Nacionalinėje filharmonijoje Nyderlandų karalienės Beatričės surengtame priėmime Lietuvos elito atstovams tarp keturių šimtų svečių buvo ir vilnietė dailininkė Rūta Ničajienė.

Spausdama ranką karalienė Rūtai asmeniškai padėkojo už gražų kūrinį, kurį dovanų gavo iš Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus rankų. R.Ničajienės iš sidabro, gintaro ir granito pagamintas mažosios plastikos kūrinys „Tiltai“ primins monarchei jos vizitą Lietuvoje, čia sutiktus žmones ir patirtus įspūdžius.

Ne tiek daug Lietuvos menininkų gali pasigirti, kad jų kūriniai džiugina karalių akis ir puošia jų rūmus. R.Ničajienė nesigiria ir nesididžiuoja, tačiau neslepia, kad šis faktas jai svarbus, teikia džiaugsmo ir pasitikėjimo. Tuo labiau kad prezidentūros atstovams, rinkusiems dovaną karalienei, nekilo jokių abejonių – „Tiltai“ buvo geriausia, ko galėjo tikėtis. Kūrėjui tai negali būti nesvarbu.
Dienraščio paklausta, kaip gimė karališkieji „Tiltai“, R.Ničajienė lakoniškai atsakė, kad „Tiltai“ radosi taip pat, kaip ir kiti kūriniai.
Pirmiausia kyla mintis. Ji plazda galvoje, kartais – nurimsta, taip ir neįgavusi konkretaus pavidalo, kartais – spurda, auga ir bręsta, kol neišsilieja eskizų linijomis, vaško masės kontūrais arba galiausiai išsiskleidžia tinkamiausioje medžiagoje. Pastaruoju metu R.Ničajienė itin pamėgo gintarą ir sidabrą, kurie, derinami su akmeniu, įgauna ne tik minties aštrumo, bet ir jėgos, gyvastingumo, rezonuojančių kitų žmonių galvose ir širdyse.
Rūta sako, kad pasineria į kūrybą ir negalvoja, į kieno rankas – karaliaus, verslininko ar namų šeimininkės – pateks jos kūrinys. Kūryba Rūtai jau savaime yra vertybė, teikianti pasitenkinimą, įprasminanti jos gyvenimą ir pateisinanti pasirinktą kūrėjos kelią.

Idėją pašnibždėjo gintarai

„Tiltų“ idėją pašnibždėjo didžiuliai gintaro luitai. Juos išvydo bendrovės „Metalo forma“, kurioje dirba pastaruosius dvejus metus.
Anksčiau gintaru nesižavėjo ir nebuvo mačiusi tokių įspūdingų grynuolių. Žiūrėdama į šiuos milijonus metų gamtos gludintus kūrinius, įžveldama juose paslaptingus raštus, tyrinėdama spalvų ir linijų niuansus menininkė nevaržė minčių tėkmės, kol gintaro gabalai vaizduotėje virto kalnais, sujungtais sidabrinio ažūro tiltais.
Autorė sako, jog kurdama galvojo apie draugystę, ryšį tarp žmonių, apie tai, kas gali vienyti ir sieti pačius skirtingiausius žmones. Tiesa, labai sunku kūrinį įsprausti į teksto rėmus. Pavadinimas „Tiltai“ pasirodė tinkamas dėl galimybės kiekvienam laisvai interpretuoti kūrinį – nelygu patirtis, nuotaika ar nuojauta.
Nežinantiems gali pasirodyti, kad „Tiltai“ sukurti specialiai Nyderlandų karalienei. Du gintaro grynuolius galima suvokti kaip dvi valstybes, kurias nuo šiol jungs ne tik Baltijos jūra su savo gintarais, bet ir glaudesnis bendradarbiavimas, didesnis supratimas. „Nesibaigiantys tiltai“, kaip nelauktai įvardijo autorė, gali reikšti ir tai, kad užsimezgusio ryšio neribos laikas ar kitos aplinkybės, juk ratas simbolizuoja tęstinumą, saugumą, tobulėjimo, pažangos galimybę. Suvokti galima ir kur kas paprasčiau, juk Amsterdame, kuriame reziduoja karalienė, yra daugybė tiltų.

„Metalistė“ iš pašaukimo

R.Ničajienė yra dailininkė „metalistė“, baigusi Telšių taikomosios dailės technikumą, iš kurio išėjo gausus būrys metalą pamilusių ir įvaldžiusių kūrėjų.
Ten sutiko žmones, tarp kurių jautėsi sava, kur suprato, kad „iš metalo galima padaryti viską“. Šiuos žodžius dažnai kartojo jos mokytojas Romualdas Inčirauskas, kuriam dėkinga už „akių blizgesius“ – kūrybos kibirkštėlę. Rūta sako, kad yra laimingas žmogus ir šiandien daro tai, ką nori ir kam tebejaučia pašaukimą.