Prakalbintos legendos

Dirbti Klaipėdos uoste buvo prestižas

Klaipėdos centre sutikęs kuklų nejauną dūstantį žmogų, nedaug kas pagalvotų, kad tai – buvęs garsus uostininkas, Socialistinio darbo didvyris ir Lenino ordino kavalierius. Beje, Česlovas Levickas ir anais metais niekada nesipuikavo savo regalijomis ir vardais, o jau dabar, kai tarybiniai apdovanojimai nebegerbiami, apskritai paslėpė juos kuo toliau.

Kaip šiandien sekasi žmogui, kuris uostui atidavė 43 gyvenimo metus ir sveikatą? Apie ką jis mąsto, žingsniuodamas atnaujintomis Klaipėdos, kurią dar prisimena sugriautą, gatvėmis?

Iš krovėjų – į dokininkus

„Kiekvienas senamiesčio kampelis susijęs su širdžiai mielais prisiminimais. Čia atvykau 1945 metais, būdamas 13-metis paauglys, išgirdęs, jog priimama į jungų mokyklą. Tačiau gandai pasirodė klaidingi, todėl įstojau į Telšių amatų mokyklą mokytis motoristu. 1947 metais vėl grįžau į Klaipėdą, dar neatsigavusią po karo. Po darbo atstatinėjome ją visi kartu. Uoste, į kurį mane pasiuntė, taip pat daug ką teko statyti iš naujo. Buvo pasakojama, kad traukdamiesi fašistai krantinėse paliko daug spąstų. Atsargumą pamiršę rusų kareiviai suėjo į arčiau Laivų remonto įmonės stovintį maisto produktų sandėlį, o iš nerijos stebėję vokiečiai įjungė sprogstamąjį mechanizmą. Viskas išlėkė į orą. Tačiau palaipsniui tvarka buvo įvesta ir prekybos uoste. Kai atvykau čia baigęs mokyklą, uostas jau priiminėjo laivus ir apdorojo krovinius“, - beveik pusės amžiaus senumo įvykius prisiminė Česlovas Levickas.

Pasak jo, prekybos uostas ne iškart tapo ta prestižine darbo vieta, kur aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius svajojo įsidarbinti daugelis klaipėdiečių. Darbas buvo fiziškai sunkus – tekdavo krovinius tampyti ant nugaros. Tarp uostininkų labiausiai paplitusi liga buvo išvarža. Prekybos uostas mechanizacijos sulaukė tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje, bet net ir tai nepatraukė jaunimo, kuris veržėsi į jūrą pamatyti pasaulio ir daugiau uždirbti.

„Vienu metu uoste visiškai nebuvo eilių butams. Uostas finansavo gyvenamųjų namų statybą, miestui atiduodamas 15 proc. Jie taip ir vadinosi – uostininkų namai (žinoma, dabar miesto centre stovinčiuose namuose gyvena kiti žmonės, o pensininkai persikėlė į pakraščius, pigesnius butus). Atsitiko taip, kad nebuvo kam kraustytis į Sportininkų gatvėje pastatytą namą. Uostininkams buvo siūloma užimti didesnius butus. Suprantama, kai taip stigo būstų, klaipėdiečiai, išgirdę apie tokį rojų, puolė įsidarbinti uoste“, - pasakojo Č. Levickas, kuris, kaip uosto pirmūnas, dažnai būdavo renkamas į profesinės sąjungos komitetą ir dalyvaudavo skirstant butus bei kitas gėrybes.

Per 43 darbo uoste metus Česlovas Levickas pergyveno septynis vadovus. Labiausiai geru žodžiu jis mini Alfonsą Ramanauską ir Solomoną Kvašą, kuriems vadovaujant uostas pelnė šlovę ir prestižą.

Regis, tokia smulkmena – profesijos pavadinimas. Tačiau kai krovėjus pavadino dokininkais, jaunimas atsikratė kompleksų, o kadrų skyriaus darbuotojai liovėsi skųstis darbininkų stygiumi. Išties tapo prestižiška būti uostininku dokininku. Mieste visi žinojo, kad jie gerai uždirba, butų eilė juda greitai, įmonė turi puikias šeimyninio ir vaikų poilsio bazes, savo vaikų darželius, kultūros rūmus. Net miesto vadovams buvo garbė pakliūti į garsiuosius uostininkų pagerbimo vakarus. Uostininkai gyveno kaip viena šeima, poilsio dienomis dažnai rengdavo sporto varžybas, gegužines ir kitus linksmus renginius.

N.Chruščiovą atleido vienbalsiai

Česlovas Levickas dirbo kaip visi. Ir gyveno kaip visi. Tiesa, pagal anų laikų matą vedė vėlokai – 29 metų. Užtat santuoka buvo stipri, visam gyvenimui. O būdamas 28-erių pats sau netikėtai tapo ordininku ir Socialistinio darbo didvyriu. Vieninteliu uoste ir antruoju Klaipėdoje.

„Vis dar nesuprantu, kodėl pasirinko mane. Taip, dirbau gerai, tačiau nebuvau visuomeninio gyvenimo aktyvistas. Ir staiga – toks apdovanojimas. Įteikti Lenino ordiną ir Darbo didvyrio ženklą atvyko Justas Paleckis. Geras vyras, paprastas ir nuoširdus“, - prisiminė senasis uostininkas.

Po tokio pagerbimo Česlovo gyvenime iš pradžių niekas nesikeitė. Taip pat dirbo kranininku po 12 valandų per parą, vėliau grįždavo į viengungių bendrabutį. Socialistinio darbo didvyris, ordininkas. Po metų, vedęs, gavo pirmąjį savo gyvenime butą – pusantro kambario.

