Etnologė Valerija Jankūnaitė gyvena tradicijų ritmu

Šeštadienio pokalbis apie fizinę ir dvasinę tėvynę – Mažąją Lietuvą

Penkiolika metų Klaipėdos savivaldybės Etnokultūros centrui.

Dešimt metų jaunimo folkloro sambūriui „Audenis“.

Pačiai centro darbuotojai ir „Audenio“ vadovei Valerijai Jankūnaitei – 58 metai.

Tačiau energija ir šiluma trykštanti etnologė nesureikšmina savo gyvenimo kalendoriaus datų.

Jai kur kas svarbesnės tautos bei Klaipėdos krašto kalendorinės šventės, kurias drauge su lopšelių-darželių, mokyklų ir Etnokultūros centro darbuotojais stengiasi atgaivinti po penkiasdešimties sovietmečio metų.

„Jau grūdas pasėtas. Vaikai priverčia tėvus sugrįžti prie primirštų tradicijų. Jei į Etnokultūros centrą ateina suaugę žmonės mokytis, kaip dažyti Velykoms kiaušinius, kitąmet jie tai darys savo namuose patys ir kitus šeimynykščius išmokys“, - džiaugėsi V.Jankūnaitė.

Jai šis laikas – kupinas darbų. Po Vėlinių seka Šventas Martynas, vėliau – adventas, Kūčios, Kalėdos.

„Tautos ir Mažosios Lietuvos kalendoriuje kiekviena diena yra reikšminga. Šis kalendorius – ne vien skaičiai popieriaus lakšte ir kur kas daugiau nei parduotuvių šventinių nuolaidų reklama ir komercija, prie kurios mus pratina“, - sakė etnologė.

Užaugo griuvėsiuose

- Su meile tvirtinate, kad Klaipėda – Jūsų namai, o Lėbartai, kur ilsisi tėvai, – Jūsų bažnyčia. Kurioje Klaipėdos vietoje gimėte?

- Pačiame senamiesčio centre, kur dabar yra kavinė „Šikšnosparnio lizdas“. Ten man teko gyventi 25 metus.

Tėvų namuose buvome šešiese.

Palaidojome tėvukus ir abu brolius. Likau su seserimi. Ji gyvena čia, Klaipėdoje. Kaip ir kiti mano brangūs žmonės – duktė Jūratė ir anūkas Naglis.

Šiuo metu logistiką studijuojančios Jūratės bei jos sūnaus vaikystė uostamiestyje buvo kitokia nei mano.

Pokario Klaipėda buvo labai įdomi. Tas vaikų gyvenimas griuvėsiuose, Jono kalnelyje su ožkomis buvo įspūdingas. Ir atsargus... Mama su tėvu nežinojo, kiek mes, vaikai, išdaigų prikrėsdavome.

Turėjau daug gerų draugų. Lankėme žymiąją ketvirtąją vidurinę mokyklą. Rimantas Taraškevičius, Aloyzas Kuzmarskis – buvę mano klasės draugai.

Vaikystės draugams įsipareigojau: kai rasiu laiko, pokario vaikus subursiu į režisuotą renginį „Senamiesčio kiemo vaikai“.

Mus jungia ne vien drauge praleista vaikystė – mūsų akyse iš griuvėsių pakilo ir Klaipėda.

Paliko fakultetą

- Ar prisirišimas prie gimtinės ir lėmė Jūsų norą tapti etnologe?

- Lėmė turbūt tam tikros sąlygos ir atsitiktinumas.

Mėgau klausytis tėvų pasakojimų, bet jie kalbėjo santūriai. Tai buvo pavojingas laikas. Sovietmečiu reikėjo būti atsargiems. Švęsti Kalėdų ir Velykų nebuvo galima. Užgavėnių – irgi. Valdžia viską darydavo, kad vaikai į gatves nepabirtų. Buvo taip, kaip buvo...

Po penkiasdešimties sovietmečio metų kalendorinių švenčių tradicija pas mus sugrįžta nenatūraliai. Ji buvo užslopinta, sugriauta.

Natūralus tradicijų vyksmas – kai šventės kasmet namuose švenčiamos. Pavyzdžiui, kiek žmogus turi metų, tiek turėjo ir Velykų ar Kalėdų... Kai kasmet po kruopelytę tradicijų patirtis be jokių pertraukų natūraliai kaupiasi šeimoje, o ne iš knygų ar mokykloje.

O pati Etnokultūros centre atsiradau atsitiktinumo dėka.

Po studijų Vilniaus pedagoginiame institute, Muzikos fakultete dirbau S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, vėliau – Klaipėdos universiteto Menų fakultete, Muzikos istorijos ir teorijos katedroje.

Kartą sutikau seną gerą pažįstamą – Etnokultūros centro direktorę Nijolę Sliužinskienę. Ji man pasakė, kad ieško žmogaus. „Ar nežinai tokio?“ - paklausė. „Tai gal aš?“ - pasisiūliau.

Taip aš atėjau į Etnokultūros centrą.

Atsivėrė akys

- Kuris darbas arčiau širdies – su besimokančiu jaunimu ar Etnokultūros centre?

- Dėstydama aš žavėjausi ir mokiausi iš jaunuolių drąsaus mąstymo. Mes, gimę ir augę sovietmečiu, buvome pernelyg atsargūs ir tvarkingi, nes žinojome, kaip turime mąstyti. Gyvenimo taisyklės mums buvo aiškios. Žinojome, kuo asmenybės laisva išraiška gali baigtis. Tačiau kai pradėjau dirbti Etnokultūros centre, man atsivėrė akys.

