Apklausa

Ką daryti su šunimis žmogėdromis?

Po tragiško įvykio vakar, kai šuo mirtinai sukandžiojo kūdikį, apie šunų laikymą ir žmonių saugumą prireikė kalbėti daug rimčiau. Stadionuose, poilsio zonose didžiuliai šunys gąsdina, užpuola ir sužaloja žmones. Ar miesto bendruomenė ilgai kentės šuniškąjį terorą, kaip įveikti šią “kovą be taisyklių”, netvarką, teiravomės klaipėdiečių.

Oksana Sivkovič, Gyvūnų globos namų administratorė:

- Kovoti reikia ne su šunimis, o su žmonėmis, kurie neteisingai savo augintinius dresuoja. Visi mano, kad išdresuos patys, ir to pakaks. Muša savo šunis, todėl sulaukia priešingos reakcijos nei tikėjosi. Taip, yra agresyvių šunų sąrašas, bet negalima paneigti, kad prie to daugiausia prisideda patys šeimininkai. Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas žmonėms, kurie užsiima gyvūnų dresūra. Reikia žiūrėti, į kokias rankas šuo papuola. Patys šunys yra taikūs ir visada laukia šeimininkų dėmesio, o jo netekę patiria stresą.

Olga, buvusi dėstytoja:

- Manau, reikia auklėti šunis. Jeigu šeimininkas geranoriškas, tai ir šuo taikus, o jei šeimininkas žiaurus, tai ir šuo agresijos turės. Šiame gyvenime visko būna, o numatyti taip pat niekada nieko negali. Mano šuo neagresyvus. Prancūzų buldogai tuo nepasižymi. Kartu jau trečius metus gyvename. Dėl šio įvykio taip pat negalėčiau pasakyti, kad tai vien šuns kaltė.

Nijolė Bakienė, Miesto ūkio ir statybos skyriaus vedėja:

- Vyriausybė yra patvirtinusi agresyvių šunų sąrašą. Taip pat buvo nustatyta tvarka, kam turi būti išduodami leidimai laikyti agresyvius šunis, tačiau taip ir nebuvo pasakyta, kas turėtų užsiimti šunų registravimo tvarka. Tiesa, registracijos knygose pažymima, kokios veislės.

Iki šiol miesto savivaldybė nėra gavusi jokių įpareigojimų dėl kovinių šunų. Vis laukiam laukiam, o rezultatai - patys matote kokie. Taip ir neaišku, kuri institucija už tai atsakinga.

Vytautas Grubliauskas, miesto tarybos narys:

- Problema - ne šunys, o žmonės. Nereikėtų sureikšminti pavienių atvejų. Būna įvairių sutapimų. Yra ir šunų, kurie agresyvesni nei įprasta, pavyzdžiui, nei mano šuo. Jis labai taikus, protingas ir kilmingas. Tai vokiečių dogas su kilmės dokumentais. Visiškai neagresyvus. Net ir patį agresyviausią šunį galima išauklėti taip, kad jis būtų taikus, o pačią taikiausią šunų veislę būtų galima išauklėti taip, kad būtų agresyvūs. Viskas priklauso nuo žmogaus ir nuo to, kokį jis nori matyti savo šunį.

Beata, studentė:

- Reikia su šeimininkais kovoti, šunys čia mažiausiai kalti. Nesaugiai šalia jų jaučiuosi tik tada, jei jie be antsnukių ar be pavadėlių. Pati auginu vokiečių aviganį.

Ilona, “Aukuro” vidurinės mokyklos moksleivė:

- Neįsivaizduoju, kaip su jais kovoti. Pradžiai reikėtų, kad visi jie su antsnukiais ir pavadėliais būtų. Pati šuns neturiu, nes mama neleidžia, o draugai daugiausia kates laiko. Manau, labai daug kas priklauso nuo to, kaip šunį auklėji.

Sonata, bibliotekininkė:

- Priemonių imamasi, bet kas iš to? Ar jos padeda? Šių dienų įvykiai parodo, kad jos visiškai neveiksmingos. Vakarais ir pati eidama namo nesijaučiu labai saugi, bet čia bent jau žinau, kas kokius šunis laiko ir kada juos vedžioja. Manau, kad mieste nei šunys, nei katės neturėtų gyventi. Tokius gyvūnus kaime reikėtų laikyti. Tie, kurie agresyvūs, turėtų būti užmigdomi.