G.Bartkevičiui gyvenimas yra darbas

Šeštadienio interviu su Lietuvos patriotu, pastačiusiu aukščiausią šalyje namą

Palangiškis, save laikantis klaipėdiečiu, bendrovės „Plienas“ generalinis direktorius Gediminas Bartkevičius didžiuojasi Lietuva.

Ryžtingas, nebijantis sunkumų statybų inžinierius stato Klaipėdoje „Gandrališkių“ kvartalą.

G.Bartkevičius gyvena darbu, tačiau supranta, kad be poilsio nebus jėgų kurti. Todėl jis mėgsta darbinius rūpesčius pamiršti slidinėdamas kalnuose.

Studijavo 9 metus

- Jūsų vaikystė ir paauglystė prabėgo Prienuose?

- Ten esu gimęs ir baigęs mokyklą.

Studijavau pramoninę-civilinę statybą devynerius metus. Iš pradžių Kauno politechnikume (dabar Kauno technikos kolegija - aut. pastaba) , paskui Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Gedimino technikos universitetas - aut. pastaba).

Kai ateina žmonės, vos metus pasimokę statybininko specialybės ir sako galį vadovauti statyboms, man - keista.

Aš pažinau statybos procesą nuo tinkavimo, mūrijimo, betonavimo. Nors dar buvau tik „jaunas žąsiukas“, bet jau sunkiai dirbau ir Sibire, ir Smolenske.

Visas devynerių metų studijų vasaras triūsiau statybose.

Mokslas buvo sunkus, reikėdavo „zubrinti“ naktimis. Džiaugiuosi, kad baigiau buvusius „visiukus“. Prisimenu ir gerbiu instituto dėstytojus.

„Gandrališkėse“ statant „Pilsotą“, kuris yra aukščiausias šalyje gyvenamasis namas, įvertinti projekto buvo atvažiavę 15 Gedimino technikos universiteto profesorių, kai kurie jų buvo mano dėstytojai.

-Ar po mokslų iškart pritaikėte įgytas žinias?

- Po instituto vos nepakliuvau į Afganistano karą, nes buvau paimtas į armiją.

Tarnaudamas sovietinėje armijoje supratau, kad TSRS nebeliks. Negalėjo išlikti tokia šalis, kurioje siautė baisi netvarka. Man teko daug iškęsti. Tuomet supratau, ką man reiškia Lietuva.

Buvau net bataliono vado pavaduotojas, nes baigęs institutą gavau leitenanto laipsnį. Man, visiškai žaliam vyrukui, teko sukaupti daug gyvenimo patirties.

Grįžęs iš armijos šešerius metus dirbau Palangos statybos valdyboje. Teko statyti „Lino“ ir tuomet didžiausius Lietuvoje „Rugelio“ poilsio namus.

Charakterio laužymas ir gniuždymas kariuomenėje išmokė gerai suprasti kitus žmones: kuris yra geras, dvasingas, darbštus ar tinginys.

Turėjo tris kastuvus

- Kaip susikūrėte savo verslą?

- 1988-aisiais įkūrėme pirmąjį statybų kooperatyvą pajūrio regione. Pradėjome veiklą turėdami tris kastuvus. O dabar bendrovėje „Plienas“ dirba 415 žmonių ir apie 300 subrangovų.

Mes neprivatizavome jokios valstybinės įmonės. Viską pradėjome nuo nulio. Susimetėme šiek tiek pinigų, turėjome žinių ir norų, patvirtinome įstatus ir pradėjome dirbti.

Praėjusiais metais bendrovės „Plienas“ apyvarta - 70 milijonų litų. Šiemet apyvarta bus didesnė. Turime daug idėjų. Norime vieną gyvenamąjį kvartalą pastatyti Karklėje, kitą - prie Nemirsetos.

Reikalauja iš savęs

- Jūs reiklus savo pavaldiniams?

- Pirmiausia žmones reikia mylėti, bet ir būti labai reikliam. Tada jie taip pat elgsis su tavimi.

Esu reiklus ir sau. Jeigu gimsta kokia nors idėja, aš ją labai stengiuosi įgyvendinti. Man kartais gera mintis ateina 3-4 valandą nakties, kai vilkai per mėnesieną kaukia.

Viena yra gera idėja, o kita - aibė kliūčių, kurias tenka įveikti įgyvendinant projektą.

Kai prieš ketverius metus pradėjome mąstyti apie „Gandrališkes“, visi sakė, kad tai „Saulės miestas“, tai yra nesąmonė.

O tą „nesąmonę“ reikėjo apginti bankuose. Šimtą kartą tariesi, o vieną kartą gauni pritarimą.

Kai darbais įrodai, kad turi sugebėjimų, pritarimo sulauki greičiau.

- Jūs galite pradėti grandiozinį darbą abejodamas jo sėkme?

- Abejodamas negali pradėti dirbti. Reikia savimi pasitikėti. Ir kitiems tą patarčiau. Dideliam projektui reikalinga bendraminčių komanda. Niekada negalima atmesti ir kritikos, nes iš jos galima pasisemti minčių.

