Iš Lietuvos

1944 m. pradžioje darėsi vis aiškiau ir aiškiau, kad vokiečiams karas nesiseka ir Raudonoji armija pamažu suka į Vakarus.

Mes, aš ir mano vyras, išgyvenę 1940–1941 m. sovietų okupaciją, žinojome, kad likti Lietuvoje negalime. Aš – nes 1941 m. išvežtų tėvų vaikas, be to, buvusio Lietuvos prezidento ir buožės vaikas, o mano vyras, nors ir mažažemių sūnus, bet aktyvus to laiko politiniame studentų gyvenime.

1944 m. pavasarį, gavę medicinos gydytojo diplomus, grįžome į mano tėvų ūkį Jokūbavan. Jokūbavas yra maždaug 10 km į pietus nuo Kretingos, tarp Palangos ir Gargždų. Tuo laiku ūkį tvarkė mano mamos brolis V. M. (Vladas Matulaitis). Jis, kaip nepriklausomybės kovų (1918) savanoris buvo gavęs žemės netoli Jokūbavo ir gražiai įsikūręs, bet kai Jokūbavas liko be šeimininkų, mano prašomas, sutiko ir Jokūbavo ūkį prižiūrėti.

Sugrįžus į Jokūbavą, mano vyras pradėjo dirbti Kretingos miesto ligoninėje. Ryte dviračiu nuvažiuodavo į darbą ir vakare grįždavo. Aš tuo metu bandžiau tvarkyti namus.

Raudonoji armija vis artėjo ir liepos mėnesį atsirado galimybė su vokiečių kariuomenės komendanto Kretingoje pagalba trauktis į Vakarus. Kretingos traukinių stotyje buvo pastatyti nuošalioje vietoje du ar trys prekiniai vagonai. Keletas apylinkėje gyvenančių šeimų gavo leidimą (už gerą kyšį) į tuos vagonus susikraustyti, taip pat pasiimti ir reikalingiausius daiktus. Visi buvo užtikrinti, nes ryt poryt vagonai turėjo būti prijungti prie traukinio, einančio į Vokietiją. Mūsų vagone buvo trys ar keturios šeimos. 

Atsimenu tik vieną – tai dailininkas Viktoras Petravičius su žmona ir dvi jų dukrytės. Vagone pragyvenome keletą dienų, vis laukdami, kada pajudėsime į Vakarus. Pagaliau, vieną gražią dieną, atėjo SS karininkas ir pasakė, kad niekur mūsų neveš ir kad turime tuoj pat iš vagonų išsikraustyti.

Savo daiktus patalpinome Kretingos pranciškonų vienuolyne, o patys sugrįžome į Jokūbavą. Pranciškonų vyresnysis, nebeatsimenu jo vardo, mėgino mus atkalbėti nuo traukimosi į Vakarus. Sakė „tėvai į Rytus, vaikai į Vakarus, kas gi liks Lietuvoje“. Tačiau nei mano vyras, nei aš neabejojome: jei norime likti gyvi ir neištremti į Sibirą, turime trauktis. O tie Vakarai – Vokietija jau skendo karo ugnyje. Kiekvieną naktį didesni miestai buvo bombarduojami, jauni vyrai gaudomi į kariuomenę arba kasti apkasus. Maisto krautuvės tuščios. Vis vien tikėjome, kad gyvi išlikti galime tik pasitraukę į Vakarus.

Per Kretingos ligoninės vyriausią gydytoją, kuris, žinoma, buvo vokietis, sužinojome, kad yra ieškomi gydytojai, kurie gydytų darbams, dažniausia apkasams kasti, sugaudytus darbininkus. Darbininkai buvo įvairūs užsieniečiai: lenkai, baltarusiai, lietuviai. Mudu su vyru pasisiūlėme tam darbui. To paties vokiečio gydytojo padedami, gavome paskyrimą važiuoti į Dumpėnų dvarą, kuris buvo arti Klaipėdos, bet jau Vokietijoj.

Į Jokūbavą tuo metu buvo suvažiavę daugybė mums pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Visi jie traukėsi nuo atslenkančios Raudonosios armijos. 

Aldona su dukromis Jūrate (ant rankų) ir Ramune. Ausburgas, Vokietija, 1947 m. / Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune.

