Į mero postą - šeimos ramybės sąskaita

Šeštadienio interviu apie laisvę, toleranciją ir kaklaraiščių kolekciją

Į miesto vadovo pareigas pretenduojantis ambicingas politikas Artūras Šulcas nemėgsta oficialių balių, kaip ir kaklaraiščių, tačiau yra sukaupęs didelę jų kolekciją.

A.Šulcas mėgsta patinginiauti su šeima prie televizoriaus, kortų, gaminti valgyti.

Politikas, pamatęs pardavinėjamus naudotus rūbus, nepraeina pro šalį, nepakalbinęs prekybininkų, neišsirinkęs kaklaraiščio savo kolekcijai.

Gimsta su pareiga

- Jūs ne kartą apie save esate sakęs: „Esu liberalas - iki kaulo smegenų“.

- Kiekvienas žmogus yra atsakingas už save ir neturi priekaištauti kitiems, kad ko nors jam nedavė ar nepadarė.

Kiekvienas žmogus gimsta ne tik su pirmaprade nuodėme, bet ir su pirmaprade pareiga. Ta pareiga visų pirma yra tėvams, šeimai, savo namui, kiemui, o po to ir valstybei.

Kai sakau, kad esu liberalas iki kaulų smegenų, tai kalbu apie savo gyvenimo būdą.

Šeimoje - laisvė

- Mūsų šeimoje - laisvė. Ir 13 metų dukra Saulė, ir 17 metų sūnus Edvinas, uošvė Zita, gyvenanti kartu su mumis, ir mano žmona Daiva yra laisvi priimti sprendimus.

Niekas mūsų šeimoje neįsakinėja elgtis vienaip, o ne kitaip. Yra nurodomos alternatyvos ir siūloma pasirinkti išeitį. Kai vaikai prašo kokių nors žinių, jiems nurodomi informacijos šaltiniai: „Eik, belskis ir tau bus atidaryta“.

Mūsų šeimoje - santarvė. Pakeltas tonas, irzlesnis balsas - didelis netaktas.

Smagiai tinginiauja

- Kaip ilsitės, jei lieka laiko laisvalaikiui?

- Labai smagiai su šeima tinginiaujame. Susėdame visi penki pažaisti kortomis. Žiūrime kartu su vaikais jiems patinkančius filmus. Skaitome tas pačias knygas.

Aš mėgstu gaminti. Visi draugai giria mano firminį kiaulienos sprandinės kepsnį.

Geras „skudurynas“

- Nemėgstu ryšėti kaklaraiščių. Pradėjau juos rinkti, nes rengdavome su draugais karnavalus, vakarėlius, todėl reikėjo rekvizito. Su malonumu kaimuose lankausi „skudurynuose“. Pakalbinu pardavėjus ir labai džiaugiuosi, kai papildau savo 300-400 - neskaičiavau - kaklaraiščių kolekciją dar vienu egzemplioriumi.

Draugai priveža ir tokių, kad tik intymiame bičiulių ratelyje juos gali ryšėti.

Nemėgstu valdiškų balių. Nemėgstu oficialumo, pompastikos. Geriau su bobutėmis „skuduryne“ paplepėti ar su kaimynu alaus atsigerti.

O oficialiame baliuje ieškome su žmona „blogos“ kompanijos, su kuria gali nuošalėje pablevyzgoti.

„Bučiuoju Žalį“

- Jūs kilęs iš Klaipėdos krašto, Kriokiškių kaimo. O kaip atsiradote uostamiestyje?

- Prieš 31 metus atvykau į Klaipėdą studijuoti. Pradėjau dirbti teatro studijoje „Aušra“ dar besimokydamas Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakulteto liaudies teatro režisūros specialybės II kurse.

Ten pastačiau diplominį spektaklį, kurio pavadinimas tuomet Klaipėdoje skambėjo gana įdomiai: „Bučiuoju Žalį“ pagal to paties pavadinimo Jono Mačiukevičiaus romaną.

Tuomet miesto vykdomojo komiteto pirmininku dirbo Alfonsas Žalys.

Baigęs mokslus, metus fakultetuose dėsčiau scenos kalbą. Beje, „Klaipėdos“ dienraščio redaktorius Valdemaras Puodžiūnas, filosofas Leonidas Donskis yra buvę mano studentai.

Dirbau miesto kultūros rūmų renginių organizatoriumi, vėliau - Jūrų prekybos uosto rūmuose liaudies teatro vadovu. Turėjau teatro studijų, rengiau keletą Jūros švenčių.

Prieš pat 1990-uosius dirbau miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyriuje.

Trūkumas - tolerancija

- Ar teko gailėtis dėl pasakyto žodžio, veiksmo?

