykit.

– Reziumuojant tuos susitikimus, kuriuose karininkai ir valkatomis buvo išvadinti, ar matote, kad jie davė apčiuopiamos naudos?

– Manau, davė naudos bendrąja prasme – mes vis tiek ėjome pas žmones, nesislėpėme už kitų nugarų. (...) kartu su politine ministerijos vadovybe atvykome atviromis rankomis, širdimis, pristatėme tą, ką žinojom tai dienai, kad nuramintume žmones. Mes pamatėme jų reakcijas, jie pamatė mūsų. (...)

Pamatėme ir tuos veidus, kurie žiaumoja gumą giedodami himną. Ir kai šnekame apie patriotizmą arba pilietiškumą – tie garsūs žodžiai, – tai irgi turbūt daug ką pasako. Tą visa Lietuva pamatė. (...)

Turime visi kartu dialogu, komunikacija spręsti tuos klausimus, o ne rėkauti, nes tai niekur neveda.

– Kaip žmonėms paaiškinate, kad reikia poligono, kai pačioje koalicijoje, kuri siekia poligono, yra politikų, sakančių, kad jo visai nereikia?

– Šitą klausimą palikčiau ministerijai ir politinei vadovybei. Aš neaiškinsiu, kokios jėgos stovi už to. Man šiek tiek apmaudu, kad yra tas disonansas retorikoje. Labai aiškiai išsakiau karinį patarimą dėl poligono steigimo. Ieškota pusę metų įvairių plotų. Mes esame atviri, galime paaiškinti, kaip viskas vyko. (...)

– Paklausiu labai konkrečiai, ar manote, kad Remigijus Žemaitaitis savo retorika kenkia bandymams susikalbėti su vietos gyventojais?

– Nenorėčiau komentuoti politikų pasisakymų, tai būtų negarbinga iš mano pusės. Visi gyvename laisvoje šalyje, turime žodžio laisvę, tegu žmonės atsirenka. Jaučiu, kad bandoma žaisti ping-pongą reakcijomis, o tuo ypač džiaugiasi mūsų kaimynai nedraugai, Rusija.

R. Žemaitaitis yra partijos lyderis, vienas iš koalicijos partnerių, tad čia jau ne man spręsti. Aš darau savo darbą pagal pareigas – parengti kariuomenę apginti Lietuvą.

– Akivaizdu, kad sprendimas dėl poligono priimtas, nors dalis politikų ir bando raminti, kad dar ne viskas nuspręsta. Tai sukuria įspūdį žmonėms, kad tarsi ką nors galima pakeisti. Bet gal laikas pasakyti, kad poligonas yra neišvengiamas ir reikia kalbėtis apie tai, kaip sugyventi su ta neišvengiamybe?

– Turbūt vienas pagrindinių tikslų ryškiai ir aiškiai pasakyti, kur esame dabar. Be abejo, pats (poligono – BNS) teisinis patvirtinimas dar turės būti parlamente pavasario sesijoje, ir galbūt tai suteikia tam tikrą įspūdį, jog dar ne viskas aišku, dar nėra įstatymo. Bet sprendimai padaryti aukščiausiu lygmeniu, ir aš manau, kad dabar jau, kaip ministras sakė, klausimas ne „jei“, o „kai“. (...) Tai jau viskas, einame į tą pusę.

– Galite užtikrintai pasakyti, kad poligonas Kapčiamiestyje yra neišvengiamas?

– Aš, kaip kariuomenės vadas, noriu tuo tikėti, bet nesu Seimo narys, kuris balsuoja. Tai palikime Seimo nariams nuspręsti. (...) Aš matau ryžtą, kad taip ir bus.

– Pabaigai apie poligoną: iš planuojamo jo ploto matome, kad tai nėra standartinis brigados dydžio poligonas, nors iš pradžių būtent tokiam ieškota vietos. Ar nebus taip, kad netrukus vėl reikės ieškoti naujos vietos dar vienam poligonui?

