J.Zvonkuvienė: „Pratinsiuosi būti pensininkė“

Šeštadienio interviu apie karjerą žurnalistikoje ir kitokio gyvenimo pradžią

Nuo antradienio Janinos Zvonkuvienės darbe nebematėme – ji tik trumpam užbėgo susirinkti jūros gėlių, išleistuvių dovanų ir mielų niekučių nuo savo darbo stalo. Nemeluosiu – nesitikėjau, kad taip tuščia bus be jos. Tačiau susitikus trisdešimt trejus metus dienraščio redakcijoje dirbusi žurnalistė, kurią pažįsta ir myli visas miestas, plačiai šypsosi. „Patį pirmą laisvą rytą neskubėdama nuėjau į turgų. Labai užsimaniau vyšnių“, - juokiasi. Nors ir atrodo rami, Janiną, kaip pati prisipažįsta, ima liūdesys – nežino, kaip seksis susitaikyti su nauju – pensininkės statusu.

Rašymą, kuriuo gyveno keturias-dešimt metų, ji ketina kuriam laikui atidėti į šoną – labiau rūpi pensininkams svarbūs reikalai: susitvarkyti dantis, geriau prižiūrėti artimųjų kapus, galbūt padėti vaikams, kuriems dėl darbo rūpesčių nedaug laiko likdavo.

Janina neslepia, kad apsispręsti išeiti buvo sunku. Dvi savaites neužmigo, naktimis vartėsi nuo vieno šono ant kito ir dūsavo. Rinko visus „už“ ir „prieš“. Ir apsisprendė. Po to nė akimirkai nesuabejojo, kad elgiasi teisingai. „Kas kita – sentimentai skaitytojams, darbovietei...“, - sako ji.

- Savo išėjimu iš aktyvios žurnalistikos nuliūdinote ne tik kolegas, bet ir ištikimus skaitytojus. Ar neatsižadėsite pažado ir toliau rašyti?

- Šiaip rašyti turiu ką. Popierių pilni stalčiai ir kartoninės dėželės. Pirmiausiai privalau parašyti apie Brėvikių dvarą, esantį netoli Alsėdžių.

Ten tarnavo proseneliai, gimė senelė, kuri mane užaugino. Rašyčiau, kokius kelius, takus, žmones, įpročius matau ten dabar, lyginčiau su senelės prisiminimais, cituočiau žinynus, žodynus, istorines knygas. Bet dabar nerašysiu nieko. Pažiūrėsiu, kaip tai atrodo – nerašyti.

Namuose yra daug nesutvarkytų archyvų. Gal ir niekam neprireiks, bet vis tiek kirba pareiga juos išdėstyti į segtuvus, atitinkamas lentynas, užrašyti, kas kur yra.

- Gal artimiausi Jūsų straipsniai bus įkvėpti kelionių – nuo šiol bus laisvo laiko, o ir per įtemptą darbą turbūt nedaug užsienio esate mačiusi? O gal tęsite keliones po Lietuvą?

- Dabar kelionės nerūpi. Svajoju tik užsidaryti kokioje nors kaimo sodyboje pas gerus žmones, pabraidyti po rasas, leisti „kuisiams“ sukandžioti, pasitikrinti, ar bemoku melžti karvę.

O šiaip pirmiausiai reikia susitupėti, kaip ir po kiekvienos gyvenimo permainos, apsiprasti su situacija savyje, žiūrėti, kiek kainuos mano gyvenimas nedirbant, kaip verstis. Užsienio mačiau nedaug, bet užtenka.

O po Lietuvą keliausiu, kol kvapo užteksiu. Mano žmogus Poviliukas surengia puikias vienos dienos išvykas į bet kurį Žemaitijos miestelį ar piliakalnį. Už tai esu jam nuolat dėkinga. Tik tas benzinas žaltiškai brangus...

- Iki pensijos Jums – dar visi metai. Kodėl nusprendėte išeiti būtent dabar?

- Universitete vokiečių kalbos dėstytoja Batarūnienė dažnokai primindavo, kad žmogui įvarius gyvenimo sunkumus lengviau yra išgyventi... geru oru. Ir man dabar taip: vasara, graži jūra. Ypač kai baltos bangos daužosi. Todėl dabar ir apsisprendžiau.

- Jūroje maudotės ir žiemą, važiuojate dviračiu, lakstote. Iš kur troškimas sveikai gyventi?