Dangoraižių bus daugiau

- Kodėl statote dangoraižius?

- Miesto žemė labai brangi. Pastačius vietoje 30 aukštų 4, neatsipirks sklypas. Jei vienas aras kainuoja 300 tūkstančių litų, tai kokia turėtų būti buto kaina, pastačius neaukštą pastatą?

Kita vertus, dangoraižiai demonstruoja šalies technines galimybes.

Europoje buvo nedaug dangoraižių. Varšuvoje stato 269 metrų aukščio pastatą. Maskvoje - 450 metrų dangoraižį. Arabai pradėjo statyti 850 metrų gigantą, tai yra beveik aštuonis kartus aukštesnį pastatą nei „Pilsotas“.

„Gandrališkėse“ turėtų iškilti 170 metrų aukščio komercinės paskirties dangoraižis „Kuršas“.

- Ar Lietuvoje yra žmonių, kurie gali projektuoti tokius pastatus kaip „Gandrališkių“ „Pilsotas“ - 112 metrų aukščio ir juos statyti?

- Be abejonės. Nuo seno Lietuvos statybos mokslas yra aukšto lygio. Manau, ta mokykla šiandien nėra praradusi savo lygio.

Nekritikuodamas kitų universitetų, galiu pasakyti, kad studentai iš Gedimino technikos universiteto yra visa galva aukštesni už kitų mokyklų absolventus.

Šalies statybų pramonė turėjo didelį potencialą, tik anais laikais niekas neleido jo išnaudoti.

Į Lietuvą po dešimties metų plūs užsieniečiai semtis patirties, kaip dabar mes važiuojame mokytis iš Olandijos ar Suomijos projektuotojų bei statybininkų.

Kai susipažįsti su olandų, suomių architektais, inžinieriais, tikrai supranti, kad Lietuvoje yra nė kiek ne prastesnių projektuotojų, inžinierių statybininkų.

- Ką jūs dar esate statę Klaipėdoje?

- Viešbučius „Navalį“, „Radisson SAS“, „BMW“, „Volvo“ centrus, „Elsio“ administracinį pastatą, „Phillips Morris“ gamyklą, šaldytuvų terminalą prie „Mukrano“. Esame įrengę ir kavinių, ir restoranų.

Palangiškis myli Klaipėdą

- Jūs gyvenate Palangoje?

- Daug klaipėdiečių gyvena Palangoje.

- Tai kuo save laikote? Palangiškiu ar klaipėdiečiu?

- Labiau esu klaipėdietis. Manau, labiau patinka uostamiestis. Čia daugiau judesio. Žmonės labiau pasaulietiški, mažiau provincialumo, greičiau sprendžia problemas.

Ilsisi kalnuose

- Turbūt gyvenate ne vien darbu, turite pomėgių?

- Darbas ir yra gyvenimas. Tačiau atsipūsti reikia. Mėgstu plaukioti, grybauti, važinėti dviračiu, slidinėti kalnuose.

Kalnai žavi, ten labai gražu. Duoda peno apmąstymams.

Juk mūsų protėviai parėjo prie Baltijos jūros iš Indijos. Todėl lietuviai ir mėgsta kalnus.

Išvažiavęs paslidinėti sutinku labai daug tautiečių. O estų ir latvių ten ne daug.

Lietuviai - ieškanti tauta. Aš jais labai didžiuojuosi.

Jei Lietuva būtų išvengusi 50 metų sovietinės priespaudos, ji būtų tarp pirmaujančių Europos valstybių.

Aš tikiu, kad po 15-20 metų Lietuva lenks daugelį Europos Sąjungos valstybių.

Tik Lietuvai reikėtų aprimti, kalbėti apie mūsų pasiekimus, gerus darbus. Mes esame gimę lietuviais, o ne kažkokiais skandalistais, blogais žmonėmis.

Kai išvykęs pasikalbu su firmų vadovais užsieniečiais, jie visada giria lietuvius todėl, kad mes labai darbštūs.

Konkurencija nebaido

- Ko trūksta Klaipėdai?

- Miestui reikia priėjimo prie marių. Gerai, kad atsirado pora projektų, kurie klaipėdiečiams atvers priėjimą prie marių. Nors mums sudarys konkurenciją, bet tai nemažina mano džiaugsmo.

Reikia kuo skubiau tvarkyti Danės krantines.

Danė graži, bet apstatyta fabrikais, sandėliais. Manyčiau, kad savininkai tų įmonių, kurios stovi šalia upės, turėtų suprasti, kad čia labai brangi žemė. Ir iškelti įmones į gamybines zonas.

Klaipėdai trūksta operos teatro.

Miestui gyvybiškai reikia sporto, kultūros objektų. Jei šie statiniai pradėtų funkcionuoti, augtų žmonių mentaliteto lygis.

- Dėkoju už pokalbį