Eduardas Meilė ketina tapti mokslininku

Šeštadienio interviu apie pasirinkimą, nepažįstamą kasdienybę ir drąsą siekti tikslo

Po pokalbio su aštuoniolikmečiu Eduardu Meile ilgai negalima atgauti kvapo.

Reta tokių tvirtų, giliomis įžvalgomis apdovanotų žmonių, gebančių siekti tikslo ir žinančių, kad būtina daug atiduoti, jei nori nors ką po savęs palikti pasauliui.

Nesuvaidintą, giliai apmąstytą savo požiūrį į pasaulį E.Meilė dėsto tvirtai įsitikinęs savo teisumu.

Lengva patikėti, kad keturis valstybinius brandos egzaminus maksimaliais įvertinimais išlaikęs klaipėdietis pasieks ko tik panorės.

Jį, kaip vieną iš dešimties geriausiai mokslus baigusių šalies abiturientų, vardine atminimo dovana ir padėkos raštu apdovanojo Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas.

- Sakyk, kaip reikia mokytis, kad net keturis valstybinius egzaminus išlaikytum šimtu procentų puikiai?

- Kiek prisimenu, nuo penktos klasės mano visų dalykų metiniai trimestrų įvertinimai buvo vien dešimtukai. Tačiau tokiems rezultatams pasiekti reikėjo juodai dirbti. Vis dėlto genialumas ir talentas tarp žmonių retai pasitaiko.

Rezultatai tik atspindi, kokių principų laikiausi - tai juodas kasdienis darbas, būtinybė atlikti visus namų darbus be jokios išimties, būtinybė įsisavinti visas žinias, kurias gali duoti mokytojai, o jei ko nors nesupranti, reikia nebijoti paklausti ir išsiaiškinti, nebijoti pripažinti, kad ko nors nežinai.

- Negi įmanoma vienodai gerai mokėti ir matematiką, ir lietuvių kalbą?

- Jei sunkiai dirbi, įmanoma. Bet aš irgi ne viską moku tobulai. Štai už valstybinį informatikos egzaminą gavau 74 procentų įvertinimą. Esu linkęs į tiksliuosius mokslus, todėl anglų ir lietuvių kalbai išmokti puikiai reikėjo daugiau pastangų nei fizikai ar matematikai. Žymiai lengviau mokytis, kai dalykas patinka, traukia, kelia smalsumą.

- Kaip įsivaizduoji savo ateitį, kur studijuosi?

- Visada svajojau apie mokslinį darbą. Tačiau dar nežinau, ką tiksliai veiksiu. Norėčiau, kad būsimos studijos ir veikla būtų susijusi su kuria nors iš fizikos sričių. Ketinu studijuoti Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, bet dar nežinau į kurią specialybę iš aštuonių pasirinktų įstojau. Kai žinosiu rezultatus, pasirinksiu.

- Kodėl renkiesi fiziką, o ne matematiką?

- Matote, vis dėlto matematika yra abstrakcijų pasaulis. Ne viskas, kas įmanoma matematiškai, yra praktiškai pritaikoma. Man asmeniškai žymiai įdomiau mokytis to, kas turi materialų pagrindą. Fizika yra mokslas apie vienokią ar kitokią materiją, kuri objektyviai egzistuoja.

- Pažįstu keletą žmonių, kurie studijavo fizikos mokslus. Susidarė įspūdis, kad jie pasaulį mato ir suvokia kitaip nei daugelis žmonių. Ką apie tai manai?

- Manau, kad jūsų įspūdis visiškai teisingas. Daugelis mūsų nežino, kas slypi už kasdienių reiškinių, kokie yra vidiniai jų mechanizmai. Tačiau nė vienas žmogus negali suvokti visų reiškinių, net ir išmanydamas fiziką. Tiek fizika, tiek pasaulis pernelyg sudėtingi, kad juos būtų įmanoma suvokti visiškai objektyviai.

Kita vertus, mūsų kasdienė patirtis ir nereikalauja žinoti tų procesų mechanizmų. Aš įsivaizduoju, kad daugybė žmonių puikiai išgyvena be gilaus žinojimo.

- O tau tas žinojimas labai svarbus?

- Aš seniai ketinau tapti specialistu, todėl man tas žinojimas būtinas.

- Tačiau įdomu, kaip žinojimas veikia ir keičia tavo kasdienybę?

- Žinojimas mažai keičia kasdienybę, tačiau kiekvienas žmogus skirtingais keliais ieško būdų, kaip suprasti pasaulį.

- Kai geriausius abiturientus apdovanojo Premjeras, išgirdę tavo neįprastą pavardę žmonės spėliojo, ar tik tu nesi Klaipėdoje garsaus gydytojo Meilės anūkas. Kaip yra iš tiesų?

- Taip, mano senelis yra tas garsusis gydytojas. Mano gyvenime itin didelį vaidmenį atliko abu mano seneliai - Elena ir Vladimiras. Aš gyvenau su jais, bendravau, tariausi, jie daug ko mane išmokė, esu be galo dėkingas. Tėvai daug dirbo, jie neturėjo tiek daug laiko man. Dabar liko tik mama, tėtis prieš porą metų mirė.

- Kaip manai, kodėl kone kiekvienas klaipėdietis žino tavo senelio vardą?

- Todėl, kad jis yra labai atsakingas, labai kruopštus, darbštus žmogus, profesionalas, geras administratorius, labai sąžiningas. Natūralu, kad prisimena.

- Ar žinai, kokia yra jūsų šeimos pavardės kilmė?

- Nežinau, sunku atsekti tikslius faktus. Yra spėlionių, kad ji - ne lietuviška. Artimieji bandė, ieškojo dokumentų, tačiau nieko aiškaus nerado.

