Gyvenimas Lietuvoje pagerėjo. Ar jūs tai pajutote?

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Galime išleisti beveik 50 proc. daugiau eurų nei prieš penkerius metus. Tiesa, atmetus kainų šuolio įtaką, gyvenimas pagerėjo tik beveik 30 proc. Bet gerovė skirtingai pasiskirstė tarp socialinių grupių.

Surijo infliacija

Pernai vienas statistinis lietuvis per mėnesį išleisdavo vidutiniškai 438,5 euro, 141 euru daugiau nei 2016-aisiais ir 191 euru daugiau nei prieš dešimtmetį, išsiaiškino Lietuvos statistikos departamentas, kas ketveri penkeri metai rengdamas namų ūkių biudžetų tyrimą. Jis buvo atliekamas nuo pernai gegužės iki šio balandžio.

Vadinasi, vien per pastaruosius penkerius metus mūsų gyvenimas, vertinant pagal galimybę įpirkti, ko mums reikia ir ko norisi, žymiai pagerėjo. Bet ar tikrai?

Maistui europiečiui pakanka 16 proc., o lietuviai sumoka beveik dvigubą dalį – 30 proc. visų savo išlaidų.

Pasak Vilniaus universiteto (VU) Socialinės politikos katedros docentės Jekaterinos Navickės, tai išsiaiškinti galima pagal kelis aspektus. Pirma, ar išlaidos, kurios sparčiai didėjo per pastaruosius penkerius metus, didėjo labiau nei infliacija, t.y. ar žmonės galėjo už padidėjusią išlaidų sumą daugiau nupirkti. Statistikos departamento pateiktais skaičiais, į šį klausimą galima atsakyti teigiamai: palyginti su 2016 m., išlaidos padidėjo 47,4 proc. ir net įvertinus vartojimo kainų pasikeitimą – 27,7 proc.

Antras aspektas – ar išlaidos augo daugiau nei pajamos, t.y. ar žmonės iš savo gaunamų pajamų galėjo nusipirkti daugiau prekių, paslaugų ir jaustis komfortiškiau. Dar vienas teigiamas atsakymas: taip, pajamų augimas per penkerius metus buvo didesnis nei išlaidų net ir atsižvelgiant į infliaciją.

Trečias aspektas: ar vartojimas ir jo didėjimas nerodo, kad jis perteklinis? Jei toks būtų, jis daugiau reikštų išteklių eikvojimą, bet mažai prisidėtų prie gerovės augimo. „Palyginti su kitų ES šalių gyventojais, lietuviai – tarp devynių mažiausiai išleidžiančių šalių, mūsų vartojimas, net ir atsižvelgiant į kainų skirtumus, nesiekia ES vidurkio, nors ir išleidžiame daugiau nei kaimynai estai, latviai, lenkai. Tad nėra požymių, kad vartojimas būtų perteklinis“, – lygina J.Navickė.

Tačiau, pabrėžia ekspertė, reikia turėti omenyje ir dar vieną aspektą: Statistikos departamentas pateikia vidutinius skaičius. Vadinasi, vidutinio statistinio Lietuvos gyventojo gyvenimo gerovė padidėjo. Bet išlaidos įvairiose grupėse pagal pajamas ar pagal regionus didėjo skirtingai.

„Kiti statistiniai duomenys rodo, kad indikatoriai nelabai džiuginantys: Lietuvoje pajamų pasiskirstymas – vienas netolygiausių ES, pajamų nelygybė – viena didžiausių, o pateikiami vidutiniai skaičiai tai paslepia. Tad, darant prielaidą, kad išlaidų didėjimas skirtingose grupėse buvo netolygus, gyvenimo pagerėjimą vienos grupės jautė labiau, kitos – mažiau ar visai nejuto“, – konstatuoja J.Navickė.