Dar buvo vasara. Žmonės miegojo savo vežimuose arba stoginėje ant šieno. Maisto irgi visiem užteko, nes jau niekam nebuvo svarbu, kiek galvijų bus papjauta, kiek liks gyvų.

Visą dirbamą žemę apsėjome rugiais ir žieminiais kviečiais. Visi buvo įsitikinę, kad karas ilgai nesitęs, kad būtinai laimės Vakarai, kad mes pasitraukiam tik keliems mėnesiams... Deja, deja.

Kai atėjo laikas išvažiuoti gydyti sugaudytus apkasų kasėjus, į ilgą vežimą pasikinkėme du geriausius (nuo vokiečių išsaugotus) arklius ir išvažiavome į Kretingą. Ten susikrovėme savo daiktus, kuriuos buvome palikę pas pranciškonus, ir, vokiečių kareiviui važnyčiojant, išvažiavome link Klaipėdos. Buvo neapsakomai liūdna. Atsimenu, diena buvo graži, saulėta ir aš galvojau, kaip gali saulė šviesti, kai man taip labai širdį skauda.

Privažiavome Dumpėnus, ir – o siaubas! – prie dvaro vartų, ant šakos pakartas žmogus. Vėliau sužinojome, kad tai buvo vienas iš tų nelaimingų darbams sugaudytų žmonių, kuris buvo pavogęs kieno tai batus... Vokiečiai, norėdami jį nubausti ir pagąsdinti kitus, kad nevogtų, ėmė ir paprasčiausiai tą vargšą pakorė. O mes galvojome, kas gi bus toliau.

Dumpėnų dvaro šeimininkai jau buvo pasitraukę giliau į Vokietiją, dvare viešpatavo kariuomenė. Mus apgyvendino gražiame kambaryje. Valgį gamino prancūzai belaisviai – labai skaniai. Valgėme dideliame, gražiame valgomajame drauge su keliais karininkais. 

Kiekvieną rytą mano vyras eidavo į dvaro kumetyną, kuriame buvo apgyvendinti apkasų kasėjai. Didelių ligonių nebuvo, dažniausiai tik prašymai parašyti raštelį, kad tą dieną nereikėtų dirbti.

Vieną dieną vienas iš darbininkų susirgo dėmėtąja šiltine. Reikia visus jo rūbus dezinfekuoti. O nėra kur! Nutarėme iškūrenti krosnį duonai kepti ir į ją sumesti sergančiojo rūbus ir visą jo mantą. Taip ir padarėme. Mūsų nelaimei, tą pačią dieną grįžo dvaro šeimininkai pasižiūrėti, kaip jų ūkis atrodo. Sužinojo, kad tie užsieniečiai – verfluckte Lithauer jų duonkepyje utėles degina. Baisiai supyko, o mes ne juokais išsigandome, atsiminę tą prie vartų pakartą darbininką. Karininkai, su kuriais mes labai gražiai sugyvenom, permaldavo šeimininkus. Buvome tik išbarti ir, žinoma duonkepe naudotis nebegalėjome.

Grįžome su Ramune į savo kambarį, buvo labai baisu, atrodė, kad dabar jau niekur nebeišbėgsim, ir kas su mumis bus, kai sovietų kariuomenė užims Bublitzo miestelį.

Dezinfekciją vis vien reikėjo atlikti, nes sergančių vis atsirasdavo. Tada nieko kito neliko, kaip sumesti visus sergančiųjų daiktus į didelius katilus, kuriuose virdavo kiaulėms jovalą, ir juos ten virinti. Po virinimo visi odiniai daiktai: batai, diržai, piniginės – būdavo sugadinti. Nukentėjusieji labai pykdavo, bet šiltinė neišsiplėtė.

1944 m. ruduo buvo labai gražus. Vakarais su vyru eidavom laukų keliukais pasivaikščioti. Atrodė, kad karas taip toli arba jo visai net nėra. Nuo Dumpėnų iki Jokūbavo gal tik 30 km. Vieną savaitgalį paprašėme, kad leistų parvažiuoti namo. Išleido. Su tuo pačiu vežimu, kuriuo atvažiavome, savais arkliais anksti šeštadienio rytą išvažiavome. 

