Dar žydi šeivamedis

Prisišliejęs prie senos sienos baltus žiedų skėčius išskleidė šeivamedis. Kaitri saulė alina, palikdama mažai vilčių nunokinti ir juodų smulkučių uogų.

Šeivamedis mėgsta senas sodybvietes, griuvėsius. Ten jis netrunka užimti laisvas pozicijas, skleidžia daugiau ir didesnių žiedų. Šamanai sako, kad tai yra augalas, simbolizuojantis amžinojo gyvenimo ratą – nuo gimimo iki mirimo, vėl naujo gimimo. Pradžioje jis matantis pabaigą, o pabaigoje – naują pradžią.

Žolininkės Algimos Martinaitytės užrašuose sakoma, kad šeivamedis – nepaprasto vaistingumo augalas, gerai išvalo kraują. Dvi savaites rytais nevalgius reikia gerti šeivamedžio lapų ir žiedų nuoviro, pusryčiauti tik po valandos.

Gripuojant padeda liepžiedžių ir šeivamedžio žiedų mišinio arbata. Šaukštą džiovinto mišinio užpilti stikline verdančio vandens, kai atauš, nukošti ir gerti. Dieną - po stiklinę, vakarais – po pusę litro ir kuo karštesnės.

Šeivamedžio šaknų arbata gydo vandenligę. Žiedų dedama į arbatų mišinius nuo bronchito, astmos, podagros. (Vaistinėse mišiniai su šeivamedžio žiedais yra brangūs.) Inkstams gydyti užplikytus džiovintus šeivamedžio žiedus galima dar pavirti ant silpnos ugnies, atvėsinti, nukošti ir stiklinę nuoviro išgerti per 2-3 kartus. Vaistažolių arbatų, kaip ir vaistų, negalima perdozuoti.

Dar galima prisiskinti šeivamedžio žiedų. Jaunų krūmų žiedai dar nenubyrėjo. Prieš džiovinant žiedelius reikia nukarpyti nuo kotų.

Naudingos yra ir rudenį nunokstančios smulkios juodos šeivamedžio uogos. Paukščiai prieš išskrisdami į šiltuosius kraštus, kad užtektų jėgų, prilesa šeivamedžio uogų.