Akis bado skirtumai

Statistikai skelbė, kad mažiausiomis pajamomis disponavusio penktadalio šeimos ūkių vieno nario vidutinės vartojimo išlaidos per mėnesį buvo 275 eurai, tai sudarė vos 63 proc. vidutinio vartojimo išlaidų lygio. Maistui teko skirti net per trečdalį visų pajamų (34 proc.) išlaidų, nors tai tebuvo 3,1 euro per dieną. Asmuo iš didžiausiomis pajamomis disponavusio penktadalio vidutiniškai per mėnesį galėjo sau leisti 717 eurų išlaidas, tai siekė 163 proc. vidutinio visų gyventojų vartojimo išlaidų lygio. Maistui jiems užteko ketvirtadalio visų savo išlaidų, nors tai per dieną sudarė 5,9 euro – beveik dvigubai, nei tam galėjo skirti mažiausiai pasiturintis penktadalis šalies gyventojų.

Skiriasi gyvenimas ir pagal gyvenamąją vietą. Didmiesčiuose vieno asmens vidutinės mėnesio vartojimo išlaidos – per 494 eurus, o kaimo gyventojo nesiekia nė 393 eurų, vadinasi, kas mėnesį jie disponuoja apie 100 eurų mažiau.

Dar sunkiau mūsų valstybėje verčiasi šeimos, turinčios vaikų. Namų ūkių su išlaikomais vaikais vidutinės mėnesio vartojimo išlaidos siekė vos 362 eurus, net mažiau nei pensininkų namų ūkių (372 eurai).

Didelę pajamų, atitinkamai ir išlaidų, nelygybę Lietuvoje rodo ir kiti tyrimai. Pavyzdžiui, pagal Eurostato statistiką, kalbant apie taupymo normas populiacijoje, Lietuva – tarp labiausiai taupančių. „Bet, suskirsčius gyventojus pagal pajamas į penkias grupes, tarp mažiausiai pasiturinčių taupymo norma neigiama – minus 8 proc. Vadinasi, šie žmonės gyvena skolon, ir tai vienas prasčiausių rodiklių ES. Daugelyje šalių net ir tarp kukliausiai besiverčiančių taupymo norma – bent jau ties nuliu. Penktadalio labiausiai pasiturinčių Lietuvos gyventojų taupymo norma – apie 54 proc., t.y. kas mėnesį apie pusę savo pajamų jie gali atsidėti, ir tai vienas aukščiausių rodiklių ES“, – lygina J.Navickė.

Skursta ir vaikai

Statistikų pateiktais duomenimis, senyvo amžiaus žmonių pajamos – žemiau skurdo rizikos ribos, vartojimas – labai kuklus, o jo struktūra skiriasi nuo jaunesnių, nes didžioji dalis jų išlaidų skirtos būtinosioms reikmėms. Vyresnio amžiaus žmonės švietimui neišleidžia nieko, labai mažai pajamų skiria sveikatai, dar mažiau – pramogoms, kultūrai, poilsiui, restoranams ir pan.

Skurdas: pasak J.Navickės, Europoje dažniausiai skurdo lygis tarp vaikų žymiai mažesnis nei visoje populiacijoje, siekia apie 10 proc. Pas mus – net 20 proc. Vadinasi, kas penktas vaikas Lietuvoje patiria skurdo riziką. (Asmeninio archyvo nuotr.)

J.Navickė pasakoja, kad Lietuvos socialinių tyrimų centrui atlikus tyrimą paaiškėjo, jog net apie pusės vyresnio amžiaus žmonių pagrindinės socializacijos ir kultūros galimybės yra nueiti į svečius ir į bažnyčią: „O tirta amžiaus grupė nuo 50 metų, dar nesenų žmonių. Tarp jų tik pusė lankė koncertus, spektaklius ir muziejus, tokia pat dalis lankėsi kavinėse ir restoranuose, tik trečdalis sportavo, vos 15 proc. dalyvavo ekskursijose, žygiuose. Bet kaip dažnai tai darė, neaišku, nes buvo klausiama, ar tai darė bent kartą per metus.“

Ekspertė atkreipia dėmesį, kad vartojimas problemiškas ne tik senjorų, bet ir vaikų grupėje, nors pagal raidos etapą labai svarbu, kad jų vartojimas būtų pakankamas – ir mitybos, ir švietimo, kitų paslaugų aspektu, priešingu atveju tai gali turėti labai blogų ilgalaikių padarinių.

