E.Gentvilo gyvenimas - ant sparnų

Šeštadienio interviu apie Kalėdas, šeimą, geografiją ir politiką

Geografijos mokslų daktaras, Nepriklausomybės akto signataras, kartą buvęs meru, kartą - premjeru, partijos įkūrėju ir vadu šiandien europarlamentaras Eugenijus Gentvilas gyvena pilną paradoksų gyvenimą. Jis turi namą, tačiau su šeima glaudžiasi nuomojamame bute, turi nuosavą automobilį, tačiau važinėja nuomotu. Klaipėdiečio gyvenamoji vieta šiandien taip pat sunkiai apsakoma: Klaipėda, Briuselis, Strasbūras ar kuris nors Europos oro uostas. Juose praeina nemenka dalis europarlamentaro gyvenimo. Neseniai jis suskaičiavo, kad per metus lėktuvu penkis kartus apskrido aplink Žemę.

- Ar labai pakeitė gyvenimo, pasaulio, mastelių, vertybių suvokimą Jūsų darbas Briuselyje?

- Ne. Erdvės pojūčio nepakeitė. Būdamas geografas pasaulį suvokiau adekvačiai. Po to, kai tapau Briuselio gyventoju, mano galvoje perversmas neįvyko. Darbas Europarlamente manęs nepakeitė ir kaip žmogaus. Tik įsuko į dar didesnį tempą. Anksčiau visi juokdavosi, kad aš gyvenu ant ratų. Šiandien gyvenu ne ant ratų, o ant sparnų. Labai daug laiko atima kelionės, vėluojančių lėktuvų laukimas oro uostuose. Pavyzdžiui, anąkart lėktuvas iš Briuselio į Vilnių vėlavo tris valandas. Tai reiškė, kad Vilniuje atsidursiu pusę trijų, o Klaipėdoje - šeštą ryto. O pačiam teks vairuoti, nes atskridęs į Lietuvą visada nuomoju automobilį. Savąjį esu išsivaręs į Briuselį.

Tokios varginančios vėluojančių lėktuvų laukimo valandos šiek tiek išmuša iš pusiausvyros, bet duoda ir naudos. Sugrįžau prie knygų. Seniai nebuvau tiek skaitęs. Dabar kas savaitę po knygą perskaitau. Literatūra ir vėl man pradeda labai daug duoti. Tarkim, dirbdamas Klaipėdos meru, tuo požiūriu buvau pradėjęs degraduoti. Nebuvo kada skaityti.

- Ką skaitote dabar?

- Baigiu dvi knygas: Paulo Coelho „Zachiras“ ir Isabel Alende „Portretas sepija“. Labai įspūdinga knyga. Tačiau greta to skaitau ir Fiodorą Dostojevskį ir Jurgą Ivanauskaitę.

- Prisiminėt savo merystės metus. Ar dar bent šiek tiek jaučiatės Klaipėdos meru? Ar sukirba širdis, kai einate per miestą?

- Pirmaisiais antraisiais metais po merystės sukirbėdavo. Dabar ne. Būdamas pakankamai blaivus žmogus aš suprantu, kad atitrūkau nuo miesto aktualijų ir nebegaliu būti objektyvus vertintojas. Juo labiau kad nebesu nuolatinis gyventojas. Negyvendamas čia nuolatos, prarandi teisę kritikuoti.

Apie merystę dažniau man primena žmonės, kurie kartais dar pavadina „meru“. Tai buvo labai šviesus, labai įdomus ir kūrybiškas mano gyvenimo laikotarpis. Nežinau, ar penkeri metai Europarlamente man, kaip politikui, tiek daug duos.

- Ar įsivaizduojate save vėl miesto meru?

- Manau, kad įsivaizduoju. Tik nepadarykit, prašau, išvados, kad aš planuoju juo tapti. Dabartinis meras R.Taraškevičius tvarkosi puikiai. Reikia pripažinti, kad Klaipėdoje su merais pasisekė. Palyginkime su Kaunu. Ten šiandien jau tryliktas meras, iš kurių šeši buvo nuversti. Uostamiestyje šiandien šeštas meras ir nė vienas iš jų nebuvo nuverstas. Manau, kad įsivaizduoju save meru ir sugebėčiau vėl juo būti.

- Daugelis žmonių prisimena jus kaip labai sau artimą prototipą, kuris į darbą važiuodavo „mikriuku“, vaikštinėdavo pėstute po miestą, lankydavosi tose pačiose smuklėse ir gerdavo su miestiečiais alų iš tos pačios statines, šėliodavo apsirengęs Kalėdų Senelio drabužiais. Ar taip pat elgtumėtės ir dabar?

