Įspūdžiai iš Sirijos ir Turkijos pasienio: vaizdas kitoks nei per televiziją

Turkijos ir Sirijos pasienis dabar atrodo kitaip, nei esame įpratę matyti per televiziją, LRT RADIJUI tvirtina neseniai iš ten grįžęs DELFI žurnalistas Mindaugas Jackevičius. Anot jo, pasienyje nematyti sieną kirsti bandančių pabėgėlių. Be to, ten įsikūrę pabėgėliai – sirų šeimos, o ne jauni vyrai, kaip kartais tekdavo matyti.

– Ar tikslas buvo pačiupinėti, pamatyti problemą iš arčiau?

– Taip. Tam tikslui įgyvendinti pasirinkome būtent Turkiją, kurioje prisiregistravo apie 2 mln. pabėgėlių, tačiau prezidentas pareiškė, kad jų yra net 2,5 mln. Skaičiai smarkiai svyruoja ir labai sunku suskaičiuoti – vieni žmones registruoti, kiti ne, vieni ten pateko legaliai, gavo prieglobstį, kiti prieglobsčio tik laukia ir glaudžiasi kažkur laukuose. Verta pastebėti, kad apie pusę į Europos Sąjungą (ES) patenkančių pabėgėlių atvyksta per Turkiją.

– Kur konkrečiai lankėtės?

– Skridome iš Stambulo į Adaną. Tai Turkijos miestas šalia Sirijos sienos. Tada važiavome apie 200 km iki pasienio punkto. Buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip viskas atrodys. Įsivaizdavau, kad bus daug sieną kertančių pabėgėlių, žmonių su nešuliais, kaip mes įpratę matyti televizijos, žinių laidose, tačiau nebuvo nieko panašaus.

Dabar, kaip paaiškino pasieniečiai, siena uždaryta. Turkijos vyriausybė neleidžia pabėgėliams sirams patekti į Turkiją, bet, pavažiavęs 3 km nuo sienos, laukuose matai iškilusias palapines, kuriose glaudžiasi žmonės, pabėgę iš Sirijos, būtent iš tų vietovių, kurias valdo teroristinė organizacija „Islamo valstybė“, dar vadinama ISIS arba DAESH.

– Jūs rinkotės tą vietą, kur bent anksčiau buvo pagrindinis sienos kirtimo punktas?

– Mes labiau įpratę matyti ES esančius pabėgėlius. Matėme daug reportažų iš Graikijos Lesbo salos ir iš aplinkinių valstybių, kaip ten pabėgėliai atrodo, tačiau čia pamatėme tuos žmones, kurie labiausiai nuskriausti likimo. Jiems pavyko kirsti Sirijos ir Turkijos sieną, dabar jie Turkijoje, tačiau nežino, kas bus toliau: gyvena palapinėse, pasitiesę čiužinius, ten įsirengia šildytuvus, glaudžiasi su vaikais.

Sėdėjome jų palapinėse, jie mus vaišino savo tradicine arbata, labai noriai viską pasakojo, leidosi fotografuojami, pasakojo apie sunkią dalią. Jie sakė – kaip gerai, kad šiandien nelyja, nes, jeigu lytų, į palapinę vandens pribėgtų iki čiurnų. Nesakyčiau, kad tokios sąlygos nustebino, bet tuomet tikrai supranti, kaip šiems žmonėms sudėtinga.

Reikėtų pridurti, kad jų visos šeimos gausios – būriai vaikų. Gruodžio mėnesį jie laksto basi. Kiti – basi, bet įsispyrę į basutes. Kita vertus, negali sakyti, kad šie žmonės alksta, nes vietiniai tikrai padeda, o jie patys stengiasi dirbti – darbuojasi laukuose, padeda vietiniams ūkininkams. Matėme vaikų, kurie plauna automobilius.

Bent jau pasienio miesteliuose turkai labai geranoriškai žiūri į sirus. Jie sako – tai mūsų broliai, kaimyninė valstybė, mūsų kalbos skirtingos, bet jiems iškilo bėda ir mes turime jiems padėti, nes niekada nežinai, kada neramumai gali ateiti į Turkiją. Žmonės bando vieni kitiems pagelbėti.

– Ar nėra pelnomasi? Neretai tokiose situacijose vietiniai žmonės bando pasipelnyti – nuomoja kone kiekvieną garažėlį, padidina nuomos kainos.

