„Iškrypti iš vagos“ neleido mama

Šeštadienio interviu apie namus, karjerą, autoritetą, žemę ir jausmus

„Jei pamatysite be šypsenos, žinokite – tai ne aš, o kažkas kitas į mane panašus. Man gyvenimas gražus, nesišypsoti jam negaliu. Esu gavęs įgimtą įpareigojimą šypsotis. Sako, gimiau toks beviltiškas, kad nei verkiau, nei kvėpavau – bobutės rengėsi iš karto laidoti. Kad tik spėtų pakrikštyti. O teta paprieštaravo: „Gyvens! Kaip negyvens! Ar nematote, kad jis šypsosi!“ Šiuos žodžius mano senolė Stanislava vis primindavo ir džiaugdavosi, kad iš tiesų augu šypsodamasis. Išgyvenau. Ne tik tą kartą, bet ir dar ne vieną.“

Tai pasakė Virginijus Gailius, valstybės tarnautojas, Klaipėdos miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas. Šiuose žodžiuose, jų intonacijoje jautėsi daugiau dėkingumo nei intrigos. Dėkingumo tiems, kas ne kartą ne tik „pasirašė leidimą“ gyventi, bet ir suteikė išminties, užgrūdino.

- Žmonės apie valdininkus daug žino, dar daugiau nori žinoti. Rūpi jų namai, šeima, karjera. Gal iš karto patenkinkime šiuos smalsuolius?

- Dėl karjeros iš karto pasakysiu: paveldėjau. Mano tėvas Bronislovas buvo žvyro karjero viršininkas. Dar ir meniškas žmogus – siuvėjas. Deja, tėvas žuvo, kai buvau tik trejų metukų. Sakote, namas. Nepasakyčiau, kad aš jo neturiu. Turiu. Stačiau pats vienas, kol kas niekas nepadėjo. Bet nei adresą pasakysiu, nei į svečius pakviesiu. Negaliu. Namas stovi bočių žemėje netoli Sruojos upės. Svajonėse. Nesu valdininkas be jausmų, tad pasvajoju apie tai, kas gražu. Vasarą ten pamačiau prisirpusių žemuogių lauką - supratau esąs dar ir sentimentalus.

Neturiu aš namo, neturiu sodybos, gyvenu daugiabutyje pietinėje miesto dalyje – kaip ir tūkstančiai klaipėdiečių. Turiu tik šiek tiek senolių žemės – ten, kur ji nuo seno ir buvo. Gal nebūčiau ir to turįs. Tačiau teko vykdyti senolės įžodį. Ji jau buvo karšinama, dažniau kalbėjo su mirusiais nei su gyvais, kai nuvykau paskutinį kartą. Senolė atsisėdo lovelėje, plačiai atsimerkė, persmeigė mane žvilgsniu, duodama suprasti, kad pasakys kažką gyvenimiškai svarbaus. Ištarė: „Virginieli! Juk čė to! Vuo sakyk, kap bus su ta mūsa žemė?“ Ir tik tiek. Tai buvo seniai. Kai atsirado galimybė susigrąžinti žemę, senolės priesaką įvykdžiau: Gailių žemė priklauso Gailiams. (Nesuprantu tų žmonių, kurie tėvų žemę „kilnoja“.) Gal kada nors ten atsiras ir namukas. Bet ne dabar. Man materialinės vertybės tėra priemonė, o ne tikslas. Didžiausia vertybė yra šeima, artimieji, geri, šilti santykiai. Šių vertybių nemainau į jokias kitas. Vertybė yra būti geru žmogumi. Esu girdėjęs posakį, kad nesunku būti blogam, sunku būti geram.

- Dar žmonės kalba, kad tokie valdininkai, kaip Jūs, tikriausiai mėsos niekada neperka...

- Esu kažkada pirkęs. Norėjau siurprizą namiškiams padaryti – išvirti šaltienos, pats ją mėgstu. Nors nebuvau bandęs, bet įkvėpimas padėjo: išviriau tinkamą valgyti, net morką ant dugno padėjau. Stačiau į šaldiklį, kad spėtų sustingti, kol šeima susirinks. O šiaip perka žmona. Bet dažniau žuvį nei mėsą.