- Tai iš tiesų nebuvo poza. Nemanau, kad esu pasikeitęs. Ir dabar Briuselyje labai retai pasinaudoju tarnybiniu automobiliu su vairuotoju. Pirmiausia pats turiu savo automobilį, beje, vienintelis iš lietuvių europarlamentarų. Pavažiuoju ir su metro. Gal ir nekukliai pasakysiu, bet man pavyko nesusireikšminti. Man atrodo, kad valdžia manęs nesugadino.

- Kur sutiksite Kalėdas?

- Savo tikruosiuose namuose - Klaipėdoje. Su žmona Aušra esame kaimo vaikai, niekada iki studijų negyvenę daugiabučiame name. Todėl prieš porą metų išsipildė mūsų svajonė - nusipirkome Mažajame Kaimelyje namuką. Jį dabar prižiūri mūsų šeimos draugė, o mes patys gyvename nuomojamame bute Briuselyje. Todėl per Kalėdas visi iš skirtingų šalių ir skirtingais lėktuvais sugrįšime namo. Žmona su dukromis Rūta ir Rasa iš Briuselio, o sūnus Simonas iš Oslo. Jis jau pusantrų metų gyvena Norvegijoje.

- Ar Kalėdų Senelis Jūsų šeimai būna dosnus?

- Paprastai mūsų šeimoje vienas kitam dovanojame reikalingus daiktus. Tai gali būti ir šlepetės, ir kvepalai, ir šalikas. Tikrai nemėtome pinigų prabangioms dovanoms. Dovanos draugams - taip pat labiau dėmesio, o ne prabangos reikalas. Kalėdoms niekam nesu pirkęs prabangios dovanos.

Žinoma, gražiausi atsiminimai atsiveja prisiminus tuos laikus, kai vaikai dar buvo maži. Tuomet svarbu buvo ne tai, ką dovanoti, bet kaip tas dovanas padėti po egle. Vaikai Kalėdų naktį visi suguldavo tame kambaryje, kuriame stovi eglutė, ir tykodavo, kada gi ateis tas Senelis ir padės dovanas. Mano reikalas būdavo juos apgauti.

Pasukti galvą tekdavo, kur namuose paslėpti dovanas, kad vaikai jų nerastų iki švenčių. Kartais jas sudėdavome į automobilio bagažinę. Automobilį tekdavo nuvaryti į kitą kiemą, tada keldavausi trečią nakties ir eidavau parnešti dovanų. Tačiau vaikai iš vakaro jau būdavo prispendę įvairių spąstų ir pripainioję virvučių, kad Senelis užkliūtų ir suskambėtų skambutis. Dovanų padėjimas po eglute būdavo panašus į išminuotojo darbą.

- Ar išminuotoju netenka būti ir bendraujant su savo giminaičiais: Jūsų sesuo kaip Darbo partijos kandidatė ką tik išrinkta į Seimą. Ar dėl to neskyla kibirkštys?

- Kibirkštys neskyla, tačiau kalbų apie politiką susirinkus pas tėvus neišvengiame.

Šeimoje esu jauniausias iš keturių vaikų. Mes visi buvome ir esame socialiai aktyvūs. Brolis buvęs Plungės rajono tarybos narys, sesuo - Kėdainių merė. Man tai politiškai skausminga tema, bet ar galiu smerkti seserį? Puikiai žinau, kokia situacija Kėdainiuose. Sesuo visada užimdavo vienokias ar kitokias pareigas, visą laiką dirbo su Viktoru Muntianu ir kaip ekonomistė buvo dešinioji jo ranka.

Aš tikiuosi, kad ji nepyksta, kai pasakau savo požiūrį į Darbo partiją. Tai tik politika, o kaip sesuo ji man yra tokia pat brangi.

- Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be politikos?

- Taip, jei šiandieninė situacija politikoje nepasikeis, pasitrauksiu. Aš nesu politikos maniakas. Nors politika man suteikia nemenką gyvenimo pasitenkinimą, kur kas didesnį duoda mano šeima. Daugelio pažįstamų ir draugų šeimos skiriasi. Mes gyvename santarvėje. Manau, kad rutina mūsų santykių nepaveikė tik todėl, kad retai būnu namuose. Po studijų manęs laukė geografinės ekspedicijos, vėliau laiką atėmė politika. Per tą laiką žmona užaugino tris nuostabius vaikus. Šiandien Briuselyje ji niekur nedirba, o aš nepadedu jai susirasti darbo. Kartais vienas sau stebiuosi, kaip, būdama tokia aktyvi, ji gali nedirbti. Tačiau mūsų šeimoje visi supranta, kad mama užsitarnavo teisę šiek tiek pailsėti.

Esu laimingas žmogus.