Statistikos departamento paskelbta skurdo lygio statistika atskleidžia, kad skurdas tarp vaikų panašus kaip bendroje populiacijoje – apie 20 proc. vaikų patiria jo riziką. Šis rodiklis pastaraisiais metais šiek tiek pagerėjo. „Gal tam turėjo įtakos vaiko pinigai ir plečiamos paslaugos šeimoms, kita pagalba. Bet Europoje dažniausiai skurdo lygis tarp vaikų žymiai mažesnis nei bendroje populiacijoje, paprastai siekia apie 10 proc., o pas mus – 20 proc. Vadinasi, kas penktas vaikas Lietuvoje gyvena patirdamas skurdo riziką, jo šeima negali sau leisti gyventi pagal visuomenėje priimtą standartą. Tai dar nėra absoliutus skurdas, bet vis tiek indikacija, kad dalies šeimų su vaikais situacija – sudėtinga“, – apgailestauja VU docentė.

Kokie to padariniai, rodo ir kiti tyrimai. Ji primena, kad, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos moksleivių gebėjimų tarptautiniame tyrime PISA atskleisti skirtingų pajamų šeimų vaikų mokymosi pasiekimų skirtumai: „Vaikų iš mažiau pasiturinčių šeimų pasiekimai žemi, ir didelio atotrūkio iki pasiturinčių šeimų negalima paaiškinti pačių vaikų nuopelnais. Vadinasi, turtingesnės šeimos gali vaikus leisti į geresnes mokyklas, samdyti korepetitorius, turi geresnes ugdymo priemones namie ir, matyt, daugiau investuoja į vaikų mokymą. Problema, kad, trūkstant lėšų, tas penktadalis skurdžiau gyvenančių šeimų pinigus išleidžia daugiausia būtinosioms reikmėms“, – pabrėžia J.Navickė.

Būtiniausioms reikmėms

VU docentė lygina: pernai vidutiniškai vienas asmuo išleido 438 eurus per mėnesį, o absoliutaus skurdo riba – 260 eurų. Vadinasi, apie 60 proc. visų išlaidų skiriama tik pačioms būtiniausioms reikmėms.

Statistikų skaičiavimu, išlaidos maistui, būstui, vandeniui, elektrai, degalams, sveikatai ir transportui sudarė 63,9 proc. visų vartojimo išlaidų (mieste – 62,8, kaime – 66,4 proc.) ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 50 proc., o jų dalis visose vartojimo išlaidose išaugo 1,2 procentinio punkto.

Vieno pensininko išlaidos šioms būtiniausioms reikmėms siekė net 77,2 proc. visų išlaidų, iš jų maistui – 37,4 proc., būstui ir komunaliniams mokesčiams – 21,7 proc. (į šias išlaidas įskaičiuotos ir kompensacijos būsto šildymui ir vandeniui), sveikatai – 12,4 proc.

Per penkerius metus išlaidos didėjo beveik visose srityse net ir atmetus infliacijos įtaką. Išlaidos mažėjo tik alkoholiniams gėrimams, tabakui (13 proc.), tai, pastebi J.Navickė, gali būti ankstesnės Vyriausybės kryptingos politikos kovojant su pertekliniu alkoholio vartojimu rezultatas. Išlaidos poilsiui ir kultūrai taip pat šiek tiek sumažėjo, bet tai gali būti susiję su pandemija.

Lyginant išlaidų struktūrą pagal sritis, maistui (įskaitant natūrinį suvartojimą, bet neskaičiuojant pinigų, išleistų kavinėse, restoranuose, valgyklose) skiriama dalis palaipsniui mažėja, bet ji vis dar gana didelė – beveik trečdalis (30 proc.) visų vartojimo išlaidų, tai rodo, kad žmonių pajamos santykinai mažos. Maistui pernai per mėnesį vienas asmuo išleido 131,5, eurų, beveik 40 eurų daugiau nei prieš penkerius metus.

