Etnologas spėja būsiant šiltą žiemą

Senoliai, rugsėjo 29-ąją minėdami šv. Mykolo dieną, visada spėdavo žiemos orus.

Iki šios dienos buvo baigiamas bulviakasis ir kiti žemės ūkio darbai.

Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat, pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui.

Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolesnius orus. Ketvirtadienį pajūryje vyravo pietryčių vėjas, o štai centrinėje ir rytinėje šalies dalyse pūtė pietys.

"Jei pietų vėjas, bus šilta žiema. Prognozės į gera. Vadinasi, mažiau elektros sunaudosime", – prognozavo L.Klimka.

Jei šią dieną būtų pūtęs šiaurės krypčių vėjas, reikėtų spėti, kad žiema bus snieginga ir gili.

"Jei pūstų vakarų vėjas, žiema bus su atlydžiais. Rytų vėjas reikštų vėjuotą, žvarbią žiemą. Bet pajūriui tai nieko naujo. Pas jus visada vėjuota", – "Klaipėdai" kalbėjo L.Klimka.

Jis pastebėjo, kad šiais laikais bulviakasį jau yra pabaigę dauguma ūkininkų.

"Per šv. Mykolą buvo baigiamos kasti bulvės. Tik šiais laikais jau kitokias bulvių rūšis augina, ankstyvesnes", – pastebėjo L.Klimka.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė "Dievas yra galingas") – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą.

Rapolas ("Dievas gydo") – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę.

Mykolas ("Panašus į Dievą") kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad šv. Mykolas nugalėjo slibiną, kuris kėsinosi praryti kūdikį. Manoma, kad šv. Mykolas saugo ir vaduoja tikinčiųjų sielas nuo piktųjų jėgų, o mirties valandą lydi vėles į dangų. Tikima, kad šv. Mykolas paskelbs Paskutiniojo Teismo dieną.

"Jis vaizduojamas su sparnais ir trimitu rankose. Vėtrungės buvo daromos pagal angelo su trimitu atvaizdą. Tai yra šv. Mykolas arkangelas. Kartais vėtrunges dėdavo ant kryžių, natūralu, kad pajūryje tokių vėtrungių daugiausia. Dar Biržų krašte, kur daug vėjinių malūnų, buvo statomos tokios vėtrungės", – pasakojo L.Klimka.