Šeštadienio interviu

Didžiausia laimė – jausti vaikų meilę

M.Mažvydo pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja – 34 metų Rasa Miniotienė – 11 metų atidavė pradinukams. „Esu laiminga: aš myliu vaikus, o vaikai mane myli“, - Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse savo būseną nusakė pedagogė.

Pasiilgsta vaikų

- Kodėl pasirinkote būtent pradinių klasių mokytojos kelią?

- Dauguma mūsų giminės moterų eina šiuo keliu. Mama, pusseserė, teta, pusbrolio žmona – pedagogės, kurių beveik visos – pradinių klasių mokytojos. Turbūt tokį darbą pasirinkome dėl vienos priežasties - mes mylime vaikus. Žinoma, pedagogui svarbu būti puikiu savo dalyko žinovu, bet, mano įsitikinimu, mokytojui svarbiausia yra mylėti mokinius. Jei vaikų nemylėsi, nenorėsi kasryt skubėti pas juos į mokyklą. Esu dviejų sūnų – 11 metų Mindaugo ir 7 metų Šarūno – mama. Prisipažįstu, jog ir man pasitaikė rytmečių, kai būdavo sunku keltis, nesinorėdavo skubėti į darbą, ypač tada, kai mano sūnūs buvo maži ir sirgdavo. Tuomet tekdavo skubėti pas pradinukus po nemiegotos rūpesčių nakties... Bet užtekdavo pamatyti pradinuką, pamatyti jo išsiilgusias akis, išgirsti jo džiugų „Labas rytas, mokytoja!“, ir mano blogos nuotaikos – kaip nebūta. Kartais vaikai atbėga būriu, visi mane apkabina... Gal todėl man prailgsta vasaros atostogos. Pasiilgstu savo pradinukų. Atostogauju, o galvoje kirba mintys, kokia bus rugsėjo 1-oji, ką vaikams padovanosiu, kuo juos nudžiuginsiu.

Saugo paslaptis

- Per vienuolika darbo metų ar niekada nenusivylėte šituo pasirinkimu?

- Aš myliu vaikus, o jie mane myli. Neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti kitokį darbą.

Bet, prisipažinsiu, kad pasitaikydavo akimirkų, kai būdavo labai sunku, naktimis verkdavau... Prieš kelerius metus mano klasėje buvo sudėtingo likimo berniukas. Jis keikdavosi, skriausdavo klasės draugus, bėgdavo iš pamokų, kartais savaitėmis neateidavo į mokyklą. Ieškodavau jo. Belsdavausi į namus – manęs neįsileisdavo. Tą berniuką prižiūrėjo svetimi pasamdyti žmonės, nes mama užsienyje uždarbiavo. Vaikas savo tėvo nepažinojo... Nelaimingas vaikas. Būdavo jo gaila ir pykdavau, kad jaučiuosi bejėgė ir nieko negaliu jo gyvenime pakeisti.

- O kada pajuntate atlygį už savo darbą? Kada Jums būna laimingiausios akimirkos?

- Pamenu, užpernai per ketvirtokų išleistuves iki ašarų sujaudino tėvų dėkingumas. „Ačiū, mokytoja, kad būtent Jūs mokėte mūsų vaikus“, - sakė mamos ir tėčiai. Dabar šie vaikai – jau šeštokai, bet per pertraukas arba po pamokų vis atbėga pas mane. Kartais jiems primenu, kad laiko neturiu, kad dabar visą dėmesį turiu skirti savo antrokėliams. Bet buvę mano vaikai paprašo: “Tada mes nors Jūsų klasėje pasėdėsime“... Ten, kur gyvenu, aplinkui gyvena daug mano mokinių – buvusių ir dabartinių. Kasdien po kelis kartus juos sutinku kieme, gatvėje ar parduotuvėje. Pasikalbame. Jie manimi pasitiki – išsipasakoja visus džiaugsmus ir rūpesčius. Kartais juokaudama primenu tėvams, kad žinau visas jų šeimų paslaptis.

- Kur jas saugote?

- Širdyje. Vaiko patikėtų paslapčių niekas neišgirsta.

Dirba su neįgaliaisiais

- Šiemet M.Mažvydo pagrindinė mokykla tapo pirmoji Klaipėdoje, pritaikyta ir neįgaliesiems moksleiviams. Jūs buvote pirmoji mokytoja, po savo sparneliu priglaudusi cerebrinio paralyžiaus sukaustytą Zigmantą. Jis Jūsų klasėje vienintelis su negalia iš devyniolikos pradinukų...

- Neslėpsiu, jog iš pradžių nerimavau - nežinojau, kaip man, kaip Zigmantui seksis bendrauti, kaip vaikai ir jų tėvai priims neįgalų moksleivį. Dabar džiaugiuosi, kad mano nerimas buvo nepagrįstas. Zigmantas klasėje vaikšto su vaikštyne, o jo klasės draugai net per daug stengiasi padėti. Einame į valgyklą – vaikai Zigmantui pirmiausia padeda kėdę, šaukštą, šakutę, duonos. Zigmantas visada su mumis drauge. Per pertrauką sugula visi antrokėliai ant kilimo - ir žaidžia. Kai einame pasivaikščioti, Zigmanto nepaliekame, vežimaityje kartu vežamės. Jis mus visus padarė geresnius – draugiškesnius, gailestingesnius. Klasėje niekas Zigmanto neįskaudino, nepravardžiavo, nebuvo ašarų. O aš taip to bijojau... Man malonu, kad ir Zigmanto tėvai yra patenkinti. Jų vaikas ne namie tarp keturių sienų uždarytas. Jis – bendraamžių būryje, pedagogų ir medikų priežiūroje.

Švenčia visa giminė

- Rytoj – Tarptautinė mokytojų diena. Ar Jums ši diena šventė?

- Kadangi mano giminėje yra daug pedagogų, tad Tarptautinė mokytojų diena yra visos giminės šventė. Tądien nenutyla telefonai, vienas kitą sveikiname.

- Ar turite mokytojo idealą - gal iš mokyklos ar universiteto laikų, o gal iš savo giminės ar kolegų būrio?

- Mokykloje, kurioje dabar dirbu, yra puikių pedagogų. Man patinka, kaip jie dirba, bendrauja su vaikais ir jų tėvais. Esu rami, nes žinau: jei man reikės patarimo, jį rasiu savo mokykloje. Kolegiškos pagalbos man prireikia, nes su pradinukais dirbu pagal metodiką „Gera pradžia“. Jos svarbiausi tikslai – ugdyti vaikų savarankiškumą, kūrybingumą, partnerystę. Klasėje mes turime ne vien įvairiausių mokymo priemonių, žaislų, bet ir savo biblioteką, kurioje yra vaikiškų knygelių bei enciklopedijų. „Gera pradžia“ reiškia ir tamprų ryšį su pradinukų tėvais. Jie gali ne vien dalyvauti pamokoje, bet ir tapti mokytojais – pravesti pamokas savo vaikams. Garantuoju, jog mano pradinukų per pertraukas nepamatysite be reikalo lakstančių po mokyklos koridorius, nes jie visąlaik kuo nors užimti. „Gera pradžia“, tikiu, reiškia ir puikią vaiko kelionės į tobulėjimą pradžią, kurios startas – pradinės klasės.