Namuose radome mano vyro brolį kun. Juozą (Juozevičių). Smagiai praleidome savaitgalį ir sekmadienį vakare grįžom į Dumpėnus. Mus išleidusiam karininkui dovanų vežėm žąsį, kurią, labai skaniai iškeptą, kitą dieną visi suvalgėme pietums. Po to kiekvieną savaitgalį grįždavome į Jokūbavą.

Frontui nejudant, mūsų apkasų kasėjai ir visas štabas iš Rytprūsių persikėlė į Lietuvą, net į rytus nuo Jokūbavo. Mudu su vyru grįžome namo ir daugiau apkasų kasėjų nebegydėme. Visą laiką klausydavome radijo, gaudėme žinias iš fronto. O fronte buvo viskas ramu. Hitleris vis žadėjo naują, niekur negirdėtą ginklą, kuris tikrai atneš vokiečiams pergalę. Taip praėjo 2–3 gražios rudens savaitės. Visi buvome užliūliuoti nežinios. Atrodė, kad ta nežinia niekad nesibaigs, kad taip vis gyvensime ir gyvensime.

Staiga, kaip žaibas iš giedro dangaus, frontas pajudėjo, vokiečiai traukėsi beveik nesipriešindami. Visi galvojo, kad vokiečiai atiduoda tik Lietuvą, o į Vokietiją sovietų tikrai neįsileis. Deja. Sovietų kariuomenė perėjo Vokietijos sieną ir žygiavo į Rytprūsius.

Spalio mėnesio 9 d. vėl susikrovėme neišpakuotus lagaminus į tą patį ilgą vežimą, pasikinkę tuos pačius arklius, ir išvažiavome link Klaipėdos. Šį kartą važiavome trise: mano vyras, vyro brolis ir aš. Buvo šilta rudens popietė, lijo smulkus lietus, o sovietų kariuomenė buvo tik už trijų kilometrų.

Juo arčiau Klaipėdos, juo daugiau buvo vežimų su besitraukiančiais žmonėmis. Viena kelio puse traukėsi kariuomenė, kita – civiliai. 

Sutemus rytuose pamatėm gaisro pašvaistę – degė Jokūbavo bažnyčia. O bažnyčios pastogėje, galvodami, kad tai labai saugi vieta, buvome paslėpę visus mano tėvų turėtus paveikslus.

Pravažiavę Klaipėdą, pasijutome truputį saugiau ir nutarėme, kad reikia ir mums, ir arkliams pailsėti. Pakelėje pamatėme dideles šieno kupetas. Sulindome į jas ir bandėme užsnūsti. Nė vienas negalėjome užmigti ir vėl įsijungėme į besitraukiančiųjų srautą. Dabar vežimų buvo daug daugiau, arkliai ėjo tik žingine, dažnai reikėdavo sustoti ir ilgai stovėti. Atskrisdavo sovietų lėktuvai, tada visi iš vežimų suvirsdavome į pakelės griovius – lyg ten būtų saugiau. Iš lėktuvų mūsų neapšaudė, nors jie skrisdavo labai žemai.

Po kiek laiko civilių žmonių vežimai visai sustojo, kariuomenė savo kelio pusėje dar šiek tiek slinko pirmyn. Labai buvo sunku sėdėti vežime nežinant, pajudėsime ar ne. Mano vyras ir aš nutarėme eiti pėsti. Pasiėmėme po krepšį reikalingiausių daiktų ir grioviu – laimei, jis buvo sausas – patraukėme tolyn. Vežime liko vyro brolis ir visa mūsų manta.

Priėjome Šilutę. Šilutėje jau vyko karo kovos ir iš visų kampų pyškėjo šūviai. Labai bijojome, kad, slinkdami pagal namų sienas, besisaugodami kulkų, vienas nuo kito nepasimestumėm. Šilutėje turbūt buvo man pats baisiausias karo momentas. Turbūt tik Gerosios Rankos globojami laimingai išėjome iš miesto. 