Tačiau valdžia jo nepamiršo. 1962 metais Česlovą išrinko į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Tvarkingai važinėjo į sesijas, sėdėjo greta Sniečkaus, sveikindamasis paduodavo jam ranką.

„Mus kartu išrinko į Sąjungos Tarybą, todėl dažnai bendraudavome. Prisimenu, kartą per pertrauką kažkuris lietuvių deputatas susipainiojo ir pradėjo kalbėti rusiškai. A.Sniečkus nustebęs pažvelgė į jį ir paklausė: „Ar jau gimtąją kalbą pamiršai?“. Šis tuoj susigėdo. Beje, teko lankytis ir Lietuvos CK, ir Ministrų Taryboje – visi kalbėdavo tik lietuviškai, net antrieji sekretoriai, kurie dažniausiai būdavo rusai“, - sakė buvęs deputatas.

Česlovui Levickui teko dalyvauti ir toje Aukščiausios Tarybos sesijoje, kurioje po 1964 metų TSKP CK plenumo Nikita Chruščiovas buvo pašalintas iš visų postų. Tuo metu Česlovą profėsinė sąjunga buvo išsiuntusi į komandiruotę Vokietijon, kai netikėtai iškvietė į Maskvą.

„Atskridau į oro uostą, sėdau į taksi. Taksistas, atlape pamatęs Aukščiausiosios Tarybos deputato ženklelį, staiga paklausė: „Ar atskridote Chruščiovą „nuimti“?“. Taip ir apmiriau. Tačiau sesijoje balsavau kaip visi. Pašalino vienbalsiai“, - savo ir šalies gyvenimo epizodą prisiminė Česlovas Levickas, šiomis dienomis su susidomėjimu pažiūrėjęs filmą apie N.Chruščiovą.

Veteranas, pasak jo, niekada nesidomėjo politika, juo labiau – dabar. Vis dėlto reguliariai skaito laikraščius – senas įprotis. O dabar pradėjo skaityti V. Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“. Kol nebaigė, savo nuomonės nesako, bet skaito susidomėjęs – pusę personažų pažįsta asmeniškai.

„Šiandien per televizorių žiūriu politines batalijas – darosi juokinga ir liūdna. Kas pasikeitė valdžioje – tie patys veidai kaip ir tarybiniais laikais, tik pakeitė politinę orientaciją. Visada laikiausi nuošalėje nuo politikos, neutralus likau ir dabar. Tačiau atsivertėlių nemėgstu“, - tvirtino veteranas.

Pensija – kaip visų

Ką, be garbės ir pagarbos, Česlovui Levickui davė garbingas Darbo didvyrio vardas? „Ir anksčiau materialiai nieko nedavė, juo labiau - dabar. Tiesa, ilgainiui gavau gerą butą viename name su Arkadijumi Lichtinšainu. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje teko jį parduoti, kad padėčiau dukroms įsigyti butus. Kartą per metus galėdavau nemokamai vykti per visą šalį. Tačiau tik kartą gyvenime tuo pasinaudojau. O dar vieną kartą, kai nebuvo bilietų į lėktuvą, pateikiau deputato mandatą. Štai ir visos lengvatos. Girdėjau, kad Rusijoje Darbo didvyrio medalį turintys žmonės gauna labai geras pensijas. Mano pensija kaip visų, Klasco šiek tiek primoka už invalidumą, nes man pripažino profesinę ligą“, - pasakojo veteranas.

Žinantys žmonės pasakoja, kad kuklumas visada buvo jo skiriamasis bruožas. „Jis niekada nelindo į priekį kaip kai kurie, nemėgo sėdėti prezidiumuose – už tai jį nuolat bardavo viršininkai. Demonstratyviai nenešiojo savo apdovanojimų. Ir nereikalavo privilegijų. Labai padorus žmogus“, - apie ordininką sakė buvęs Klaipėdos jūrų prekybos uosto viršininkas Solomonas Kvaša.

Česlovas prisimena, jog kartais tekdavo bartis ir su viršininkais. „Žmonės dažnai kreipdavosi pagalbos į mane kaip Aukščiausiosios Tarybos, o vėliau ir miesto tarybos deputatą. Ateidavo į namus. Rašė prašymus pasigailėti, padėti įsigyti būstą. Kartą užstojau tarybinio ūkio pirmininką, kurį už prirašinėjimus pasodino 6 metams. Norėdamas įvykdyti grūdų planą, jis nuvažiavo į Kazachstaną ir jų ten nusipirko. Prisimenu, kaip ant manęs šaukė miesto komiteto sekretorius, neva ne tą užstoju. Štai tada reikšmingai pasakiau, kad kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatas turiu teisę turėti savo nuomonę. Jis iškart nutilo. O be reikalo savo vardais niekada nesigyriau“, - prisipažino Č. Levickas.

Dabar buvę vardai ir apdovanojimai – tuščias garsas. Bet juk veteranas juos pelnė dirbdamas Lietuvoje. Tarybiniais laikais Didvyrio vardo šiaip sau nedalindavo. Tik už puikų darbą.

„Nenoriu niekieno nieko prašyti. Po patirto infarkto negaliu jaudintis. Tiesa, dabar vaistams išleidžiu pusę pensijos. Bet nieko, jeigu pasidarys visiškai striuka – parduosiu Lenino ordiną. Jis brangus, pagamintas iš aukso ir platinos. Bet tai – blogiausiu atveju. Noriu apdovanojimus perduoti anūkams. Vargu ar jie galės suvokti tikrąją jų vertę, tačiau prisimins mane“, - teigė darbo didvyris Česlovas Levickas.