Diena X ir jaunimas: ar ir kaip gins Lietuvą?

– Ar pats stotumėte, gintumėte, eitumėte į pirmąsias gretas?

– Na, taip, jeigu reiktų, tikrai eičiau ir stengčiausi ginti mūsų Tėvynę.

– Dabar atlikote apklausą, paklausėte ir savo bendraamžių kolegų Lietuvos mokyklose, ką jie mano. Kokie rezultatai?

– Taip, Lietuvos moksleivių sąjunga turi kasmėnesinį reguliarų renginį – vadovų klubus, kuriuose renkama moksleivių nuomonė per jų atstovus, mokyklų tarybose, mokinių tarybose. Iš esmės, moksleivių nuomonė nėra vienareikšmiška. Didžioji dalis palaiko ir mano, kad karinė prievolė yra naudinga, tačiau netiki, kad nutraukiant akademinį ugdymo procesą, pavyzdžiui, universitetines studijas, tai atneštų naudos. Dauguma mano, kad privaloma karo tarnyba, šauktinių sistema truputį atima žmogaus pasirinkimo laisvę, nes kai kuriems akademinis gyvenimas gali būti svarbesnis.

– Kokios yra jaunimo baimės? Viena jau paminėta – nenoras iškart iš mokyklos suolo keliauti į kareivines, pirmiau norisi baigti universitetą, sudaryti palankesnes sąlygas. Kokios dar baimės egzistuoja?

– Pagrindinė baimė šiuo metu, manau, yra dėl geopolitinės padėties ir įvykių Ukrainoje. Visgi moksleiviai į tai žiūri gana pozityviai. Šie įvykiai jiems sužadino pilietiškumo jausmą. Jie pradėjo manyti, kad karinis pasiruošimas yra reikalingas, kad būtina žinoti, kaip elgtis tam tikrose situacijose ir gyventi karo metu. Manau, viskas prasideda nuo mokyklos, nes pilietinio ugdymo pamokose kalbama apie partizanus, pilietinį pasipriešinimą, tačiau tai nelabai sužadina moksleivių noro kažką prisidėti prie valstybės gynimo.

Šie įvykiai jiems sužadino pilietiškumo jausmą.

– Jūs sakėte, kad viskas prasideda nuo mokyklos. Kai kurie sako, kad viskas prasideda ir nuo šeimos. Jei moksleiviai neturi baimių, jų tėvai gali turėti įvairių baimių. Kaip moksleiviams reikėtų kalbėtis su tėvais, jeigu jie visgi norėtų eiti tarnauti Lietuvai, o tėvai mato internete ir televizijoje, kas vyksta netoli, už kelių šimtų kilometrų, Ukrainoje?

– Moksleivių nuomonėse dažnai atsispindi ir tėvų nuomonės. Manau, kad dauguma tėvų norėtų, jog jų vaikai būtų pasiruošę. Jei reikėtų ginti savo šalį, geriau tai daryti su pasiruošimu, o ne ekspromtu, kad būtų mažiau pavojų ir sau, ir kitiems.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pokalbį apie tėvynės gynybą LNK žurnalistas tęsė su Šaulių sąjungos vadu Linu Idzeliu.

– Moksleivių paklausėme, ar jie stotų į pirmąsias gretas ginti tėvynės. Ką rodo Šaulių Sąjungos narių sudėtis, jų amžius?

– Turime jaunųjų šaulių nuo 11 iki 18 metų. Mūsų programa sukurta pagal Britų kadetų korpusą ir yra profesionali keturių pakopų sistema. Pirmiausia – istorija, pilietiškumas, toliau lyderystė. Baigus ketvirtąją pakopą, mokiniai jau gali naudoti tikrus ginklus. Manau, kad toks jaunas žmogus gerai pasirodytų mūšio lauke. Dažnai kai jie įstoja į karo akademiją, apie trečdalis jų kasmet renkasi kariuomenę arba policiją. Jie tampa instruktoriais arba instruktorių pagalbininkais. Per keturias pakopas mokiniai įgyja daug karinių žinių. Taip pat siunčiame juos stažuotis į užsienį – į Lenkiją, Latviją, Estiją, Švediją ir ypatingai į Britaniją, kur šis rengimas yra labai rimtas. Mes šiek tiek vengiame duoti šaudyti iš kovinio ginklo, jie duoda šaudyti iš kovinio ginklo. Šaulių sąjungai dabar pavesta nauja užduotis – jau antrus metus iš eilės vykdome pilietinės gynybos įgūdžių kursus. Mes suskaičiavome, kad tų devintokų, kuriems turime pravesti trijų dienų kursus, jau beveik 32 tūkst., ir tai iš tiesų didelis iššūkis.

– Ar tai pakankamas skaičius – maždaug 40 tūkst.?

– Taip, mes galėtume galbūt ir daugiau paimt, bet trūksta mokytojų. Kas juos mokys? Mes atrenkame specialius žmones, nes jei ateisi nepasiruošęs, su prastu turiniu, tai tik sukompromituosi užduotį. Todėl kartais kviečiame buvusius karius, kurie tarnavo kariuomenėje, kad jie praeitų pedagoginius ir psichologinius mokymus, kuriuos organizuojame ir finansuojame iš Šaulių sąjungos lėšų, kad jie eitų mokyti jaunimą nuo 11 iki 18 metų.

– Ir įdomi mintis pokalbio pabaigai. Jūs esate sakęs, kad jei žmogus nenori tarnauti, nestovi pirmosiose linijose, o kažkur ieško šiltesnio kampelio, kai valstybė susiduria su sunkumais, tokiam žmogui reikėtų sakyti – susimokėk.

– Visiškai teisingai. Jei neini ginti tėvynės, duok mums pinigų. Tai būtų labai teisinga.