- O kokia žuvis yra geriausia?

-Šviežia. Sveikiausias maistas yra paruoštas namuose iš šviežios žuvies ir savo užaugintų daržovių. Žmona perka ir šviežios liesos paukštienos. Riebios kiaulienos nevalgome.

- Pakalbėkime apie du „autoritetus“: vienas – tai veidas už valdžios įstaigos stalo, švarkas, kaklaraištis, kumštis... Kitas – ant juosmens, diržu palaikomas.

- Kaip matote, „autoriteto“, kurį laikė diržas, jau esu atsikratęs. Svėriau per šimtą kilogramų. Dabar nebesveriu ir devyniasdešimties. Nereikėjo pradėti nei „nuo pirmadienio“, nei nuo „pirmos“. Tvirta mintis atėjo pati: „baik ėsti ir pradėk valgyti“. Vieni deda žiedus ant skrandžio, aš – ant smegenų.

Dėl valdininko pareigų, to antrojo autoriteto, taip pasakysiu: esu akmuo. Toks turiu būti, nes valstybinei institucijai „minkšta vilna“ netinka. Privalu gerbti valstybę ir jos įstatymus. Bet ir akmuo turi dvi puses. Ta, kuri į saulę, yra šilta, maloni, galima delnus pasišildyti. O šiaurinė – šalta. Žiūrint, koks bus tas žmogus, kuris pas šį valdininką ateina. Gal jis nusiteikęs tą akmenį lengvai paspirti? Tegu pabando. Darbe jokių reikalų nesprendžiu vienas. Visada tariamės. Yra puikūs specialistai. Didžiuojuosi jų profesionalumu ir atsakomybe. Jei kas paklaustų, iš kur aš toks protingas, atsakyčiau – iš senųjų kaimo žmonių ir iš mūsų tarnybos specialistų.

- Ar esate girdėjęs apie save gandų, pravardžių, įvertinimų?

- Esu nugirdęs apie savo pareigas, kad „ten be šansų susitarti“. Žiūrint, dėl ko tartis. Jei kukliai šeimą maitinančiam žmogui gresia 500 litų bauda, nekyla ranka lengvai pasirašyti. Bet jeigu kitas tikina, kad visus trūkumus pašalino, o patikrinus matyti, kad piršto nepajudino... Tokių nesigailiu, nors ir Gailius esu.

- Kokios kilmės Jūsų pavardė?

- Kažkurios kartos proseneliai buvę iš Prūsijos. Kaip atsidūrė prie Sruojos, žinių neišliko. Bet savęs prūsu tikrai nelaikau. Tegu lupa kelias „skūras“ - tik kietesnį žemaitį ras. Bet kaip žemaitis esu „su yda“ – šneku. Tikras žemaitis tyli. Jis nuolat gyvena savo vidinį gyvenimą ir jo neatveria bet kam.

- Ir neatsakysite, kas Jūsų žmona, vaikai, kaip susipažinote su savo išrinktąja?

- Žmona Rimantė yra vadybininkė, dukros Indrė ir Eglė jau užaugusios, bet gyvename kartu. Pažintis su žmona buvo paprasta: ji praėjo, aš pažvelgiau, ir tuo metu kažkas įvyko, kas iki šiol tebevyksta. Ėmiau ją „sekti“. Suradau. Nesigailiu. Esu laimingas. Nesigėdysiu ir daugiau pasakyti – myliu!

- Kur tai įvyko?

- Būtų panašu į dvasinę šventvagystę, jei imčiau dar daugiau išpasakoti. Žmogus turi savyje turėti kažką šventa ir neliečiama. Ten turi būti ir poezijos, ir romantikos, ir kilnių jausmų. Man gaila, kad dabar beveik niekas neberašo laiškų ant popieriaus. Tai puikus asmeninės išraiškos būdas. Yra ir knygų, parašytų tokiu žanru. Anksčiau labai daug skaičiau. Patikusią knygą tiesiog praryju. Knygos ir senieji kaimo žmonės padėjo formuotis asmenybei. Apgailestauju, kad mano vaikai nedaug teragavo kaimiško gyvenimo.

