Prireikė ožkos pieno
Karolina pasakoja, kad nuo vaikystės mylėjo ir augino gyvūnėlius – tėvai neprieštaravo. Nors šeima gyveno bute, vienu metu augino ir išgelbėtą voverę, kuri nebegalėjo grįžti į gamtą, ir dekoratyvinį triušį, ir vėžlį, ir papūgą, ir šunį. Kad namuose negyventų koks nors gyvūnėlis, niekada nebuvo.
„Ačiū tėvams, kad jie man leido turėti gyvūnų. Jie matė, kad aš juos myliu. Svajojau užaugusi turėti zoologijos sodą. Panašiai ir atsitiko“, – sako Karolina.
Atsitiko, kaip sakoma, ne iš gero gyvenimo. Prieš ketverius metus jos mama susirgo onkologine liga. Tai buvo šokas visai šeimai. Ieškodama informacijos, kaip galima padėti mamai stiprinti imunitetą, pašnekovė sužinojo, kad labai naudingas šviežias ožkų pienas – Europoje kai kuriose šalyse net sanatorijos specialiai kuriamos prie ožkų ūkių, šiltu šviežiu ožkų pieno gydoma labai daug ligų.
„Norėjau tai išbandyti, bet niekas aplink neturėjo ožkų, nebuvo kur nusipirkti šviežio, dar šilto pieno. Tad pasitarėme su vyru ir nusprendėme įsigyti savo ožką. Vyras pastatė tvartelį ir nusipirkome pirmą ožką“, – pasakoja Karolina.
Taip jau atsitiko, kad, nuvažiavę pirkti ožkos, parsivežė ir vištų. Po kurio laiko išgelbėjo ir savo ūkyje apgyvendino triušiuką, vėliau žmonės kaip į prieglaudą ėmė nešti kitus triušiukus. Nuvažiavę pirkti antros ožkos, parsivežė dar ir avį, kurią reikėjo išgelbėti. Kaimynė, kuri darėsi remontą, padovanojo du vėžliukus, kad gyvūnai streso remontuojamuose namuose nepatirtų. Dar ėmė rūpintis laukiniais kačiukais, kuriuos priglaudę socializuoja ir randa jiems nuolatinius mylinčius šeimininkus, – taip jau išgelbėjo apie 30 kačiukų. Taigi gyvūnų namuose vis daugėjo.
Edukacijomis šeima neplanavo užsiimti, bet, kai pasklido žinia, kad sodyboje galima iš arti pamatyti daug gyvūnų, kaimynai, pažįstami, darželiai ir mokyklos ėmė prašytis į svečius. Mat vaikai dabar auga taip, kad retas gyvūną iš arti matęs – net ir kačiukų, nekalbant apie ožkas.
„Mūsų gyvūnai – draugiški, tad leidžiame juos paglostyti, kačiuką, triušiuką, gaidį palaikyti ant rankų. Vaikams tai didelis džiaugsmas“, – sako Karolina.
Kaipgi su tuo ožkos pienu? „Jis tikrai padeda stiprinti imunitetą, – įsitikinusi pašnekovė. – Nors mano mamos sveikatos prognozės nebuvo palankios, po gydymo, pasitelkus įvairias papildomas imunitetą stiprinančias priemones, ji pasiekė remisiją. Iki dabar visa šeima geria ožkų pieną, mano vaikai po pusę litro išgeria kasdien ir retai serga.“
Augintinių įvairovė
Kiek augintinių dabar gyvena „Sostinės mini fermoje“? Karolina vardija: dvi didelės ožkos, dvi nykštukinės, dvi dekoratyvinės avytės, trys antys bėgikės, būrys dekoratyvinių vištų, putpelių, dvylika įvairių veislių triušių, dvi voverės, keturi vėžliai, keturios katės – du Kanados sfinksai ir dvi priglaustinukės. Naujausias ūkio gyventojas – beveik trejų metų Amerikos plikasis terjeras. Šuniuką šeimai draugai atidavė, nes dėl darbo neturi galimybės skirti jam tiek laiko, kiek reikėtų.
„Voveres jau septyneri metai auginu. Kažkada Kovo 8-osios proga vyro vietoj gėlių paprašiau voverių, nes nuo vaikystės jos man labai patiko. Albertas su mano tėvu įrengė joms voljerą. Tokią dovaną pati sau susigalvojau“, – juokiasi Karolina. Išdaigų ūkyje prikrečia visi gyvūnai, net ir vėžliai. Vienas buvo pabėgęs, po kurio laiko draugai paskambino, kad pas juos atkeliavo. Mama nuvažiavo paimti, o kai parvežė, paaiškėjo, kad ne tas, nes gerokai didesnis. Tačiau liko ūkyje, o paskui ir savas atsirado. Dar vieną gigantišką vėžlį žmonės paprašė paimti, mat kažkada nupirko vaikui mažą vėžliuką, o tas per šešerius metus iki 10 kg užaugo ir dar augs.
Kurie gyvūnai labiausiai patinka vaikams, atvažiuojantiems į edukacijas? Anot Karolinos, maži kačiukai. „Aš netgi juokauju, kad jeigu pastatyčiau kieme dramblį ir šalia bėgiotų kačiukai, vaikai dramblio tiesiog nepastebėtų“, – sako pašnekovė.
Rūpesčių ir darbų – gausu
Toks ūkis – ne tik džiaugsmas, bet ir gausybė rūpesčių. Visų pirma apie atostogas galima pamiršti – nelabai kur išvažiuosi, nebent trumpam ir netoli, kad bet kuriuo metu galėtum grįžti. Tad dažniausiai šeima renkasi kelių dienų poilsį prie Baltijos jūros.