- Kaip manai, ar tavo šaknys, galbūt - ir genai, padėjo tau lengviau pasiekti puikių mokslo rezultatų?

- Kažin. Man atrodo, kad visais atvejais man buvo sunkiau nei bendraamžiams, nes visada siekiau suprasti ir išmokti viską. Tai reikalauja daug darbo. Taigi dirbau sunkiau nei kiti. Todėl, kad man norėjosi žinoti daug, norėjosi gerų rezultatų.

Baigti mokyklą patenkinamais balais nėra toks jau sunkus uždavinys, ne taip jau sunkiai įgyvendinamas. Tačiau kai nori maksimalių rezultatų, tenka dirbti daugiau, įdėti daugiau pastangų.

- Būna, kad mokykloje moksliukų nemėgsta. Kokia buvo tavo patirtis?

- Esu dėkingas ir mokytojams, ir bendraklasiams. Nuoširdžiai sakau, kad visi davė man tiek, kiek galėjo. Ypač dėkingas esu matematikos mokytojai L.Mockienei, ji padėjo man žengti mokslo, gilesnio pažinimo keliu.

- Baigęs mokyklą ir laukdamas studijų universitete pradžios turi daugiau laisvo laiko. Ar tai tau neatrodo neįprasta?

- Jei atvirai, šis laikas man ne prie širdies. Kai neturiu aiškaus tikslo, dienotvarkės, man netgi sunku susigaudyti, ką daryti su tuo laisvalaikiu. Skaityti visą dieną nepavyksta, juk tam reikia pasiruošimo, susikaupimo. Žvalgausi internete, pasivaikštau po miestą, pramankštinu kojas.

- Kokia yra tavo kasdienybė?

- Tiesą sakant, nelabai įdomi. Tačiau mano darbas to reikalauja, ir aš esu pasiryžęs gyventi taip, kaip reikalauja mano pareiga.

- Palauk, juk gali pasirinkti ir kitaip - mažiau mokytis, daugiau pramogauti...

- Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo tikslą. Kiekvienas mūsų pasaulį veikia ne objektyviai, o remdamasis tam tikra, pasirinkta vertybių skale. Tiesa? O aš pasirinkau tokią vertybių skalę, kurioje sąžiningas darbas, savęs tobulinimas yra pagrindiniai mano tikslai, todėl turiu laikytis tam tikrų taisyklių.

Aišku, joks žmogus nežino absoliučios tiesos, nėra kažkokios aukščiausios būtybės, kuri tiksliai pasakytų, kad tau skirta daryti tą ar aną. Kiekvienas pats pasirenkame.

- Kodėl man atrodo, kad fizika - kone mistiškų elementų turintis mokslas?

- Ne, ne, ne, jūs neteisi. Fizika - absoliučiai logiška, patirtimi paremta struktūra. Nors, tiesą sakant, fizikoje yra nemažai keistų, mūsų kasdienei patirčiai prieštaraujančių dėsnių, bet taip yra tik todėl, kad kai kurie įvardyti fizikos reiškiniai vizualiai ir akustiškai mūsų gyvenime nepasireiškia. Tačiau tai nereiškia, kad jie - netiesa. Tie dėsniai ir reiškiniai iš tiesų egzistuoja.

Tiesa, yra ir tokių teorinės fizikos sričių, kurios remiasi tik hipotezėmis ir nėra įrodytos eksperimentais. Tuomet ir gali atsirasti įvairiausių spekuliacijų, net pačių fantastiškiausių. Čia ribos, skiriančios mokslą ir mokslinę fantastiką, priartėja.

- Dabar per vienerius metus padaroma daugiau atradimų, nei anksčiau per dešimtmetį. Ar tu pats seki tuos naujus mokslo atradimus?

- Kai kuriuos seku. Vargiai daugelis tų naujų atradimų greitai pakeis mūsų buitį. Aišku, išskyrus atradimus elektronikoje. Ši sfera sparčiai žengia į priekį. Yra nemažai naujų pasiekimų teorinėje fizikoje. Man įdomi tokia nauja stygų teorija, kuri apipinta daugeliu vertinimų, interpretacijų ir spekuliacijų.

Iš stygų teorijos išplaukia mokslininkų tvirtinimas, kad pasaulyje egzistuoja daugiau nei keturi matmenys. Mes iš esmės gyvename keturmačiame pasaulyje. Egzistuoja trys erdvės matmenys ir dar vienas matmuo - laikas. Matematikai išvedė, kad gali egzistuoti daug daugiau matmenų, tačiau jie yra kažkokiu būdu „kompaktizuoti“ ir nepastebimi mūsų įprastų jutimo organų. Tačiau stygų teorija turi keletą skirtingų teorijų, todėl dar nežinau kaip ją vertinti, gilinuosi.

Na, populiariai aiškinant, mes juk iki šiol moksliškai negalime paaiškinti tokio, atrodytų, papras-to reiškinio, kaip vidinio mechanizmo gravitacija. Pavyzdžiui, kvantinio lauko teorija traktuoja gravitaciją kaip tam tikrą dalelių srautą, panašiai, kaip kvantinė elektrodinamika traktuoja šviesą, kaip dalelių fotonų srautą, nors šviesą galima traktuoti ir kaip elektromagnetines bangas. Šiems dalykams tiksliai paaiškinti ir reikalinga stygų teorija. Na, aš papasakojau tik bendrais bruožais, nes ir pats dar daug ko nesuprantu.

- Ką manai apie alkoholį ar nikotiną, kurie įprasti daugelio tavo bendraamžių gyvenime?

- Aš pats jų nevartoju. Ir neketinu pradėti. Tai juk elementaru - pabandžius vieną ar kitą kartą, išsivysto priklausomybė. Kam man to reikia?