Kaimuose prasidėjo bulviasodis

Per praėjusius laisvadienius kaimuose vyko bulviasodžio talkos. Po šio svarbaus pavasarinio darbo ūkininkai labiausiai laukia gero lietaus ir šilumos.

Žemdirbiai, prisiklausę nepalankių spėlionių apie būsimą vasarą, jau baiminasi sausros.

Kur ne kur pakelės laukuose dar galima matyti arkliuką, traukiantį plūgą, paskui žingsniuojantį artoją ir dar visą šeimyną, į vagą dailiai dėliojančią bulves.

Šimtmečius gyvavęs toks kaimo vaizdas pamažu jau nyksta. Žemaičiai bulves sėja, o sodina tik tai, kas jau yra su šaknelėmis ir lapais - „rasodą“. Seni žmonės sakydavo, kad bulves sėti tik tada laikas, kai uosis lapus skleidžia, o kasti – kai meta. Uosiai dar tebe-stovi „užsimerkę“.

„Pasėjome bulves. Su sėjamąja. Kviestis talkininkų nebereikia. Turime technikos. Dabar laukiame tik lietaus ir šilumos. Talkos dabar reikia bulvių daigams laužyti. Sukimba visa šeimyna. O paskui talkos reikės nebent bulviakasiui. Esame didelė šeima, samdyti nereikia“,- kalbėjo bulvėmis prekiaujanti ūkininkė Vida, atvažiavusi nuo Žemaičių Kalvarijos, iš Užbradumės kaimo.

Praėję metai kaimo žmonėms, besiverčiantiems iš savo užsiauginto derliaus, buvo sunkūs, nederlingi. Blogai derėjo bulvės, laukuose auginamos daržovės, javai.

Nederliaus metą juto ir miestiečiai: teko brangiai mokėti už bulves, morkas, kopūstus.

Šiuo metu kilogramas gerų bulvių turguje kainuoja 2,20 – 2,50 lito. Smulkios bulvės – litu pigiau.

Tokių kainų neprisimena nei pirkėjai, nei pardavėjai.

„Klaipėdos“ skaitytojas Alfonsas Šiaulytis atnešė bulviasodžio talkos nuotrauką, darytą Endriejavo apylinkėse Ablingos kaime prieš kelias dešimtis metų. Fotografas su meile surikiavo kaimynus, arklius, vaikus, tuomet nė nenumanydamas, kad atminimui paliks vaizdelį darbų, kokių šiandieną beveik nebepamatysi.

Toks pat laikas, kaip dabar: gegužės saulėje vos pradėję skleistis berželiai, šviežiai suartos dirvos, priimančios sėklą iš paprastų kaimo žmonių rankų.

Kaimo gyvenimą ne itin pažįstantis žmogus klausiamai žvelgia į grėblius – ką grėbdavo suartoje bulviasodžio dirvoje?

Grėbliais į bulvių vagą būdavo sukrapštomas mėšlas. Taip jis buvo tolygiai paskirstomas, ir dirvos ruožas likdavo švarus, mėšlas nesiveldavo į plūgą.

O vaikai, nuo mažumės dalyvaudami visuose darbuose, įsižiūrėdavo, kas kaip daroma, ir tą pačią „mokyklą“ tęsdavo užaugę su savo vaikais.