„Kai kelioms dienoms išvykstame, paprašome tėvų pagalbos: Alberto mama prižiūri ir pasirūpina name gyvenančiais augintiniais, o mano tėvai – kitais“, – sako ūkio šeimininkė. Tačiau ir tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu tuo metu nereikia ožkų melžti, pavyzdžiui, jeigu yra ožiukų. Tuomet jau niekur neišvyksi.
Mūsų gyvūnai – draugiški, tad leidžiame juos paglostyti, palaikyti ant rankų. Vaikams tai didelis džiaugsmas.
„Diena prasideda nuo to, kad atsikėlus gyvūnus reikia pamaitinti, pagirdyti, pamelžti, tuomet – teritoriją tvarkyti, mat kasdien vis kas nors atsitinka: tai tvorą sulaužo, tai dar ką nors pridaro, – pasakoja pašnekovė. – Kainuoja irgi viskas nemažai – veterinarinės išlaidos, maistas, šienas labai brangus ir jo, pasirodo, ne taip lengva gauti. Kiekvieną šeštadienį ryte važiuojame pašarų pirkti į turgų – triušiams, vištoms, antims. Voverėms nelukštentų riešutų rasti nelengva. Vėžlių mitybą irgi reikia paįvairinti – jiems užsakome net gyvų vėžių, kad jie patys pamedžioti galėtų ir gyvų baltymų gautų. Na, veikti tikrai yra ką.“
Karolina prisimena, kad pradžioje, kai reikėjo išmokti ožkas melžti, nemažai vargo buvo. Kai pirmą ožką įsigijo, pusę stiklinės pieno primelžti užtrukdavo apie pusvalandį.
„Iš pradžių viena melždavau, vėliau, kai man su vaikais teko kelioms dienoms išvykti, o ožkas pamelžti reikėjo, ir vyras išmoko. Dabar dažniausiai jis ir meldžia – per kelias minutes porą litrų primelžia“, – sako pašnekovė.
Vaikai – pagalbininkai
Charlanovų šeimoje auga du vaikai: septynerių Nikita ir trimetis Demidas. Vyresnėlis, anot Karolinos, – augantis ūkininkas, gamtos vaikas. Grįžęs iš mokyklos visus gyvūnus aplanko, kiekvieną vištą, kiekvieną gaidį nubučiuoja. Visose su gyvūnais susijusiose veiklose jis būtinai turi dalyvauti. Jam patinka ką nors sodinti, auginti, su mama ir ožkomis eina į mišką aviečių lapų rinkti, kad svečiams galėtų arbatos išvirti.
Jaunėlis tokiems užsiėmimams dar per mažas, bet ir jis šią vasarą surado mėgstamą užsiėmimą ūkyje – rinkti kiaušinius. Surenka ir prašo mamos, kad jam iškeptų, nors iki to laiko kiaušinių nevalgė.
Vaikams netrūksta idėjų – tiesa, ne visada realių – kokiais gyvūnais ūkis galėtų pasipildyti. Štai neseniai Demidas pamatė ruoniuką, tad dabar nuo tėvų neatstoja, kad labai ruonio reikia. Vaikui atrodo, kad ruonis puikiausiai galėtų gyventi sodybos teritorijoje esančiame tvenkinėlyje.
„Nikita vorus dievina, pats prigaudo invazinių, tokių didžiulių kaip tarantulai, – sako pašnekovė. – Buvome kažkada jam ir tarantulą nupirkę. O kiek gyvalazdžių ir vabalų visokių turėjome, jau nekalbant apie graužikus: žiurkėnus, jūrų kiaulytes ir t. t. Tačiau dabar šiek tiek apsiramino, nes turi naują augintinį – šunį.“
Be gyvūnų – niekaip
Šiuo metu „Sostinės mini fermoje“ jau prasidėjo pasiruošimas kalėdiniam laikotarpiui, mat nuo gruodžio čia įsikurs Kalėdų Senelio rezidencija. Specialiai renginiams sodyboje pastatytas modernus nykštukų namelis.
„Kilo idėja ir tikimės gauti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą kalėdiniam laikotarpiui išsinuomoti elniuką, kad vaikams būtų linksmiau, – sako Karolina. – Tai nelabai paprasta, kaip ir turėti tokią gyvūnų mini fermą. Reikia atitikti labai daug Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimų dėl gyvūnų gerovės. Jeigu tik kyla įtarimų, kad kas nors ne taip, tuojau sulaukiame tikrintojų, nors kol kas niekad jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, priešingai – iš jų gauname pagyrimų, kad gyvūnai laikomi geromis sąlygomis. Gyvūnų gerove tikrai nuoširdžiai rūpinamės.“
Jos vyrui Albertui darbų ūkyje taip pat netrūksta – nuolat reikia ką nors statyti, remontuoti, įrengti, tvarkyti teritoriją. Per Kalėdas teks dar ir Kalėdų Seneliu padirbėti. Visa tai pora daro savo lėšomis ir savo rankomis.
Paklausta, ar įsivaizduotų savo gyvenimą be gyvūnų, Karolina net nesusimąsto: „Tikrai ne! Net tuo laikotarpiu, kai vyko statybos ir negalėjome daug gyvūnų laikyti, mūsų namuose gyveno katės, gyvalazdės, žiurkėnai, jūrų kiaulytės. Gyvūnų man niekada nebus per daug“, – tikina Karolina.
Naujausi komentarai