- Kodėl?

- Pasirodo, kad nieko apie gyvenimą nesupratau. Pasirodo, nesu baigusi gyvenimo mokyklos, tesu baigusi kažkokią pasaulietinę mokyklą – vidurinę, aukštąją, darbovietės ir taip toliau... Žmonių, natūraliai gyvenančių tradicijose, pasakojimai man sukeldavo šiurpuliukus. Paaiškėjo, kad nežinojau subtiliausių dalykų apie kiekvieną kalendorinį įvykį. Pavyzdžiui, kas tai yra adventas? Vyrauja nuomonė, kad tai – liūdnas laikotarpis. Taigi kad ne! Tai – apmąstymų laikas, įvertinant, ką per metus padarei, ko – ne. Ką nuskriaudei ar apvogei, neprieidamas prie savo artimo? Kiek padarei skriaudos senam žmogui, nenuvažiuodamas jo aplankyti? Neprisiglausdamas, nepabučiuodamas, neišklausydamas jo? Vis mamai sakydamas „Ai, na paskui, paskui. Aš dabar neturiu laiko“. O kai atsigręži, supranti, kad per vėlai. Pasijunti, kad esi kaltas. Ir teisingai: tu iš tiesų kaltas.

Tokių dalykų iš knygų neišmoksi.

Kai bendrauju su vaikais, juos mokau įteikti tokią dovaną, kurios neįmanoma nupirkti. Ji – neįkainojama. Brangiausiam žmogui turi būti pati brangiausia dovana. Kas ji?

Vaikams sakau: „Jeigu jūs kiekvieną rytą per adventą pribėgsite prie mamos, tėčio, prie senelių. Jeigu prisiglausite ir sukuždėsite į ausį „Aš labai tave myliu“, – geresnės dovanos nepadovanosite. Tėvai ir seneliai ją prisimins visus metus“.

Čia tik vienas pavyzdėlis to, kas yra artėjantis adventas. Tokių „plonybių“ turi kiekviena mūsų kalendorinė šventė, tradicija.

Esmė - darbas

- Kalbėdama apie tautos tradicijas, pabrėžiate Klaipėdos krašto unikalumą.

- Per penkiolika metų, bedirbdama Etnokultūros centre, suvokiau, koks man brangus savitas Klaipėdos kraštas. Jau radau atsakymus į klausimus, kas buvo tie lietuvininkai, kodėl žodis ir raštas atėjo iš Mažosios Lietuvos, kodėl Klaipėdos krašto žmonės – švariausi ir tvarkingiausi.

Todėl, kad jie labiausiai kentėjo. Nebuvo lengva saugoti savo šaknis. Šventos tos motinos, kurios vaikus mokė saugoti ir ginti lietuvybę.

Ne vien todėl, kad čia gimiau, bet ir iš didžiulės pagarbos Mažoji Lietuva man tapo ir fizine, ir dvasine gimtine.

- Kalbate vien apie darbą, mūsų pokalbyje nelieka vietos Jūsų asmeniniam gyvenimui.

- Tai kad jo neturiu. Ir mano poilsio valandos susijusios su darbu. Tai uždega.

Maždaug prieš dešimt metų į Etnokultūros centrą pakvietėme klaipėdiečius drauge kurti žaislus kalėdinei eglutei. Po to atsirado karpiniai. Dabar - kalėdiniai žibintai.

Šiuos smulkius daiktus galiu daryti valandų valandas, kai tik randu atokvėpio minutę – darbe ar namuose.

Aš neturiu laisvo laiko, nors labai mėgstu keliauti ir megzti virbalais, nerti vąšeliu. Kai mezgi ar keliauji, mintys pailsi ir atsigauna.

Per savo gyvenimą netoli esu nukeliavusi – buvau Vengrijoje, Vokietijoje, Rusijoje... Bet labiausiai patinka keliauti po Lietuvą ir atrasti senuosius jos kaimus. Štai kodėl pati mėgstamiausia televizijos laida – „Mūsų miesteliai“.

- Gal pagal horoskopą Šaulys būsite? Žvaigždės jiems lėmė būti keliautojais.

- Esu Jautis ir mano gyvenimo našta yra jaučio. Gyvenimas nelepino. Viską turėjau atrasti, padaryti, sukurti pati.

Esu laiminga, kad dirbu man pačiai patinkantį ir kitiems reikalingą darbą – organizuoju kalendorines šventes. Jau beveik dešimt metų esu „įkritusi“ į senuosius amatus – Klaipėdos mieste rengiu jomarkus, kurie traukia užsienio turistus bei reprezentuoja Lietuvą tarptautiniame folkloro festivalyje „Parbėg laivelis“.

Taigi esu Jautis, kurio esmė – darbas. Daugiau nieko apie save negaliu pridurti. Tik tiek, kad myliu žmones, stengiuosi jų neteisti. Kasmet save atrandu kalendorinėse šventėse ir jas švenčiančiuose žmonėse. Čia yra mano gyvenimas, dažnai pakvimpantis klaipėdietišku pyragu. Jį kepame drauge su anūku Nagliu ir apdalijame kaimynus, artimuosius, bendradarbius.