Per dvejus metus Lietuva turės priimti 325 pabėgėlius. Pirmieji pabėgėliai į Lietuvą gali būti atvežti jau šių metų pabaigoje. Ir nors sprendimas jau priimtas, Lietuvoje yra nemažai skeptikų dėl pabėgėlių atvykimo.

Šią savaitę Edwardas Lucasas rašė, kad  jau vien dėl praktinių priežasčių Baltijos šalys turi pagelbėti ES spręsti pabėgėlių problemą, kaip NATO ir ES prisidėjo prie jų, naujųjų narių,  saugumo. Priešingu atveju, vargu ar tokios šalys kaip Italija, bus nusiteikusios rimtai vertinti būsimus Baltijos šalių pageidavimus.

Visa tai – politiniai argumentai, tačiau istorikai turi ir savų. Juk Europa ir JAV jau yra susidūrusios su itin didele pabėgėlių problema, kurią sėkmingai išsprendė. Po Antrojo pasaulinio karo vien Europoje buvo apie 40 milijonų pabėgėlių. Tarp jų buvo 60 tūkstančių lietuvių, vadinamų dipukų, kurie negalėjo sugrįžti, nes gelbėjosi nuo sovietinio teroro.

Apie pabėgėlius istoriko akimis – „Savaitėje“  tyrimų projekto „Priverstiniai gyventojų iškeldinimai 20 amžiaus Lietuvoje“ vadovas, VU Istorijos fakulteto mokslo darbuotojas, istorijos mokslų daktaras Tomas Balkelis.

Nemira Pumprickaitė: Kai mes kalbame apie Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius, ir lietuvius taip pat, ar galime teigti, kad jų problema buvo išspręsta tik bendromis kitų šalių pastangomis, nes viena Vokietija juk nesugebėjo to padaryti?

Tomas Balkelis: Be abejonės. Ta problema buvo spręsta tik suderinus visų sąjungininkų interesus. Ir, turiu pasakyti, tas derinimo procesas truko gana ilgai. Vis dėlto turime prisiminti, kad mūsų vadinamieji „dipukai“ (Displaced persons) DP stovyklose Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje išgyveno beveik 10 metų. Per tą laiką vyko labai intensyvūs debatai, ką daryti su jais? Vokietijai tai buvo labai didelė našta. Ne tik Vokietijai, apskritai, sąjungininkai nežinojo, ką su jais daryti. Iš pradžių kariuomenė juos labai aktyviai rėmė – ir materialiai, ir maitino juos. Galų gale visą pabėgėlių globos klausimą perėmė JT Pabėgėlių reabilitacijos agentūra, vadinamoji UNRRA, kuri praktiškai buvo pavaldi kariuomenei ir kuri buvo bendras sąjungininkų kūrinys, atsiradęs 1943 metais.  Ir jos pastangų neužteko. Ir galų gale 1946 metais buvo įkurta tarptautinė pabėgėlių organizacija, kurios įkūrėjai, lyderiai buvo amerikiečiai. Ir net tuomet vyko tam tikri debatai, nes daug sąjungininkų šalių iš pradžių bijojo, nenorėjo priimti tų pabėgėlių, kurie jiems atrodė nereikalingi, ekonomiškai nepajėgūs, nedarbingi...

– ... visai kaip dabar.

– Galima taip sakyti, nes iš tikrųjų dabar vyksta tokie debatai, ką mes su jais darysime, kokią jie čia grėsmę kelia mums, kokios bus pasekmės. Yra labai daug prietarų, labai daug rasinių baimių, kad tie žmonės atsiveža kitos spalvos odą, kad jie yra kitakalbiai, kad jie priklauso kitoms religijoms ir pan. Labai panašūs debatai vyko Europoje po karo. Galų gale sąjungininkai suprato, kad nėra kaip kitaip išspręsti tų žmonių problemos, kaip tik juos repatrijuojant į savo šalis. Ir, galima sakyti, visas tas reikalas pajuda maždaug 1947–1948 metais, kai JAV priimamas vadinamasis DP aktas, kai JAV valdžia nusprendžia įsileisti maždaug 200 tūkstančių „dipukų“, karo pabėgėlių iš Vokietijos DP lagerių. Ir apie 30 tūkstančių lietuvių, kurie irgi buvo tuose lageriuose, irgi išvyksta į JAV. Kitos didelės šalys, kurios paima labai didelius pabėgėlių skaičius yra Anglija, Australija, Kanada. Tačiau norėčiau pabrėžti labai įdomų dalyką, kuris yra pamirštamas, kad net ir mažos Europos valstybės, na, sąlyginiai, mažos tokios kaip Belgija, Norvegija, jos prisiima tam tikrus pabėgėlių skaičius. Pavyzdžiui, apie 20 tūkst. pabėgėlių iškeliauja į Belgiją. Bet net ir po tų dalybų, kai išsidalinamas paskutinis milijonas karo pabėgėlių, „dipukų“, maždaug apie 1952 metus vis tiek lieka apie 230 tūkstančių tų vadinamų hardcore pabėgėlių, t.y. senų žmonių, ligotų žmonių, kurių nenorėjo prisiimti tos valstybės, kurios stengėsi visus pabėgėlius imti kaip tam tikrą darbo jėgą. Ką daryti su jais? Ir visgi buvo rasta išeitis. Atsirado tokių valstybių kaip Norvegija, kuri paėmė 200 senų žmonių, kurie sirgo tuberkulioze ir buvo labai ligoti. Tai sakydamas aš noriu atkreipti dėmesį į dabartinius debatus, kurie vyksta. Ir apie tai, kaip dažnai pabėgėliai apskritai yra demonizuojami, kai apie juos kalbama, kaip apie nežmones, tarytum jie neturėtų savo istorinės praeities, tarytum jie neturėtų savo emocijų. Visiškai pamirštama, kad tie žmonės dažniausiai bėga ne savo valia, jie yra priversti bėgti. Lygiai taip pat, kaip buvo priversti bėgti mūsų pabėgėliai po Antrojo pasaulinio karo.