– Galima įžvelgti pagalbą, bet galima matyti ir pasipelnymo. Vaikščiodami po miestelį aplankėme keletą namų. Tų namų garažuose arba sandėliukuose įkurdinti pabėgėliai. Jie turkams moka nuomą. Natūralu, kad dėl to turkai sirų kaimynystės visai nesibaimina – užleidžia vietas, kur laikydavo automobilius ar kitus daiktus. Ten sirai įsirengia, galima pavadinti, butus. Jie susiveža savo daiktus: kilimus, būtiniausius drabužius.

–  Reportažuose dažnai matome, kad iš Sirijos į Europą dažnai atvyksta nemažai vyrų. Kokia situacija ten, kur Jūs buvote?

– Matėme šeimas. Dažniausiai [...] tai būdavo moterys ir vaikai, tačiau matėme ir vyrų, kurie, kaip supratome, ieško darbo ir bando išmaitinti savo šeimas.

– Kiek galimybių jie turi įsidarbinti?

– Dauguma darbų nelegalūs, sezoniniai. Matėme žmonių, kurie renka plastikinius butelius, o paskui juos priduoda ir tokiu būdu bando užsidirbti.

– Minėjai, kad pabėgėliai džiaugėsi, jog nelijo. Koks dabar ten oras?

– Adanoje oras buvo tikrai neblogas – 15–20 laipsnių šilumos, bet, kai nusileisdavo saulė, tapdavo labai žvarbu, kildavo didelis vėjas. Matydavome, kaip žmonės kuria laužus ir, pavyzdžiui, skuta bulves, gamina tiems kraštams būdingus patiekalus. Tokios sąlygos.

– Kokia kalba susikalbėjote?

– Tai buvo labai įdomu. Mano kolega fotografas Artūras Morozovas yra daręs daug reportažų apie sirus ir kitus pabėgėlius, kurie puikiai kalba angliškai. Jis aiškino, kad taip buvo, kai reportažus darė Lesbo saloje ir kitur.

Pasienyje mes nesutikome nė vieno pabėgėlio, kuris kalbėtų angliškai. Susidarė įspūdis, kad tai likę žmonės, kurie mažiausiai išsilavinę, socialiai pažeidžiami, kurie neturėjo pinigų ir ryšių, kad kontrabandiniais keliais pasiektų Europą arba oficialias Turkijos vyriausybės stovyklas. Todėl jie liko gyventi laukuose ir laukia neaišku ko. Būdavo, kad jie mobiliuoju telefonu paskambindavo savo draugams, galintiems vertėjauti, įjungdavo garsiakalbį  ir taip kalbėdavome. Taip pat mano kolega Artūras šiek tiek kalba arabiškai.

– Išsamias pabėgimo, gyvenimo Sirijoje istorijas buvo sudėtinga išgirsti?

– Sudėtinga, bet šį kartą mus labiau domino buitis. Siekėme parodyti, kaip viskas atrodo, ir pakalbėti su turkais, kaip jie žiūri į tuos dalykus. Jau esame skaitę labai daug istorijų apie tai, kokios problemos kilo Sirijoje, kad žmonės bėgo, nes grėsė mirtis.

– 2 mln. pabėgėlių – oficiali statistika. Turbūt Turkijoje jų daugiau. Koks pats pasienis, kiek ten pabėgėlių?

– Dabar žmonės nuo pasienio pasislinko gerokai toliau. Turkijoje yra 23 oficialios stovyklos, kuriose tie žmonės apgyvendinami. Jie laukia prieglobsčio ir sprendimo, kas bus toliau. Jie ten turi būtiniausias gyvenimo sąlygas, palapines, vandens ir pan.

Pasienyje nesidriekia pabėgėlių kolonijos, nors radome keletą improvizuotų stovyklų. Ten žmonės glaudžiasi humanitarinės pagalbos vagonėliuose, kūrena laužus. Taip pat matėme pačių žmonių sukurtų stovyklų, pastatytų palapinių. Jos primena lietuviško turgaus palapines. Šalia pabėgėliai įsirengia improvizuotą tualetą, kurį uždangsto skudurais. Taip pat matėme laužavietes, kuriose kepama duona. Matėme ir su akmenimis žaidžiančių vaikų. Tokios gyvenimo realijos.