I.Lauciui svarbi kitų nuomonė

Šeštadienio interviu apie prokuratūrą, Sąjūdį, vaikus ir jubiliejus

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro Igno Lauciaus gyvenime - jubiliejinis periodas. Prokuratūros veteranas, teisėsaugos profesionalas profesijai jau pašventė daugiau nei 35 metus.

Šį mėnesį minėjo svarbią vedybinio gyvenimo sukaktį, o užvakar I.Laucius šventė savo 60-metį. Apie gyvenimą, darbą ir šeimą - atvirai mūsų dienraščio skaitytojams.

- Prestižiniame leidinyje “Kas yra kas Lietuvoje” apie Jus pateikta informacija itin šykšti. Tačiau klaipėdiečiai ir aplinkinių rajonų gyventojai gerai žino Jūsų pavardę. Nuo 1983 m., kai tapote uostamiesčio vyriausiuoju prokuroru, apie Jus dažnai rašė spauda. Įdomu sužinoti, koks Jūs už prokuratūros sienų.

- Esu gimęs Joniškio rajone, lygumų krašte. Tėvai buvo kolūkiečiai ir kaip visi sunkiai sudurdavo galą su galu. Abiejų jau seniai nebėra. Bet išsaugojau trobą, kurioje gimiau ir užaugau, žemę, kurioje kadaise tėvai ūkininkavo. Dabar ten tvarkosi mano sesuo.

Parvažiuoju, pabūnu, jaučiuosi neatitrūkęs nuo savo šaknų.

Mano šeima – tai pirmiausia žmona Bronislava. Ją parsivežiau iš Dzūkijos. Liepos mėnesį suėjo lygiai 35 metai, kai mes kartu. Na, o kai tiek pragyventa, tai, matyt, jau būsime kartu iki pat galo...

Mano šeima – tai du sūnūs – Justas ir Gediminas, kurie pasirinko teisininko profesiją. Džiaugiuosi, kad išaugo gerais žmonėmis.

Bet tai dar ne viskas. Mano šeima, tai ir šauni marti Violeta, ir anūkai: ketverių metukų Ūla Marija ir pusantrų Ignukas. Į juos žiūrėdamas geriausiai matau, kaip greitai gyvenimas bėga...

- Ar kaip prokuratūros vadovas viską stengiatės atlikti ir kontroliuoti pats?

- Mano darbas Šiaulių miesto prokuratūros tardytoju prasidėjo 1970 metais rugpjūtį, kada daugelis dabartinių prokurorų dar nebuvo gimę. Rugpjūčio 2 d. galėčiau švęsti dar vieną jubiliejų – 36 metų darbo prokuratūroje.

Klaipėdai esu atidavęs 23 savo gyvenimo metus. Tai, matyt, brandžiausi mano, kaip teisininko, kaip prokuroro metai.

Klaipėdos apygardos prokuratūra – trečioji pagal dydį šalyje.

Kai tokios darbų apimtys – visko atlikti pačiam, sukontroliuoti – neįmanoma. Ir nereikia – yra komanda, kurioje kiekvienas žino „savo manevrą” ir sėkmingai veikia.

Įsitikinau, kad žmonės geriau dirba, kai jais pasitiki ir smulkmeniškai nekontroliuoji.

Be to – stengtis viską „pervaryti” per save – pavojinga. Deilas Karnegis rašė, jog tie, kurie stengiasi viską padaryti patys, nieko nepalikdami savo pavaduotojams, miršta 65–erių. Vargu ar ką tokia perspektyva vilioja.

- Papūtus atgimimo vėjams nedvejodamas stojote Lietuvos nepriklausomybės pusėn. Ar sunku buvo apsispręsti? Juk nepalankiai susiklosčius aplinkybėms Jums grėsė dideli nemalonumai ar net represijos.

- Prasidėjus Sąjūdžiui nauji vėjai papūtė ir Klaipėdos prokuratūroje. Buvome jauni, žingeidūs ir draugiški. Labai aktyviai į Klaipėdos sąjūdžio eiles įsijungė tuometiniai mano pavaduotojai Povilas Vasiliauskas (dabar LEZ vadas), Algimantas Jucys (dabar advokatas). Be jokių abejonių, visa miesto prokuratūra pasuko teisingu keliu – su Lietuva. Kitu keliu nuėjo, pamenu, tuometinės Klaipėdos transporto prokuratūros darbuotojai...

Bet meluočiau, jei pasakyčiau, kad tada neapimdavo nerimas. Būdami prokurorais gerai supratome, kad už demonstratyvų nepaklusnumą TSRS Generalinei prokuratūrai kiekvienas galime skaudžiai nukentėti.

Bet viskas baigėsi gerai. Ir tik vienas kitas „tikrasis patriotas”, kurį represijų atveju tik būtų „nukėlę nuo bačkos”, kartkarčiais pavadina mus stagnatoriais, buvusiais komunistais, naujovių nesuvokiančiais progreso stabdžiais.Bet tai jau nedidelė bėda.

- Jūsų vyresnėlis Justas pasuko tėvo pėdomis ir jau padarė karjerą Generalinėje prokuratūroje. Ar nekyla noras ir jam pavadovauti, patarti? Ar pavydite jam sėkmės?

- Ar gali tėvas sūnui pavydėti sėkmės? Juk yra geras posakis: „Jei sūnūs protingesni už tėvą, tuo geriau tėvynei”. Justas prokuratūros sistemoje tardytoju ir prokuroru dirba jau 13 metų. Ir pats jau pavadovauti ir patarti kitiems gali.

Iš motinos Justas paveldėjo gebėjimą dailiai dėstyti mintis (net su „Klaipėdos” laikraščiu yra bendradarbiavęs), atkaklumą ir darbštumą.

Tai, manyčiau, pagrindiniai jo sėkmės komponentai. Jaunėlis Gediminas jau baigė du kursus Riomerio teisės universitete. Kur, kokiu teisininko keliu jis pasuks, kokios sėkmės ir nesėkmės jo laukia – dar nežinia.

- Ar kada domėjotės, ką apie Jus kalba prokuratūros koridoriuose?

- Be abejonės – kolegų nuomonė man labai svarbi. Ir joks svarbesnis sprendimas mūsų prokuratūroje nepriimamas nesužinojus tos nuomonės. Juk negali vienas pats viską geriausiai išmanyti. Todėl galėčiau pasakyti, kad tai, ką gero padarė Klaipėdos apygardos prokuratūra, – kolektyvinės nuomonės ir pastangų išraiška. Kur nepavyko – mano neapsižiūrėjimas ar klaida.

Man, kaip vyriausiajam apygardos prokurorui, visuomenės nuomonė, žinoma, svarbi. Bet svarbiausia ne tai, ką jie pagalvoja apie mane asmeniškai, o apie prokuratūrą – kaip instituciją. Jei žmonės žino, kad dirbdama su policija ir kitais teisėsaugos organais prokuratūra apgina juos nuo nusikaltėlių - laiku išaiškina ir neutralizuoja žudikus, organizuotas gaujas, – tada viskas tvarkoje. Jeigu žmonės ateina į prokuratūrą patarimo, pagalbos, nebijo jos, pasitiki – vėl galime konstatuoti – visuomenės nuomonė mums palanki.

Jei to kartais nepavyksta pasiekti – blogai, juk prokuratūra tarnauja visuomenei, o ne pati sau.