– „Dipukai“ turėjo pakankami didelės reikšmės ir įtakos kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tai ar mes galime šiandien daryti išvadą, kad kai iš tų Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų pabėgėlius prisiims Europa, tai ji gali tikėtis kažkokių dividendų – politinių, ekonominių, demokratinių permainų – tose šalyse, kai jie pagyvens čia, pas mus Europoje?

– Be abejonės gali tikėtis. Labai sunku, aišku, spėlioti ir skaičiuoti, kokie iš tikrųjų tie dividendai galėtų būti, bet, žiūrint istoriškai, jeigu mes žiūrime, kas nutiko su mūsų, sakykime, Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais po to, kai jie išvyko iš pabėgėlių stovyklų, atsidūrė tokiose šalyse kaip JAV, Kanada, Australija, jie tapo mūsų šalies ambasadoriais. Jie suvaidino labai didelį vaidmenį, prisidėdami prie Rytų Europos transformacijos, prie mūsų visuomenės transformacijos, prie nepriklausomybės siekio. Tai galima įsivaizduoti, kad ir šitie pabėgėliai, jeigu jie bus sėkmingai integruoti, jeigu bus dedamos pastangos iš tikrųjų juos padaryti Vakarų valstybių piliečiais, lojaliais piliečiais, jie, be abejonės, taip pat taps savų valstybių pasiuntiniais.

– Jūs sakote „jeigu jie bus sėkmingai integruoti“, ką jūs manote, kiek prie teigiamos integracijos prisideda šios savaitės Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareiškimas, kad reikėtų teisinę bazę tvarkyti prieš prisiimant tuos pabėgėlius, ir dabar, kai jų tik 300, o ne tada, kai jų bus dešimtkart daugiau. Ir sutvarkyti taip, kad, tarkime, burkos nebūtų dėvimos Lietuvoje. Tai prisidėtų prie tos integracijos?

– Žinote, einama tikrai ne tuo keliu. Aš neturiu nieko prieš teisinės bazės ruošimą pabėgėlių atvykimui, bet tik ne tokiais metodais. Ir čia svarbiausia, aš manau, kokia retorika yra naudojama, kalbant apie atvykstančius žmones. Jeigu mes kalbame apie juos, kaip apie kažkokį priešišką elementą, potencialiai teroristinį elementą, apie jokią sėkmingą tų žmonių integraciją mes negalime kalbėti. Todėl, aš manau, kad mūsų politikai, kurie taip kalba, turėtų labai gerai pagalvoti ar jie atsakingai elgiasi. Ir ne tik prieš pabėgėlius, prieš visą tarptautinę bendruomenę, bet ir prieš pačių mūsų visuomenę, prisimenant mūsų pačių, lietuvių pabėgėlių, patirtis.

– Aš dabar prisiminiau Vytauto Didžiojo laikus, kai į Lietuvą buvo įvežami kito tikėjimo žmonės, kitataučiai žmonės, ir tada juk nepadarė kažkokios labai didelės neigiamos įtakos LDK?

– Žinoma, nepadarė. Aš tikrai nustebčiau, jeigu mūsų visuomenėje atsirastų politikų ar istorikų, ar žmonių, kurie sakytų, kad Krymo totorių atsiradimas Vilniaus apylinkėse būtų kažkaip sugadinęs Lietuvos demografinį veidą, pakeitęs Lietuvos visuomenės struktūrą. Aišku, žiūrėkime realistiškai, Vytauto asmeninės kariaunos skaičiai nebuvo dideli, tačiau supraskime ir tai, kas vyksta dabar. Dabar kalba eina apie kelių šimtų pabėgėlių atvykimą į Lietuvą, ir dėl to kelti kažkokią isteriją ir įsivardinti tai, kaip didžiausią pavojų mūsų kraštui, aš manau, kad tai absoliučiai neadekvati ir perdėta reakcija.

– Ačiū labai jums už šitą pokalbį.