- Tūkstančius kartų. Tačiau daugelį kartų esu atsiprašęs ir pripažinęs: „Aš klydau“. Man tai nelengva, nes esu gana ambicingas žmogus.

Mano privalumas ir trūkumas - tolerancija. Aš sugebu suprasti net savo didžiausius oponentus. Sugebu įlįsti į priešo kailį. Galiu suvokti ir pateisinti, kodėl žmogus taip elgiasi.

- Kodėl tolerancija - trūkumas?

- Žmonėms atrodo, kad turiu būti Don Kichotas. Kautis su viskuo, kas juda. Turiu pasmerkti, sutrypti. Tačiau taip negaliu.

Niekada nesiekiau sutrypti savo priešininkų. Apie Klaipėdos „prichvatizaciją“ rašydamas labai aštrius straipsnius, po kurių buvo iškelta daug bylų, aš nė vieno savo „herojaus“ nelaikiau priešu.

Niežėjo liežuvis

- Kodėl pasukote į žurnalistiką?

- Kai miesto meru tapo Benediktas Petrauskas, tapau jo atstovu spaudai. Iš dyko buvimo pradėjau rašyti savaitines apžvalgas. Tuomet niekas dar nežinojo, ką turi veikti atstovas spaudai, - ir įsidarbinau apžvalgininku „Vakarų eksprese“.

Man visada niežėjo liežuvis. Kai pamatydavau, kad kas nors ne taip, visada norėjosi pareikšti savo nuomonę.

Kai dar dirbau spaudos atstovu, miesto tarybos deputatai bandė mane išmesti iš darbo, - mano tekstai jiems neįtikdavo.

Po konflikto su „Vakarų ekspreso“ redakcija pusę metų buvau bedarbis. Kai išėjau iš darbo, maniau, kad aš toks „krūtas“ žurnalistas, jog mane visi priims išskėstomis rankomis. Tuomet pajutau, ką reiškia užkulisiniai susitarimai.

Kainavo kraujo

- Paragavęs bedarbio duonos ėmėte organizuoti Jūros šventes.

- Neturėjau kur dėtis nuo dyko buvimo visą pusmetį ir dalyvavau konkurse rengti Jūros šventę. Laimėjau.

Pirmajai komercinei Jūros šventei valdžia davė penkis tūkstančius litų. Tai tas pats, jei tėvas duotų sūnui penkis litus ir lieptų surengti balių su šampanu, šokiais, dainomis, estrada.

Pirmoji jūros šventė man kainavo kraujo. Likus savaitei iki renginio susmukau savo namo laiptinėje, atsivėrus skrandžio opai ir išsiliejus kraujui.

Pirmosios savo Jūros šventės nepamačiau. Gulėjau ligoninėje septinto aukšto palatoje ir „vaikiau pro langą debesis“.

Vestuvių generolas

- Kodėl pasukote į politiką?

- Kažkaip netyčia 2000-aisiais tapau miesto tarybos nariu. Mane liberalai pakvietė kandidatu, kaip esą žinomą žmogų, vestuvių generolą.

Į politiką įsivėliau, manydamas, kad būdamas žurnalistu negaliu taip paveikti bendruomenės nuomonės, kaip būdamas politiku. Tačiau apsirikau.

Šiandien vėl manau, kad žurnalisto galimybės veikti visuomenės nuomonę yra žymiai didesnės nei atskiro politiko.

Meras - ne ūkininkas

- Jūs rengiatės konkuruoti dėl miesto mero posto su savo buvusiu vadovu tiek partijoje, tiek tarnyboje Rimantu Taraškevičiumi. Kaip jaučiatės?

- Labai gerbiu Rimantą Taraškevičių.

Vienintelė jo yda - jis per geras. Nesugeba pasakyti: „Ne“.

R.Taraškevičius - vienas geriausių Klaipėdos merų. Tačiau jis turėjo komfortą daryti daugelį dalykų taip, kaip norėjo.

Klaipėdoje nebeliko vienos partijos daugumos. Todėl bet kuriam merui, kuris bus netrukus išrinktas, teks būti politiku, o ne ūkininku. Tai yra dirbti tiesioginį darbą - vadovauti savivaldybės tarybai. Ir derinti aštuonių frakcijų interesus.

Šeima - prieš

- Ar jūsų šeima pritaria tam, kad taptumėte meru?

- Ne. Tačiau supranta, kad taip susiklostė aplinkybės. Tapęs miesto vadovu paaukosiu šeimos ramybę. Liks mažiau laiko kartu patinginiauti. Būsime pažeisti viešo gyvenimo, kurio saugomės, kai sugrįžtame į namus.