Per penkerius metus didžiausias – 74,6 proc. šuolis – išlaidoms restoranams, viešbučiams (eliminavus infliacijos įtaką), ypač miesto gyventojų. Bet, daro prielaidą J.Navickė, tai gali būti ne tik didesnių pajamų atspindys, bet ir laikinas apribojimų dėl pandemijos atlaisvinimo efektas po 2020-ųjų, kai kavinių ir restoranų veikla buvo paralyžiuota.

Beveik 44 proc. išlaidų transportui augimas gali būti susijęs su tuo, kad žmonės pandemijos metu daugiau ilsėjosi Lietuvoje: kelionių į užsienio kurortą išlaidos priskiriamos poilsio sričiai, o jei žmonės atostogauja Lietuvoje, jos patenka prie išlaidų transportui ir kavinėms. Be to, pandemijos metu kai kas dirbo nuotoliniu būdu sodybose, tad išleido pinigų į jas nuvykti. Vis dėlto, J.Navickės prognozėmis, ilgalaikėje perspektyvoje išlaidos transportui ir toliau turėtų augti, nes, stiprėjant didmiesčiams, vis daugiau žmonių iš regionų vyks ten dirbti. Be to, tendencija tokia, kad jaunos šeimos kraustosi į priemiesčius.

Nors statistika rodo, kad miestiečiai gali sau leisti kiek daugiau nei kaimo gyventojai, o skurdo rizikos lygis miestuose, ypač didmiesčiuose, visuomet mažesnis nei kaimo vietovėse, pasak J.Navickės, namų biudžetų tyrime palygintos gyventojų kaime ir mieste išlaidų struktūra gana panaši. Dažnai įsivaizduojama, kad gyvenimas kaime pigesnis, bet maistui kaime per mėnesį vienas asmuo išleidžia tik 4 eurais mažiau, o transportui – beveik euru daugiau, nes važiuoti tenka ilgesnius atstumus. Dažniausiai manoma, kad būstą išlaikyti  mieste brangiau, ir iš tiesų yra atotrūkis (mieste – 71 euras, kaime – 58). Bet didžiausias skirtumas – išlaidos restoranams, viešbučiams (mieste – 29,7 euro, kaime – 16), poilsiui, kultūrai (atitinkamai 23,7 ir 16,6), matyt, yra todėl, kad ir kaimo gyventojų pajamos mažesnės, ir šių paslaugų prieinamumas mažesnis.

Lietuvoje pajamų pasiskirstymas – vienas netolygiausių ES, pajamų nelygybė – viena didžiausių, o pateikiami vidutiniai skaičiai tai paslepia.

Standarto nepasiekėme

Vis dėlto pagal išlaidų struktūrą dar neprilygstame vidutinio europiečio standartui. Būtiniesiems poreikiams lietuviai išleidžia daugiau nei europiečiai, o kitiems – mažiau. Maistui europiečiui pakanka 16 proc., o lietuviai sumoka beveik dvigubą dalį – 30 proc. visų savo išlaidų. „Manoma, kad žmogus skursta, jei 50 proc. savo pajamų išleidžia maistui. Mūsų vartojimo struktūroje maistas vidutiniškai tiek nesudaro, bet skirtingose gyventojų grupėse – tarp pensininkų, mažiau uždirbančių asmenų – tam išleidžiama santykinai daug“, – aiškina J.Navickė.

Pasak ekspertės, viena to priežastis – mūsų pajamos mažesnės, o kai jos mažesnės, didesnė jų dalis skiriama būtinosioms reikmėms. Prisideda ir nemažos maisto kainos, kurias lemia ir rinkos dydis, nes Lietuva – santykinai nedidelė rinka, kažkiek – ir mūsų mokesčių politika, nes kai kurios šalys yra pasirinkusios didesnes mokesčių lengvatas.

Didesnę dalį išleidžiame ir sveikatai: vidutinis statistinis europietis tam skiria 3,6 proc. išlaidų, lietuvis – 5,2 proc. J.Navickės manymu, tai gali būti nulemta to, kad mūsų sveikata prastesnė nei europiečių. Bet yra ir kita priežastis: metai iš metų Lietuvos rodikliai apie papildomas priemokas iš savos kišenės už gydymą, vaistus – vieni didžiausių Europoje.