– Jis šiek tiek mažesnis, bet yra kiti būdai, kaip galima išspręsti tą klausimą. Aš to nesureikšminčiau, nes yra poligonas, yra mokymo teritorijos, kurios supa, bet yra dar civilinės teritorijos. Tai labai priklauso nuo mūsų vadų – šiuo atveju brigados vado, divizijos vado – sumanumo, kaip mes išdėstome pajėgas ir kokį mokymo siekį atidirbinėjame. Jeigu gynybinį – platesni plotai reikalingi, jeigu puolimui – siauresni plotai. Priklauso ir nuo to, kaip sutarsime su vietos gyventojais. Mes tą jau darome Pabradėje, Gaižiūnuose. (...)

Reikia suprasti, kad yra tam tikri limitai, ir aš manau, kad čia mes gavome gerą balansą, kur ir manevrui vietos yra, ir šaudyklos bus. Ir galbūt čia jautriausia vieta ne ten, kur manevruosime, bet ten, kur bus šaudyklų kompleksas, kur, deja, teks gyventojams susigyventi, kad triukšmo bus daugiau negu įprastai. 

– Pereikime prie kitos temos. Seimas patvirtino rekordinį gynybos biudžetą, tačiau su keliais kabliukais: Krašto apsaugos ministerijai leista iš biudžeto skirti dalį lėšų savivaldybėms, kuriose yra poligonai, lėšos iš Valstybės gynybos fondo taip pat nekeliaus tik kariuomenės poreikiams tenkinti, bet bus panaudotos ir susijusiai infrastruktūrai. Ar jau žinote, kiek realiai kariuomenė šiemet turės pinigų?

– Gal dabar skaičiais neoperuosiu, bet yra dvi dalys: ginkluotė, įranga ir dvigubos paskirties infrastruktūra. Iš Gynybos fondo teks skirti lėšų keliams tvarkyti, tiltams stiprinti. Tai nėra labai didelės sumos, bet vis tiek dienos pabaigoj viskas susiveda į geresnę gynybą arba pajėgų judėjimą, o tai irgi yra dalis parengtumo, kad galėtume greičiau permesti pajėgas iš vieno Lietuvos kampelio į kitą.

Jeigu matysime, kad lėšos nueina kažkur į šoną, aš būsiu pirmas žmogus, kuris signalizuos, kad susitarimai buvo ne tokie. Biudžetas rekordinis ir istorinis, bet visi suprantame, kad turime padaryti daug darbų ir įsigyti įrangos, technikos, stiprinti pajėgumus per labai trumpą laiką. (...)

L. Balandžio/BNS nuotr.

– Kaip dėl lėšų dvigubos paskirties infrastruktūrai, integruotos oro gynybos sistemai keičiasi įsigijimų planai laiko ašyje? Kitaip tariant, ar jau aišku, kokie įsigijimai dėl to bus vėlinami?

– Kol kas negaliu atsakyti, nes vyksta perplanavimas, bet galbūt rezervui bus mažiau skirta dėmesio, nors turėjome labai ambicingą tikslą iki 2030 metų per metus po 10 tūkst. rezervistų pakviesti ir organizuoti jiems kartotinius mokymus tam, kad galėtume visiškai užpildyti karo meto struktūrą. Taip gali būti, bet vėl sakau – gali, bet ieškome ir kitų būdų. Dabar nenoriu bėgti prieš traukinį, nes dar tik metų pradžia.

(...) Pagrindinius įsigijimus kaip vystėme, taip ir toliau vystysime: tankus, artilerijos sistemas, gausime šiemet HIMARS. Po „Gerberų“ įskridimo ėmėmės stiprinti oro gynybą. (...) Šalia viso to gynybos biudžeto tie patys „Spartanai“ po truputį jau į atsargą eina, laivyno pajėgumą reikia peržiūrėti ir pereiti prie multifunkcinių laivų ir visa tai dėliojame laike.