Pakeliui į Ameriką. Juozevičių šeima laukia traukinio į Brėmeną, o šalia esančiame Brėmerhafene sės į laivą „M. S. General Harry Tailor“, plaukiantį į Naująjį Orleaną Luizianoje. Kartu Mickevičiai (dešinėje). Ausburgas, Vokietija, 1949 m. / Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune.

Dabar rūpėjo kaip galima greičiau pereiti per Rusnės tiltą, nes buvome tikri, kad vokiečiai jį išsprogdins. Aš buvau labai pavargusi ir mano vyras vieno kareivio, kuris kažką vežime vežė, paklausė, ar aš galėčiau į tą vežimą atsisėsti. Kareivis sakė, kad jis veža žuvusiųjų lavonus ir jei aš noriu lipti į jo vežimą, tai galiu lipti. Nelipau. Laimingai perėjome per Rusnės tiltą ir dar kiek paėję atsisėdome pailsėti. Netrukus išgirdome didelį griausmą – buvo sprogdinamas tiltas. Anoje pusėje liko daugybė žmonių, nespėjusių pervažiuoti tilto, tarp jų ir mano vyro brolis, ir visi mūsų daiktai.

Keliavome toliau. Sutikdavome daug tokių kaip mes, pasimetusių, nuo savųjų atsiskyrusių žmonių. Rytprūsių gyventojai, kurie buvo nutarę likti savo namuose, nesitraukti giliau į Vokietiją, buvo mums labai draugiški – pavalgydindavo, apnakvindavo. Iš vietinių gyventojų sužinojome, kad netoli yra Bublitzo miestelis. Miestelyje susiradome gydytoją, jis mielai priėmė mano vyrą dirbti į ligoninę, nes kiti daktarai ir beveik visas ligoninės personalas buvo mobilizuoti. Miestelyje gavome kambarį, labdaringa vokiečių moterų draugija padovanojo man naujagimio kraitelį ir vežimuką. Buvome beveik laimingi. Ir dar lyg koks stebuklas Bublitze atsirado ir vyro brolis su dalimi mūsų daiktų. Susprogdinus Rusnės tiltą, dalis likusių besitraukiančiųjų keltais persikėlė per Kuršių marias. Persikėlė ir vyro brolis. Iš bendrų pažįstamų sužinojo, kad mes esame Bublitze, ir atkeliavo pas mus. 

Atrodė, kad gyvename lyg ir normaliai. Kun. Juozas per vokiečių vyskupiją gavo paskyrimą važiuoti į Bavariją, padėti senam vieno kaimelio klebonui. Ten jis ir išvažiavo. Vyras rytais išeidavo į ligoninę į darbą. Fronte vėl buvo viskas ramu.

Mūsų dukrelė Ramunė gimė lapkričio 22-ą. Per radiją vėl pasigirsdavo bauginančių žinių – tai vienoj, tai kitoj vietoj frontas pralaužtas. Dar mums su Ramune tebesant ligoninėj, mano vyrą ištiko apendicito priepuolis ir tas senukas daktaras jį operavo.

Frontas vis artėjo, o mes visi trys ligoninėj. Pagaliau mane su Ramune išleido iš ligoninės, vyras dar liko. Motinos, išeidamos iš ligoninės, turėdavo ką nors įrašyti į ligoninės knygą. Aš taip gerai atsimenu tą sakinį, kurį įrašiau, lyg būčiau tik vakar įrašius. O tas sakinys buvo toks: In den blauen Augen meines Töchterlein‘s, ich habe wieder ein Stückchen von dem Himmel meines Heimatlands gefunden (Savo mažos dukrelės akyse aš vėl atradau gabalėlį savo tėvynės dangaus; vok.).

Grįžome su Ramune į savo kambarį, buvo labai baisu, atrodė, kad dabar jau niekur nebeišbėgsim, ir kas su mumis bus, kai sovietų kariuomenė užims Bublitzo miestelį.

Ir vėl, kaip Dievo siųstas angelas, atsirado kun. Juozas. Jis nežinojo apie brolio operaciją, bet žinojo, kad jau turime kūdikį. Per radiją išgirdęs, kad sovietai jau netoli mūsų gyvenvietės, atskubėjo mūsų gelbėti.

