Jokių mobiliųjų nei pamokoje, nei per pertraukas: kils pasipriešinimas?

–  Kodėl prireikė tokios priemonės ir ar tai pasitarnaus ugdymo procesui?

– Na, čia, visų pirma, bendruomenė apsisprendė, tai nėra masinis reiškinys. Be abejo, mes matome, kad jaunoji karta tiesiog negali galvos atitraukti nuo mobilaus telefono. Tai tapo mūsų gyvenimo didžiule dalimi – komunikacijos priemone, informacine priemone ir t. t. Ir tas nuolatinis būvimas – ypač vyresnės kartos žmonės taip galvoja – galbūt ir perteklinis yra. Toliau, yra galimybė, kad naudojantis mobiliais telefonais galima kažką nusirašyti, į kokį „ChatGPT“ įėjus ir užrašius klausimą, galima pakankamai tikslius atsakymus gauti. Yra tokių dalykų, kur iš tikrųjų verta pamąstyti, ar reikia visur to mobilaus telefono. Tarkim, tie sprendimai, kad uždrausti juos pilnai, tai aš tikiuosi, kad toj bendruomenėj, kurioj aptarti jie buvo, jie nebuvo iš administracijos nuleisti, tai daugiau buvo bendruomenės prašymas. Labai raginčiau tą bendruomenę, kuri priėmė šitą sprendimą, stebėti – kokie yra iš to draudimo pliusai, kokie minusai. Pliusai yra kiti. Tai yra komunikacija, greita komunikacija. Dalis mokytojų paprašo mokytojus naudoti mobilius telefonus pamokose. Tai yra tų įvairiausių aspektų. Ir kitas dalykas – jeigu yra draudimas, bet kokiam draudimui neišvengiamai iškyla noras pasipriešinti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai čia ir kyla klausimas – gal jau girdėjote kažkokių atgarsių iš šios gimnazijos, ar tokia tvarka nebuvo labai priešiškai sutikta kokiais nors moksleivių protestais?

– Ne, negirdėjau tikrai. Bet manau, reikia stebėti. Svarbiausia, jeigu žmonės visi pasako „taip“, pati bendruomenė, kodėl gi nepabandžius? Bet, pavyzdžiui, mūsų Licėjuj taikomos tokios priemonės, bet jos taikomos konkrečiai pamokai, konkrečiam dalykui, yra dėžutės, kur susideda tuos mobiliuosius ir tos pamokos metu jie juo nesinaudoja. Tai galima labai įvairiai taikyti tuos, sakykime, draudimus, pritaikant konkrečiai situacijai. O jeigu visuotinai priėmė sprendimą, na, tai tos bendruomenės teisė, bet labai reikėtų visada vertinti, galbūt po kiek laiko bus kitas sprendimas. Yra ir šalių, kurios priima panašius sprendimus mokyklų bendruomenėse, švietimo bendruomenėse. Tai vėlgi jie turi tam priežastis ir svarbiausia yra susitarti bendruomenei, ir sprendimas turi būti priimtas ne kažkaip vienašališkai vadovo ar mokytojų, o aptarus ir priėmus bendrą sprendimą.

– Gal jūs jau girdėjot, gal yra Lietuvoje ir daugiau ugdymo įstaigų, kurios jau svarsto apie tai?

– Diskusija tikrai vyksta. Manau, daugelis mokyklų taiko lanksčias draudimo priemones. Kaip ir minėjau pavyzdį, atskirose pamokose mokytojas paprašo susidėti telefonus į dėžutę ir po pamokos jie juos pasiima. Galbūt yra susitarimai klasės vadovo arba kuratoriaus, kur tam tikrai amžiaus grupei taikoma, tikslingai, dėl vienų ar kitų priežasčių, sakykime, pasitarus su pagalbos specialistais ir t. t. Tai aš manau, kad toj vietoj, na, tokio visuotinio draudimo aš vengčiau, o jeigu reikia atskiruose epizoduose, atskirose pamokose tai taikyti, kodėl gi ne?

– Na, bet jeigu toks sprendimas, tarkime, būtų priimtas centrinės valdžios lygiu ir tada niekam tikrai nebekiltų klausimų. Tik ar tada irgi nekiltų masinis pasipriešinimas?

Mes esam laisva šalis ir mes turim laisvę naudotis taip, kaip mes priimam.

– Na, sunku spręsti. Aš manau, tam, kad nekiltų to pasipriešinimo, reikia diskutuoti apie tai. Reikia sutelkti įvairias asocijuotas struktūras, tėvų forumus, pedagogų bendruomenę, vadovus, Švietimo ir mokslo ministeriją, savivaldybių atstovus, tai turėtų būti pakankamai plati diskusija ir visus argumentus už ir prieš turėtume įvertinti ir galbūt priėmus tokį pakankamai imperatyvų sprendimą, reikia stebėti, ar jis pasiteisina. Mes esam laisva šalis ir mes turim laisvę naudotis taip, kaip mes priimam. Na, ta laisvė naudotis yra didžiulis privalumas ir jeigu matome, kad taip bus geriau ugdymo rezultatams, mokiniams, savijautai ir taip toliau, jie tada gyvai galbūt labiau bendraus. Bet jeigu mano asmeninės nuomonės norėtų, aš tokio visuotinio imperatyvaus sprendimo vengčiau.

– Gerai, dar vienas klausimas, nesusijęs su mobiliaisiais telefonais, bet susijęs su technologijomis. Kiek netikėtas švedų sprendimas – dar vakar mes skelbėme, kad švedai nusprendė vis daugiau mokymosi proceso perkelti iš ekrano į knygas, nes jie pastebėjo, kad mokymasis iš ekranų prastina švietimo kokybę. Kaip jums tokia idėja ir ar kažkas panašaus galėtų prigyti ir Lietuvoje?

– Na, man atrodo, švedai visada savo sprendimus, kiek jau teko girdėt, labai grindžia mokslu, tyrimais, stebėjimais. Jeigu žiūrėt iš tokios biologinės pusės, tai šviesos srautas, kurį mes gauname iš gerai apšviesto vadovėlio, ir srautas, kurį mes gauname iš monitoriaus, skiriasi savo prigimtimi. Skaityti tekstą iš vadovėlio yra sveikiau akims. Ekranas yra šiek tiek kitas šviesos srautas. Tai galėtų čia galbūt medikai pakomentuoti šitą elementą. Toliau, naudojantis kompiuteriu, galbūt kyla įvairiausios pagundos įsijungti „Youtube“ ar užsiimti dar kokia nors veikla, jeigu mes turim laisvą interneto prieigą. Bet, žinokit, kiek teko girdėti, kaip tik Suomijoje, Skandinavijoje, viena iš pirmųjų, sakykime, lytinių Helsinkio gimnazijų, kaip tik taikydavo skaitmeninio ugdymo turinio programą, net vadovėlių jie buvo atsisakę. Tai vėlgi tam buvo tam tikri sprendimai. Bet nereikėtų, žinot, taip tiesmukai, pamačius tą žinutę, kad švedai taip daro, ir mums taip daryt. Reikėtų pažiūrėt, kas ten už, kas prieš. Nes, patikėkit, skaitmeninio turinio galimybės, jo perteikimo galimybės, animacijos naudojimas, iškart testų naudojimas įvairiausių, žinių patikrinimo, na, man atrodo, tai yra labai didelės galimybės. Bet jeigu švedai tą daro grindžiant mokslu, stebėjimais, tai kodėl gi ne? Tačiau reikia pasverti viską.