– Kas bus didžiausi šių metų pirkiniai? Ne kas atkeliaus, o ką pirksite?

– Didžiausias turbūt bus CV-90 (pėstininkų kovos mašinų įsigijimas – BNS). Turėtume pasirašyti susitarimą dėl 100 mašinų gamybos. Dabar vyksta derybos, mano žiniomis, dėl to pramoninio bendradarbiavimo. Noras ir siekis yra, kad dalis tų mašinų būtų surenkamos Lietuvoje, kad būtų įtrauktos mūsų firmos, mūsų gynybos pramonei priklausančios firmos, kurios galėtų tam tikrus komponentus daryti. Čia yra vienas iš turbūt svarbiausių dalykų toliau tęsiant divizijos mechanizaciją.

(Haubicos – BNS) „Caesar“ jau ateina, bet mes dar norime. Jie dabar bus dviem batalionams, bet norime užsakyti „Aukštaitijos“ brigadai, kuri neturėjo iki šiol.

Daugiau tai yra kontraktų tęstinumas.

– O kaip sekasi vystyti integruotą oro gynybos sistemą?

– Yra kontraktai su gamintojais dėl trumpo nuotolio radarų įsigijimo, (...) turime trumpo nuotolio oro gynybos sistemų, dabar vyksta labai stipriai antidroninių sistemų testavimas. (...)

Aišku, dėl ilgo nuotolio oro gynybos toliau deramės su mūsų sąjungininkais dėl rotacinio modelio. Nėra labai lengva, nes dauguma tų sistemų iškeliavusios arba į Ukrainą, arba Lenkiją, kur logistinius centrus saugo. Kol vyksta agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą, mums gali tekti eilėje palaukti.

– Truputėlį bendriau vertinant visą situaciją: ar matote rizikų, kad Lietuva nespės iki 2030-ųjų išvystyti divizijos?

– Aš jų dabar nematau, bet rizika išlieka. (...) Visi tie planai sudėlioti taip, kad iki 2030 metų turėtume gebėjimą daryti manevrą ir kartu su savo sąjungininkais apginti Lietuvą. Tačiau gali įvykti taip, kad kur nors gamyba sustos, nes bus prioritetai nukreipti į kitą vietą. (...) Dėl to mūsų ir yra toks principas, kad einame į priekį, sumokame tam tikrus avansinius mokėjimus, kad jau mūsų paketas, ką ruošiamės įsigyti, kad jis būtų jau kaip tokia garantija.

– Lietuva gruodžio pabaigoje oficialiai pasitraukė iš Otavos konvencijos, draudžiančias priešpėstines minas. Žiniasklaida skelbė, kad Lietuva ir Suomija šiemet planuoja pradėti šių minų gamybą sau ir Ukrainai. Kada pirmosios galėtų pasiekti kariuomenės sandėlius?

– Neturiu supratimo. Ne dėl to, kad maivausi. Bet yra paskelbtas konkursas dėl minų, noras yra turėti mūsų gamintojus, vyko konkursai, ten dažniausiai duoda tam tikrą terminą, per kurį gali sukurti ar prototipus ar kažką. Man rodos, 24 mėnesiai buvo duoti, bus matyt.

Esam išsakę poreikį dėl 800 tūkst. minų. Greičiausiai dalį turėsime pirkti, bet dalį minų, norisi, kad pradėtume gaminti Lietuvoje. Nenoriu spekuliuoti, nes informacijos neturiu.

– O kokia situacija dėl kasetinių šaudmenų įsigijimo?

– Yra pateiktas poreikis, ieškoma būdų, ką atrinks GRA (Gynybos resursų agentūra – BNS), tą ir patvirtinsime, tą turėsime.

– O kokia situacija dėl GRA vadovo?

– Ministras vakar sakė, kad yra trys kandidatai. GRA nesubyrėjusi, ji kaip dirbo, taip ir dirba. Vadovas yra galbūt tas, kuris veda į priekį, gal nustato prioritetus, bet žiūrėkite – ministrai pasikeitė, Vyriausybės griuvo – ar Lietuva sugriuvo? Nesugriuvo. Yra tęstinumas, yra žmonės, kurie tęsia darbus. Aišku, vadovo buvimas, be abejo, labai svarbus, bet tai nėra tragedija.

– Kalbant apie Ukrainą ir taikos derybas, taikos palaikymo misiją. Kaip suprantu, Lietuva planuotų siųsti kuopą karių, laivą, oro gynybos elementų. Ar tas multifunkcinių laivų poreikis susijęs su šiuo planu?

– Ne. (...) Mes viską esame suskaičiavę praėjusių metų pradžioje. (...) Tarp to suskaičiuotas ir mūsų transportinės aviacijos atnaujinimas, ir multifunkciniai laivai. Tai nuoseklus, tvarus pajėgumo vystymas. Jeigu save vadiname jūrine valstybe, (...) ateina momentas, kai turime atsinaujinti, nes mūsų patruliniai laivai, išminavimo laivai pasiekė jau ribą. (...) Mūsų noras yra išlikti jūrine valstybe, saugoti savo teritorinę jūrą ir išskirtinę ekonominę zoną, prisidėti prie NATO ir kitų, jeigu reikia, projektų saugant tiek Baltijos jūrą, tiek visur kitur.

O dėl Ukrainos – tik pasiūlymas, kadangi turime išminavimo pajėgumą, turime gabius vadus ir įgulas, ir jeigu būtų poreikis, pasiūlėme, kad galėtume prisidėti prie jūrinių minų išminavimo arba saugios navigacijos užtikrinimo. Šiuo metu poreikio nėra. (...)

– Ar Lietuvos karių dalyvavimas taikos misijoje Ukrainoje būtų savanoriškas?

– Taip. Tai būtų profesinės karo tarnybos kariai, kurie, aišku, priešmisijinį rengimą praeitų ir būtų su tam tikra įranga, technika. Šiandien daugmaž jau aiškėja vaizdas, kad tas pajėgumas būtų skirtas rengti ukrainiečių karius. toks būtų pagrindinis mandatas. Tai jokiu būdu nebūtų taikos palaikymo misija, labiau – padėti ukrainiečiams.

– Pabaigai – viena vertus, matome ir stringančias taikos derybas, ir raketas „Orešnik“, kita vertus, JAV siekia Grenlandijos. Ar tokiame kontekste grėsmės Lietuvai lygis yra išaugęs?

– Jis turbūt nėra labiau išaugęs. Kiekvieną dieną susiduriame su tam tikromis hibridinėmis atakomis. Galbūt nebūtinai tiesiogiai, bet internetinėje erdvėje nulaužinėjami serveriai. Esam tokioj, deja, kaimynystėje.

O ta JAV retorika, aišku, ji neveikia raminančiai, gal taip pasakyčiau. Ką galime daryti? Mes galime padėti. Padėti JAV, tai pačiai Danijai išspręsti šitą konfliktą – čia daugiau matyčiau diplomatinį kelią – taip pat, kaip apsaugoti pačią Grenlandiją nuo Rusijos ir Kinijos.

Aš girdžiu, kad tiek britai, tiek norvegai, kitos šalys pasirengusios prisidėti prie saugumo. Ir tokiu būdu, man atrodo, mes šiek tiek tą įtampą sumažinsime. Bet reikia būti dalimi viso šito proceso, nereikia stovėti nuošaly.

Europos saugumas mums išlieka numeris vienas. Dėl to ir stipriname savo pajėgumus kiekvieną dieną, turime sąjungininkus čia, Lietuvoj, su kuriais vykdome kolektyvinį rengimą.

– Ačiū už jūsų laiką.