- Negyvenu sveikai, ne. Tik šio to, kas skanu, bet kenksminga, vengiu. Jei lašiniai rūkyti, tai juos retai spirginu. O bėgioju, nes judėti būtina. Turiu nemenką „bukietėlį“ ligų, tai ir bėgu nuo jų.

Man visada reikia gamtos, vienumos, vėjo, medžių ošimo. Kai žmonės man yra padarę itin didelių dvasinių nuoskaudų, gamta mane taip priglobė ir paguodė, kad tai turbūt ir yra vadinama Viešpaties malone. Man ir melstis geriausia vieta – miškas, prie jūros.

- Pajuokavote, kad nuo šiol Jumis turės pasirūpinti abu sūnūs. Ar jie pritarė Jūsų sprendimui pasirinkti ramesnį gyvenimo būdą, nepabūgo, kad nuo šiol mama dažniau lankysis jų namuose – darys savo tvarką?

- Ko jau ko bijočiau – daryti savo tvarką suaugusių savarankiškų žmonių gyvenime. Patarti, perspėti, priminti – taip, bet jokiu būdu ne šeimininkauti.

Taip, abu sūnus pasikviečiau į „šeimos posėdį“ ir paprašiau jų rimtai apsvarstyti mano apsisprendimą. Sūnūs suprato, jog kalbu rimtai, ilgokai tylėjo. Gerai, kad tylėjo – mąstė. Žemaičiai visada mąsto tylėdami. Neskubėjo pritarti.

- Turbūt itin apsidžiaugė Jūsų išleistuvėse dalyvavę „Žemaičių alkieriaus“ nariai – juk dabar būsite kur kas laisvesnė. Neketinate vėl imtis vadovavimo kolektyvui, prie kurio ištakų stovėjote, kuriam tiek metų vadovavote?

- „Žemaičių alkierius“ yra „mona vaka“. Džiaugiuosi, kad iš visos širdies jo reikalus dabar tvarko Vida Čepulienė, didelę šio kolektyvo reikalų naštą per aštuoniolika gyvavimo metų neša kitos puikios žemaitės. Alkieriškiai gali kalnus nuversti. Lieka tik parodyti, kurioje pusėje tie kalnai. Vadovauti kolektyvui neketinu, bet vesti teisinga linkme – taip.

- Pastaraisiais metais patyrėte ir šilto, ir šalto – vyro mirtis, Jūsų ligos, artimo žmogaus atsiradimas, sūnų vestuvės, o dabar ir anūkėlės sulaukėte. Esate laiminga moteris?

- Išsipildė visos gyvenimo svajonės, net su kaupu. Net vaikystės troškimai. Užaugau be žaislų. Tik jau paaugusi turėjau prie skudurėlių prisiuvamą lėlytės galvą. O kai seniai seniai mokykloje pamačiau gaublį, nenustojau žavėtis žmogaus sugebėjimu apžvelgti visą pasaulį „apvaliai“. Ir dar išmatuoti, nupiešti, kas kuriame taškelyje yra... Žiūri sau iš aukštai, kaip Viešpats į pasaulį... Stebuklas! Ir jį man kolegos dabar padovanojo išleistuvių proga! Dar šviečiantį! Esu laiminga.

- Kad sūnus Deivydas – vienas iš „bavarų“, puikiai žino visi. O ką veikia kitas sūnus?

- Anksčiau buvau Zvonkuvienė, o dabar tik „bavaro mama“. Bet į panašius klausimus kartais balsą pakeliu: du sūnus turiu! Du! Vyresnysis Romualdas yra vertėjas, anglų kalbos specialistas. Dabar jau ir vokiškai moka. Jis dvejus metus dirbo Liuksemburge, Europos Komisijos vertimų direkcijoje vertėju. Įgavo neblogos patirties ir grįžo į Klaipėdą. Man abu sūnūs geri. Jei jiems gyvenimas bus neblogas, ir man bus neblogai. Tik iš manęs, o gal ir iš tėvo, abu sūnūs paveldėjo jautrumą. Šiais laikais jautriems žmonėms yra ne pyragai gyventi. Vis apgailestauju, kad mano sūnūs daug dirba ir mažai kreipia dėmesio į tvarkingą mitybą, į kasdieninį judėjimą gryname ore.