Būstui ir su juo susijusios išlaidos panašios: vidutinio europiečio išlaidų krepšelyje tai sudaro 31,9 proc., o lietuvio – 33,4 proc. Bet, pastebi J.Navickė, Lietuvoje nemaža dalis gyventojų turi nuosavus būstus, o Europoje daugiau nuomojamasi, tad prisideda išlaidos nuomai. Vadinasi, Lietuvoje būstas, kad ir nuosavas, bet dažnai prastos kokybės, todėl daugiau kainuoja jį išlaikyti.

Atsiliekame pagal išlaidas švietimui, kultūrai. Švietimui europiečiai skiria 9 proc., lietuviai – trečdaliu mažiau (6 proc.), o kultūrai skiriame perpus mažesnę išlaidų dalį (atitinkamai 4,5 ir 9 proc.).

Gerovės augimas stabtelės

Kad galime sau leisti tik apie pusę savo išlaidų tam, kam norime, o ne tam, kas būtina, – maistui, išlaikyti būstui, didelės gerovės nerodo. Dabar tik daugėja nuogąstavimų dėl augančių energijos, maisto ir kitų kainų, o tai smukdo mūsų gyvenimo lygį. Ypač šių metų infliacijos šuolis didelis, nes ankstesniais metais infliacija buvo žema. „Infliacijos šuolis šiemet neabejotinai bus aukštesnis nei pajamų augimas, ir nuogąstavimai iš dalies pagrįsti“, – sako VU docentė.

Vis dėlto ji pastebi, kad dabar krizių valdymas kitoks nei per 2007–2008 m. finansų krizę, kai buvo karpomos išlaidos. Ir COVID-19 pandemijos metu, ir dabar kylant energijos ir kitoms kainoms Vyriausybė reaguoja, mūsų valstybė nemažai lėšų skiria situacijai stabilizuoti, priimtas vadinamasis antiinfliacinis paketas, planuojama rudenį vėl peržiūrėti, kokių priemonių dar gali reikėti.

„Socialinei politikai vis dar išleidžiame mažesnę BVP dalį nei vidutiniškai Europoje, tad išlaidų jai negalime karpyti, ji labai svarbi“, – pabrėžia J.Navickė. Gal tada statistiškai užfiksuotą gerovės kilimą pajus daugiau bendrapiliečių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaip

kaip portretas
gali LT sūris kainuoti 10e, t.y. tiek pat kiek Italijoj, Austrijoj, Vokietijoj ar Šveicarijoj, tik kokybė toli gražu ne šveicariška, greičiau mongoliška.

pensininkas

pensininkas portretas
Nu pragyvenimo lygis taip kyla kad aš biednas pensininkas su savo 430 eurų už 50 darbo metų pensija net nesugebu to lygio pasiekti. 2012 metais kai išėjau į pensija ir gaudavau 800 litų/mėn. pensija net sugebėdavau po 100 atsidėti juodai dienai,o dabar netgi malkų savo varganam nameliui žiemos metui neturiu iš ko nusipirkti. Teks matyt Europos viduryje pensininkui pastipti iš šalčio žiemą kai paspaus šalčiai. Viskas pasisuko į mėšlina pusę kai pakeitė litus į eurą, prekės pabrango 3,5 karto ,o pensijos liko tos pačios kas meta primetant po keletą eurų.

Penytė

Penytė portretas
Kur čia pagerėjo,pasunkėjo, Vokietija jau visiems pensininkams ir sunkiai gyvenantiems žmonėms sumokės dabar po 300 eurų pašalpas dėl dabartinės krizės. Lietuva numetė pensininkams nuo birželio po 50 eurų ir džiaukitės.. O brangsta maistas kiekvieną dieną. Ukrainiečiai dar iiki šiol važinėja transportu veltui, nors dauguma jų dirba...Latvija jau pabėgelių net nepriima, o čia ir baltarusiai, rusai atvažiuoja ir sėdi .Konservatoriai valdžioje, todėl gyvenimas nepagerės niekada....
VISI KOMENTARAI 150
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių