Specialios pamokos

Paaštrėjus geopolitinei situacijai, jau ne kartą pasigirdo balsų, raginančių aukštosiose mokyklose ir net vidurinio lavinimo įstaigose įvesti karinio rengimo pamokas. Tokios pamokos buvo sovietiniais laikais, mat SSRS rimtai ketino kariauti su kapitalistiniu pasauliu.

Mes su niekuo kariauti nenorime. Deja, Lietuva per maža šalis, kad nulemtų pasaulio raidos tendencijas.

Anaiptol nekurstau rusofobinės isterijos ir tikiu, kad daug iškentusi, pasauliui genialių mokslininkų ir rašytojų davusi rusų tauta nepasiduos imperinius sapnus sapnuojantiems lyderiams.

Tačiau žinome, kas įvyko Ukrainoje. Žinome, kad Rusija Lietuvos pašonėje, Karaliaučiaus srityje, dislokavo puolamąją ginkluotę "Grad". Žinome, kad kaimyninėje Baltarusijoje stovi didžiausia Europoje tankų armija. O Baltarusija – strateginė Rusijos partnerė.

Tai ypač pabrėžė Minsko tėtušis A.Lukašenka pastarojo savo perrinkimo prezidentu metu, 2016-aisiais. Leido suprasti, kad daliniai nesutarimai su Maskva tėra negudri vaidyba ir Rusijos išlaikoma Baltarusija V.Putinui skersai kelio niekada nestos.

Sena taisyklė

Pagaliau, niekas nepanaikino senos taisyklės: nori taikos – ruoškis karui.

Lietuvos valstiečių sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis dar prieš Seimo rinkimus, net ir nenujausdamas tokios pergalės, kokią pasiekė, kalbėjo apie būtinybę atgaivinti karinio rengimo pamokas.

Valdančiąją koaliciją su "valstiečiais" priešakyje užgriuvo daug rūpesčių ir problemų, bet tikėkimės, kad pažado įdiegti karinio rengimo pamokas jie neužmiršo.

Aišku, lengva pasakyti – įdiekime karybos pradmenis. Bet koks konkrečiai būtų tokių mokymų modelis? Dėstyti karinį rengimą vidurinėse, aukštosiose mokyklose ar apimti abi mokymo pakopas?

Niekas nepanaikino senos taisyklės: nori taikos – ruoškis karui.

Manau, vieną karinio rengimo pamoką per savaitę tikslinga skirti vidurinės mokyklos (gimnazijos) abitūros klasėje. Aukštosiose mokyklose sovietų laikais nuo trečio kurso kariniam rengimui būdavo skiriama visa diena per savaitę. Po specialių mokymų pašaukti į armiją absolventai gaudavo jaunesniojo leitenanto laipsnį.

Dabar, manau, užtektų dviejų akademinių valandų. Baigusieji karinio rengimo kursus jaunuoliai įgytų puskarininkio kvalifikaciją.

Lenkų pavyzdys

Ir dar – karinė rengyba susidurtų su sovietų laikais negirdėta lytiškumo problema. Tada viskas buvo aišku: vaikinai mokosi kariauti, merginos – gydyti. Lyčių lygių galimybių laikais toks modelis jau nebūtų tinkamas.

Žinoma, moteris prie tanko vairalazdžių – nelabai girdėtas dalykas, bet moterys snaiperės NATO šalių kariuomenėse – gana įprastas reiškinys.

Šias ir kitas karinio rengimo pamokų detales reikėtų išsamiai aptarti, kad išsikristalizuotų konkreti koncepcija.

Beje, mūsų artimiausi kaimynai lenkai jau dėsto karinį rengimą mokyklose. Tiesa, šių pamokų lankymas neprivalomas, savanoriškas. Tačiau lenkų jaunuoliai jas noriai lanko.

Išbandė du modelius

Lietuva per palyginti trumpą laikotarpį išbandė du gynybos modelius – šauktinių kariuomenę ir savanorių profesionalų ginkluotąsias pajėgas. Abi koncepcijos turi ir pranašumų, ir trūkumų.

Kaip beveik tobulas gynybos politikos modelis dažnai minimas Šveicarijos pavyzdys. Kiekvienas Šveicarijos pilietis, sulaukęs pilnametystės, turi atlikti pareigą tėvynei – išmokti ją ginti ir iki atitinkamo amžiaus reguliariai vykti į mokymus, būti pasirengęs bet kada paimti ginklą į rankas.

Būtent dėl tokios gynybos koncepcijos mažytės Šveicarijos Antrojo pasaulinio karo metais nedrįso pulti net Adolfas Hitleris, nors išdidi kalnų šalis, esanti Europos viduryje, jam painiojosi po kojomis.

Taip, šveicariškas modelis geras, bet jis ne vienintelis. Galėtume imti pavyzdį ir iš Izraelio, valstybės, kuri nuolat yra karinės parengties, kur vienas pagrindinių gynybos politikos akcentų yra visų piliečių suvokimas, kad tik jie patys gali apginti savo tėvynę.

Svarbu suvokimas

Be šito visuotinio suvokimo ir visų piliečių pasiryžimo kovoti nepadės jokie, net rekordiškai padidinti BVP (bendrojo vidaus produkto) procentai šalies gynybai. Tačiau norint kovoti reikia mokėti tai daryti, todėl karinio rengimo pamokos būtų tarpinis kelias, pirmas žingsnis siekiant įtraukti kuo didesnę tautos dalį į visuotinės tėvynės gynybos reikalą.

Ir pradėti reikia nedelsiant. Nes iš galvos neišeina 1939 m. rugsėjo 1 d. "Lietuvos aido" vedamasis straipsnis, kuriame nerimaujama, kad įtampa tarp Lenkijos ir hitlerinės Vokietijos labai padidėjo, bet čia pat buvo nuraminta, kad karo grėsmė veikiausiai praslinks.

Kai laikraščio skaitytojai pamatė šias eilutes, Lenkiją jau siaubė naciai. Todėl ruoškimės gynybai ne rytoj, bet jau šiandien. Visi, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos ar padėties visuomenėje, kiekvienas pagal savo kompetenciją ir galimybių ribas. Tautos pasiryžimas gintis atbaidys nuo mūsų valstybės ne vieną priešą, ruoškimės karui, tuomet nereikės kariauti.