- Marčiomis esate patenkinta? Neužkliūva, kad viena – visai ne žemaitė, kad vyrus nuo scenos gundo trumpais sijonais?

- Dar reikėjo pridėti, kad „dainuoja papais“... Ar jau nebekartoja šito „kritikai“? Atskiriu, kas yra šou verslas. Martelės abi puikios, abi šiek tiek menininkės. Juozeta gera, darbšti, pasistengė baigti universitetą, sugebėjo gauti darbo Liuksemburge, kai su Romu ten gyveno. Natalija šauni ne tik ant scenos, bet ir namuose, virtuvėje, prie siuvamosios. Gera pašnekovė, kupina visokių iniciatyvų.

- Grįžkime prie žurnalistikos. Kokie buvo tie keturiasdešimt metų joje, pelnę Zvonkuvienei pagarbą visame mieste?

- Ta pavardė seniai nieko niekam nebesako. Gal kažkada dar „Tarybinėje Klaipėdoje“... Man buvo geriau, nebuvau partinė, rašiau žmonėms, apie žmones. Buvo troškimas būti teisingai, nenuskriausti žmogaus, nesugadinti jam gyvenimo. Atsiprašau, jei kam nors kada nors suteikiau išgyvenimų. Sunku ir buvo tada, kai per neatsargumą ar nežinojimą, ne taip išgirstą žodį ką nors užgaudavau. Tada sielvartas temdydavo nuotaiką ilgam. Stengdavausi atsiprašyti. Ir už kitus atsiprašyti yra tekę daug kartų – už tai, kad esi tos pačios profesijos atstovas. Skaudino kolegų klaidos. Kiek nepelnytų nuoskaudų plunksnos broliai yra padarę žmonėms! Tačiau mesti žurnalistikos nenorėjau niekada. Tai pati nuostabiausia profesija pasaulyje. Jei kas kankino, tai tik ligos, kai nebepajėgi tiek, kiek pats iš savęs reikalauji.

- Kodėl mažame Patausalės kaime augusi mergaitė degė tokiu noru tapti žurnaliste?

- Va, apie tai mes galėtume prirašyti visą šį laikraščio numerį, ir dar ne viskas tilptų. Beje – mintis! Gal reikės anūkams parašyti knygelę apie mergaitę iš Patausalės. Rankraštinę. Trumpa fabula būtų tokia: traukė šviesa ir bendravimas. Augau ant molinės aslos ir prie žibalinės spingsulės. Lempa su stiklu – „cilindre“ – atsirado gal tik nuo kokios šeštos klasės. O elektra – mokyklos baigimo metais. Augdama nemačiau ne tik knygų, laikraščių, bet ir... popieriaus. Buvo pokaris. Į tamsią pirkelę kažkieno atneštas laikraštis – toks akinančiai baltas! - atrodė panašus į stebuklą.

O kaimynystėje augęs keleriais metais vyresnis kaimynas parodė, kas yra raidės ir kad jos gali būti didžiosios ir mažosios. Susidomėjimui tuo stebuklu galo nebebuvo.

Vėliau mintinai žinojau visų Telšiuose dirbusių žurnalistų pavardes. Telšių rajoninio laikraščio „Komunizmo švyturys“ redakcija „padarė prabą“... – tinkama dirbti spaudoje. Tai buvo 1967 metais. Laikraščio pavadinimas su žodžiu „komunizmas“ čia neatspindi nieko.

Ten dirbo puikūs, nuoširdūs, kilnūs žmonės. Jie tėviškai rūpinosi manimi ir mano ateitimi. Jei kada nors ką nors padariau gera savo darbe, tebūnie tai skirta mano pirmiesiems, mano telšiškiams.

- Janina, nors ir kuklinatės, bet visgi paklausiu: esate vadinama labiausiai Klaipėdoje žinoma žurnaliste, į Jūsų išleistuves atskubėjo net miesto meras – kaip priimate tokį įvertinimą?

- Labiau už netikėtą mero ir vicemerės apsilankymą išleistuvėse iš darbo manęs nebeapstulbins niekas. Iki šiol nesusivokiu – nejaugi tai man? Gal čia ir yra mano gili yda – niekada nesijaučiau niekuo daugiau, kaip ta paprasta mergelė ar moterėlė iš kaimo. Sakau jums nuoširdžiai – buvau, esu ir liksiu kaimas.