Šeštadienio interviu

Jonas Jonavičius: darbas darbu, o Jonines švęsti – privalu

Sako, kad Seimas iš tiesų yra nusiteikęs Jonines padaryti tikra švente, kad nė į darbą eiti nereikėtų, tik dabar dar nespėjo, balsuos tada, kai jau būsim po Joninių. Laužus kurti ir visaip kitaip švęsti reikia birželio 23-osios vakarą. Ir taip - iki saulės patekėjimo.

Panūdome susirasti Jonų Joną, kurio ir pavardė būtų iš Jono. Po ilgų ir sudėtingų ieškojimų Klaipėdoje aptikome Joną Jonavičių, kuris yra... Jono Jonavičiaus sūnus. Sužinojęs pokalbio temą iš karto „paliudijo“, kad darbas darbu, o Jonines švęsti visada reikia. Įdomiausia, kad nebūtina buvo tiek plūktis, kad šį Joną rastume. Reikėjo užeiti į redakcijos spaustuvę ir pačių geriausių spaudėjų paklausti, kas juos šio darbo išmokė. Šie būtų atsakę, kad... geriausias ir seniausias spaudėjas Jonas Jonavičius.

- Matant jūsų jaunatviškumą, vis tiek knieti paklausti: o kiek jums metų?

- Tik aštuoniasdešimt vieneri. Labai nenorėjau pensininku būti, tai tik antri ar treti metai ir tesu. Vis dirbau iki pat šiolei.

- O kaip tada su tomis Joninėmis? Ar švenčiate, kai nebereikia į darbą eiti, bendradarbių sveikinimus “atremti”?..

- Argi darbe gali būti tikros Joninės! Aš – medžiotojas. Nuvažiuosime su draugais į gražią gamtą, kur upė, kur laužą galima susikurti, pasėdėti, pajuokauti, padainuoti.

- Ar tikrai taip gražiai visą gyvenimą Jonines švenčiate? Juk kadaise buvote dar jaunesnis nei dabar.

- Na, Kalėdos, Velykos – savaime šventės. Bet per Jonines visa gamta švenčia, tu esi tik prie jos prisiplakęs dalyvis. Koks ežero spindėjimas! Koks dainų pamiškėj skambėjimas! Žinote, pamiškėje visai kitaip dainos skamba, o jei dar prie ežero – tai net dangus nuo balsų didėja.

- O kur taip būdavo? Iš kur esate kilęs? Kas tėveliai?

- Esu kilęs iš Lieplaukės, kur prie Telšių. Geležinkelio stotelė ten yra. Važiuoji traukiniu ir sako, kad jau „lipk lauk“. Turėjom savo trobą ir pusantro hektaro žemės. Augom šeši vaikai. Iš tiesų – septyni. Brolis Juozas „sukrito“ su biedna mergele, tarnavusia pas ūkininką, ta neturėjo, kur su vaikeliu dingti, mano mama – Eleonora Bedaukaitė - pagailo, paėmė ir užaugino.

- Gal broliui Juozui per Jonines taip ir atsitiko, to paparčio žiedo beieškant?.. Kur tos Joninės būdavo?

- Kaip ten broliui buvo - nežinau. Na, pamatė gražią mergaitę... O Joninės būdavo Pagermantyje. Prie Germanto ežero. Gražus miškas, graži kalva, ežeras kaip stiklas. Susirenka giminė, kaimynai, pažįstami. Sukaldavom kryžiukus, uždėdavom vainikus, uždegdavom žvakes, paleisdavom į ežerą iš valties – plaukioja ilgai, žvakelės spindi kaip žvaigždės po kojom... Prie laužo sėdim, Jonus apvainikuoja, pakilnoja. Buteliuką atidarom. Bet ne per daug! Nusilakti mados nebuvo. Ne... Kas negražu, to žmonės vengė daryti. Nenorėjo negražiai atrodyti. O po dvi, tris dienas švęsdavom. Smilgevičių ūkis, Baltmiškis toks, Lapards gyveno. Visi linksmi – auksiniai žmonės.

- Sako, kad per degantį Joninių laužą būtina basomis pereiti. Tada viskas, kas pikta, dingsta. Ar teisybė? Ar drąsu? Ar nepradega kiaurai padai? Ar nesuspirga plaukai?

- Vieni niekai per tą laužą perei-ti. Ramiai. Niekas nepradega, nesusvyla. O „ant drąsos“ būni lašelį paėmęs – visai nieko. Blogai, kad dabar retas žino, kiek iš to buteliuko galima... Lenkia tiek, kiek iš tiesų negalima.

- Žodžiu, Jonas – labai geras vardas? O Klaipėdoje ar būdavo Joninės? Ar tik prie Germanto?

