Kalėdos – vilties ir meilės triumfas

Brangieji, sveiki sulaukę šventų Kalėdų! Sveikiname Jus ir Jūsų šeimas šios brangios mūsų tikėjimo šventės proga, kai Išganytojas tapo žmogumi, kad mes būtume pakviesti atsiversti ir patikėti savo gyvenimus Dangiškajam Tėvui.

Advento dienomis ruošiamės šventų Kalėdų iškilmei, stengėmės įsijausti į tą laiką, kai žmonija, besižvalgydama į istorinius įvykius, su ilgesiu laukė Dangaus ir žemės Kūrėjo apsilankymo. Žmonija, religijos ir kultūros, pažymėtos šiuo Dievo ilgesio ženklu, ieškojo būdų susitikti su savo Viešpačiu. Tų būdų ieškojo ir Dievas. Nors Įsikūnijimas buvo iš anksto nuspręstas dar prieš pasaulio sukūrimą, vis dėlto Dievas turėjo ieškoti žmogaus – Mozės, kad jis suburtų Dievo tautą, kad ši tauta suprastų esanti kalbinama Dievo pranašų lūpomis ir kad toje tautoje atsirastų žmogus – Marija, ištarsianti Taip slėpiningam, tiesiog žmogaus vaizduotę pranokstančiam įvykiui. Ir štai atėjus laiko pilnatvei, kaip Evangelija pagal Joną sako, „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).

Dievas įžengė į žmonijos istoriją ir padovanojo jai savo apsilankymo šventę. Įvyko tai, ko buvo taip ilgai laukta. Dievas praskleidė savo paslapties šydą ir tapo vienas iš mūsų, taip neatsiejamai susijungęs su žmogumi. Dievas žengė prie žmogaus atsiduodamas į jo rankas kaip Kūdikis.

Kalėdos yra žmogaus tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu šventė. Žmonija padovanojo Dievui Mergelę Mariją ir jos nuolankų atsidavimą. Marija tapo Dievo meilės bendradarbė, nes labai pasitikėjo slėpiningu Dangaus Kūrėjo veikimu. Ji patikėjo, kas angelo jai buvo apreikšta. Juozapas, Marijos sužadėtinis, taip pat parodė, ką reiškia pasitikėti Dievu. Jo gyvenimas buvo išbandytas neįveikiamu protui slėpiniu – gimimu iš Šventosios Dvasios. Jam tebuvo paaiškinta, kaip tai įvyks ir ką sako Raštai, tačiau priimti šį žodį turėjo pats, apsispręsti už Dievo paslaptį, pasitikėti net ir nesuprasdamas. Juozapas yra lyg apgraibomis į nežinomą žemę išėjęs Abraomas. Dievo pažadas tik vėliau taps aiškus. Šventoji Šeima mums yra tikėjimo vartai, per kuriuos esame drąsinami žengti, ugdydamiesi pasitikėjimo Dievu mokykloje.

Kalėdos yra žmonijos vilčių išsipildymo šventė. Tai yra širdies įvykis ir nebūtinai tai, ką matome savo aplinkoje. Šiandienės žinios neretai nori pabrėžti, kad mūsų tikrovė yra „ašarų pakalnė“ ir kad joje skambanti angelų giesmė yra atsitiktinė, tarsi nepriklausanti žemei. Tikintis žmogus turi lavinti savo klausą, kad išgirstų šią viltingą, Kalėdų naktį skambėjusią dangaus kareivijos giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Krikščionys turi būti kaip kokie išlavėję sportininkai, turintys dvasinių ir fizinių jėgų nešti visuomenėje viltį. Viltis yra užduotis. Jai reikia ištvermės. Jos vaisiai žmogaus gyvenime – tai džiaugsmas, kuris yra asmens dvasinės sveikatos atspindys. Kalėdos yra vilties triumfas, liudijantis, kad pasaulis – tai ne absurdo teatro vieta, bet planeta, kurioje įsikūnijo Meilė.

Kalėdos yra Dievo meilės žmogui šventė, nes jis pats nužengė į mūsų padangtę, tapdamas žmogumi. Tačiau ar tai tik praeitis? Ir dabar Kalėdos vyksta širdyje žmogaus, kuris stengiasi savo gyvenimu įkūnyti meilę. Kokia brangiausia mūsų dovana Dievui per Kalėdas? Tai švelni, kantri, drąsi ir jautri širdis tiems, kuriuos stengiamės ir privalome mylėti. Krikščionis yra tas, kuris neša Kristaus įsikūnijimą istorijoje. Krikščionis ne tik švenčia praeities įvykį, nutikusį prieš 2000 metų, bet stengiasi toliau tęsti meilės įsikūnijimą, tapdamas panašus į Kristų ir gyvendamas taip, kaip Jis gyveno ir kaip Jis mylėjo.

Kristus atskleidė save kaip Meilės Dievą. Kalėdų liturgijoje pasigirsta džiaugsmingas, nuostabos kupinas suvokimas: Dievas yra Emanuelis, tai reiškia – Dievas su mumis. Šis vardas tampa dar labiau suprantamas, kai Jėzus uždeda rankas ant ligonių ir tie pasveiksta, kai Jis guodžia vargdienius Dangaus karalystės viltimi, kai laužo duoną ir kalba laiminimo maldą sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Per Kalėdas mums atskleidžiama, jog ir mes galime būti tos beribės meilės dalimi. Kalėdos primena malonę, jog kiekvienas esame pakviestas dalyvauti dieviškosios meilės iniciatyvoje. Dievas yra meilė, panorusi mums atsiduoti, kad mes atsiduotume Jam, tikrajam žmogaus meilės ilgesio Išpildytojui.

Kalėdos yra šeimos šventė. Išganytojas ateina į šeimos aplinką, paliudydamas, kokia ji yra svarbi, priglausdama Dangaus dovaną – kūdikį. Kokia svarbi buvo ta aplinka išsaugoti vaikelį Jėzų pavojų akivaizdoje. Evangelija pagal Matą primena įvykius, kai „atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą“ (Mt 2, 3), o tai reiškia šeimos pastangomis išsaugotą gyvybę. Šeimos metai Lietuvoje ypač teprimena mums Šventosios Šeimos tikėjimo, vilties ir meilės pavyzdį. Jo dėka pasaulis išvydo Viešpatį, kuris padovanojo jam naują viltį ir suteikė progą pažinti, patirti ir įsijausti į mus pamilusį Dievą. Te mūsų šeimos būna šios meilės židiniai, drąsiai kviesdamos į gyvenimą naują gyvybę, švelniai dovanodamos santuokinę meilę vienas kitam bei atsidavimą Kalėdose apsireiškusiam Dievui.