- Kada supratote, kad būsite veterinarijos gydytojas?

- Aštuonerių metų. Buvau kaimo vaikas, pusiau našlaitis. Vaiko, kuriam trūksta globos, šilumos, visada akys atidžiau į pasaulį žvelgia. Ir jautriau. Gyvulėliai, ypač maži, buvo kaip brangiausi draugai. Atsivedė mūsų žalmargė veršiuką. Tokį gražų, žiūri didelėmis akimis, kailis lygus, spindi – negaliu nuo jo atsitraukti. Po savaitės jis susirgo ir krito. Iš sielvarto naktimis neužmigau. Tada pats sau tyliai prisiekiau: kai užaugsiu, turėsiu tokį veršiuką ir pats mokėsiu jį pagydyti. Šis troškimas niekada nepraėjo. Jaunystėje dirbau statybininku Kretingoje. Kai prasitariau, kad čia ilgam nepasiliksiu, nes būsiu veterinarijos gydytojas, draugai juokėsi susiriesdami. Tai buvo nebloga varomoji jėga. Ir pamoka, kad nereikia kalbėti, ką dar tik ketini daryti. Daryk, ir tegu kalba rezultatas.

- Ar turėjote savo veršiuką?

- Gavau iš giminaičių – kaip vestuvinę dovaną. Gražų buliuką. Užauginome, bet teko parduoti. Nusipirkome karvę, po kiek laiko atsirado ir antra. Jos kasmet atsivesdavo po veršiuką. Jei svajonė tikra ir stipri, ji visada išsipildo. Keldavau penktą ryto, kad spėčiau karves pamelžti, ūkio darbus nudirbti iki valdiško darbo pradžios.

- Ar turite laisvalaikio?

- Užrakindamas tarnybos duris, už jų palieku ir darbo reikalus. Geriausias laisvalaikis – nuvažiuoti su artimaisiais į gamtą, pabraidyti, pasivolioti po pusnis, pajusti gamtos kvėpavimą, gyvenimo džiaugsmą, natūraliai paryškinti šypsenas ir veidų raudonį. Nesu gabus žvejys, bet mėgstu dalyvauti žvejyboje. Kolekcionuoju nebent puodukus su šalių, kuriose lankiausi, atributika. Medžioti negaliu, nes buvau dar mažas, kai medžiotojai netyčia nušovė mano geriausią draugą. Buvo panašus į lapę, rudos spalvos – šunelis Šlipsis. Iki šiol jo gailiuosi. Dabar namuose turime 14 metų mažiuką šuniuką Colį. Jau aklas, be dantų, bet savas šeimos narys, kuris niekada nesupyksta ir supranta visų nuotaikas. Negaliu jo užmigdyti. Nekyla rankos.

Mėgstu pasvajoti apie savo šaknis, savo griežtą, bet gerą mamą, jau dvidešimtį metų besi-ilsinčią Kretingos kapinėse. Ji neleido man „iškrypti iš vagos“. Gerbiu senolių atminimą, jų stiprybę, išmintį. Senolė Stanislava Gailienė buvo galinga moteris. Iš jos, beraštės, išmokau konkretumo, pareigingumo, atsakomybės už savo žodį ir darbą. Kokių ji žinojo istorijų! Apie Napoleono žygius, apie švedmetį Žemaitijoje, apie buvusį ir dingusį Lieplaukės miestą. Vėliau panašių žinių aptikau knygose, tik ne taip įdomiai perteiktų. Yra dalykų, apie kuriuos gali metų metus svarstyti, gilintis, ieškoti atsakymų, kurių žmonija šimtmečius ieško. Nuo 50 metų žmogus tik ir pradeda rasti laiko apsidairyti, kur jis yra, iš kur, kas buvo iki jo. Tą ir aš darau.