Visą dirbamą žemę apsėjome rugiais ir žieminiais kviečiais. Visi buvo įsitikinę, kad karas ilgai nesitęs, kad būtinai laimės Vakarai, kad mes pasitraukiam tik keliems mėnesiams... Deja, deja.

Ir taip, labai šiltai supakavę trijų savaičių Ramunę, pėsti iškeliavome į traukinių stotį. Mudu su vyru pasikeisdami nešėme Ramunę, o kunigas – du mūsų lagaminus. 

Laimingai pasiekėme Berlyną, ten reikėjo persėsti į kitą traukinį, važiuojantį į Regensburgą. Žmonių buvo didžiulė minia, atėjus Regensburgo traukiniui, visi vienas per kito galvas bandė įlipti į vagonus. Vokietijoj kiekvienas traukinys turėdavo vieną vagoną motinai su vaiku (vok. Für Mutter und Kind). Šiaip taip man pasisekė su Ramune į tą vagoną įsisprausti. Bet iki pat Regensburgo nežinojau, ar įlipo į traukinį mano vyras ir kunigas, ar tik mudvi važiuojam.

Dievo ranka tikrai mus globojo – Regensburgo stotyje visi susitikom.

Iš Regensburgo mus parsivežė ūkininkas, kuris, klebono prašomas, sutiko mus priglausti savo namuose. Važiavome labai ilgai, vežimą traukė du rausvi jaučiai, vos vos judėdami.

Atvažiavome į Tundingo kaimelį, gal 15–20 km į pietus nuo Regensburgo. Mūsų šeimininkai bavarai labai nuoširdžiai mus priėmė, atidavė mums vienintelį kambarį, kuriame buvo krosnis, Ramunei visada buvo šviežio pieno.

Kaime viskas buvo taip ramu, lyg karo ir nebūtų. Tik naktimis girdėdavom skrendančias anglų ir amerikiečių bombonešių eskadriles, o paskiau duslus dundėjimas – bombarduodavo tai Miuncheną, tai Niurnbergą.

Į Tundingą atvažiavome prieš pat Kalėdas ir buvome pirmieji pabėgėliai iš Lietuvos. O pavasarį (1945) kai karas baigėsi, Tundinge gyveno jau apie 50 lietuvių. 

Bavarai labai nuoširdžiai mus, pabėgėlius, priėmė ir globojo. Mums begyvenant Tundingo kaime ir karas pasibaigė. 1945 m. balandžio 28 d. į Tundingą atėjo amerikiečių kariuomenė. Iš kaimo namų langų plevėsavo baltos paklodės – vėliavos, skelbdamos taikų pasidavimą. Tuo pačiu laiku Berlyną užėmė sovietai. Amerikiečių kariai, norėdami parodyti savo draugiškumą sovietų kariams, surinko iš visų namų pagalves, perplėšė impilus ir išleido plunksnas. Nuo tų plunksnų kaimas buvo baltas kaip žydinčių vyšnių sodas. Mūsų šeimininkė Frau Klaukenmeyer turėjo siuvamą mašiną, kareiviai sunešė tuos raudonus užpilus, pasodino prie siuvamos mašinos ir ji turėjo jiems siūti raudonus kaklaraiščius. Vargšė siuvo daug valandų, kol visi Tundingą užėmę amerikiečiai kariai pasipuošė raudonais kaklaraiščiais. Mums, lietuviams, matant tokį draugystės su sovietais demonstravimą, buvo labai nejauku.

Karui pasibaigus kurį laiką dar gyvenome tame mums labai draugiškame kaime. Vėliau Vokietija buvo padalyta į keturias zonas, kuriose šeimininkavo buvę sąjungininkai: anglai, amerikiečiai, prancūzai ir sovietai. Mes patekome į amerikiečių valdomą zoną. Atsisveikinom su geraisiais bavarais, prižadėdami niekada vieni kitų neužmiršti, ir išvažiavome į Augsburgo miestą. Ten išbuvome iki 1949 m. balandžio mėn. Balandį su kariuomenės laivu „General Taylor“ išplaukėm į Ameriką.

A. Stulginskaitės rankraščio kopiją Istorinei Prezidentūrai perdavė ilgametė „Kauno dienos“ žurnalistė Virginija Skučaitė, 1997 m. rengusi publikaciją apie prezidento dukterį.