- Mano tėvelis buvo Jonas Jonavičius ir aš lygiai toks pat. Man tai – didelė garbė, tarsi tėvo gyvenimą iki šiol tęsčiau. O Klaipėdoje būdavo labai didelės Joninės, jas galėčiau palyginti nebent tik su Jūros švente. Švęsdavo visas miestas, knibždėdavo pilnutėlis parkas, daug visokių žaidimų, juokingų „zabovų“ būdavo, orkestrai grodavo... Bet prie Germanto – pati gamta, dar didesnė šventė.

- Nuo kada Klaipėdoje ir kur teko dirbti?

- Į Klaipėdą patekau per... Vokietiją. 1941 metais buvau išvežtas darbams. Dirbau prie plentų, paskui pas ūkininką karves melžiau. Pabėgau. Bet viskas neblogai baigėsi. Rusai buvo ką tik perėmę Klaipėdą. Karo belaisviai dirbo spaustuvėje. Ir mane priėmė, mokėjau vokiškai susikalbėti. Vokiečių belaisvių lageriai buvo prie prekybos uosto ir prie alaus daryklos. Spaustuvėje dirbau spaudėju. Toks Jofė priėmė, jis buvo telšiškis. Ir redaktorius buvo telšiškis žydelis. Spausdinimo mašinos buvo giliaspaudės, tekstus, laikraščius reikėjo po vieną raidę rinkti. Spausdinimo mašinas yra tekę net rankomis sukti. Tekstai net akmenyse yra buvę išraižyti, tie akmenys po 80 kg sverdavo, tekdavo kilnoti. „Syriaus“ etiketes nuo akmenų esame spaudę. Kiek tik Klaipėdoje yra patyrusių spaudėjų (spaustuvininkų), visi per mano rankas yra perėję. Ir tie, kur jūsų redakcijos spaustuvėje dirba. Geri specialistai, jau matę vokiškos technikos. Rusiškos buvo gremėzdai.

- Ką dar įdomesnio prisimintumėte iš Lieplaukės, pokarinės Klaipėdos ar savo tėvelių gyvenimo?

- Visokių įdomybių kupinas buvo gyvenimas – ką čia beišpasakosi. Po karo visi eidavome griuvėsių valyti. Atsinešiau štai seną nuotrauką, kur dirbame spaustuvininkai dabartinėje Atgimimo aikštėje. O ar žinojote, kad geležinkelis nuo Šiaulių pusės ėjo tik iki Telšių? Ne? Nepriklausomos Lietuvos laikais gelžkelį tiesė toliau, Kretingos link. O tada tai davė žmonėms uždirbti! Statė danai. Viskas buvo daroma rankomis. O kad reikėjo žemę gelžkeliui iš ūkininkų išpirkti, ūkininkai su kirviais ėjo... Paskui tas pats geležinkelis vėl netiko! Rusiškas buvo ar 8, ar 10 centimetrų platesnis, reikėjo platinti. Tėvelio bočeliai buvo kilę iš didelių dvarininkų. Apie Telšius daug didelių dvarų buvo. Kaip jie galėjo atrodyti, ką turėjo, galite pasižiūrėti Telšių „Alkos“ muziejuje. Ten visi brangūs eksponatai – iš aplinkinių dvarų. Bet tėvuko protėviai dvarų neišsaugojo. Lenkų laikais buvo daug mėgėjų lošti. Pralošė... Tėvelio tėviškė buvo prie Kontaučių, netolimoje kaimynystėje su Lieplauke. Po karo prie Kontaučių buvo nužudyta 130 žmonių. Ten labai daug „staravierų“ (sentikių – Red.) gyveno. Juos labai išgąsdino tos žudynės, tada visa jų bendruomenė partraukė į Klaipėdą ir apsigyveno prie tuometinio CPK...

- Jumyse daug istorijos telpa... O dabar štai daug kam sunku gyventi. Kaip jums atrodo?

- Dirbti reikia. Galvoti reikia. Ir geru žmogumi būti. Dirbau spaustuvėje ir dar dviejuose darbuose. Dirbau ir dirbau! Taupiau. Jau 1961 metais sugebėjau „Volgą“ nusipirkti. Ir dabar matau puikių pavyzdžių - kokių yra spaustuvininkų! Ir Apulskis, ir Jokužys! Siunčiu jiems savo sveikinimus. Jie pradėjo nuo nulio. Nuo nieko. Bet vadovaudami žiūrėjo, ne kaip ką nors pavogti, sau nusukti, o kaip išauginti, pridėti, prigalvoti, kad ir pačiam gerai išeitų, ir darbuotojas gautų.

- Su jumis galima kiaurą Joninių naktį kalbėtis – nespėtume visko sužinoti iš tokios turtingos biografijos. Gražių jums švenčių. Esate tikra vaikštanti Klaipėdos miesto ir žemaičių krašto istorija. Stiprybės!