Č.Laurinavičius: Sąjūdžio klaidos turės būti ištaisytos

Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybės ištakos skirtingos: nacionalinių tikslų siekęs Sąjūdis buvo labiau inteligentų judėjimas.

O kaimynų „Solidarumas“ smogė sovietams jų pačių ideologiniu ginklu - darbininkų reikalavimu gauti valdžią ir teises. Tačiau, pasak istoriko Česlovo Laurinavičiaus, abi valstybės iš vieno kraštutinumo pasuko į kitą, o dėl to susikūrusi socialinė nelygybė kada nors turės būti ištaisyta.

Istorikas ir politologas Česlovas Laurinavičius teigia, kad 1980 metais Lenkijoje „Solidarumas“ kėlė ne valstybingumo, o socialinį-politinį klausimą. Pasak jo, darbininkų iškelti socialiniai klausimai buvo tam tikras atsakas į Sovietų Sąjungos teiginius, kad „valdžia priklauso darbininkams“.

„Režimo pagrindinė doktrina - valdžia priklauso darbininkams, taigi judėjimas prieš faktinį Lenkijos pajungimą taip pat priėmė socialinį proletarišką įvaizdį. Jūs manote, kad valdo darbininkai, tai mes, darbininkai, kalbame ir reiškiame savo valią“, - apie „Solidarumo“ socialinį aspektą kalbėjo Č. Laurinavičius.

„Paradoksas tas, kad lenkiškas darbininkų žodis prieštaravo sovietų doktrinai, - pridūrė istorikas. - Tai, kad darbininkai pradėjo reikalauti savo teisių - geriausia taktika, nutaikyta į silpniausią sistemos vietą.“

Istorikas teigė, kad profsąjungų iškelti socialiniai reikalavimai galų gale privedė ir prie valstybinių struktūrų pasikeitimų.

Lietuvoje darbininkų paramos nesitikėta

Pasak istoriko Č. Laurinavičiaus, Sąjūdis Lietuvoje, kitaip nei „Solidarumas“ Lenkijoje, daugiausiai buvo susijęs su nacionalinio valstybingumo atgavimu. Pasak jo, visai logiška, kad tokiam judėjimui pradėjo vadovauti inteligentai. „Tiesa sakant, tai tipiška nacionaliniams judėjimams, siekiantiems valstybingumo“, - sakė Č. Laurinavičius.

Istoriko teigimu, nacionalinio išsivadavimo judėjimas niekada nebuvo darbininkų judėjimas. Priešingai - darbininkų socialiniai aspektai dažnai nesutapdavo su nacionaliniais interesais.

„Ateina inteligentai, kurie kalba apie gilias istorijos šaknis, apie tautos teises, apie valstybės raidą. O darbininkų judėjimas - visai kas kita. Jis valstybe iš esmės nesirūpina, arba ji jam yra antraeilis reikalas. Jis rūpinasi atlyginimais, socialinėmis teisėmis ir taip toliau“, - kalbėjo istorikas.

Pasak jo, Sąjūdžio kūrėjai iš Lietuvos darbininkų nesitikėjo didelės paramos, nes šis visuomenės sluoksnis buvo labiausiai „asimiliuotas ir kolonizuotas“, tad jam visai nerūpėjo nacionaliniai klausimai.

„Lietuvoje darbininkų masė buvo daugiausiai nelietuviška arba smarkiai susimaišiusi. Šis sluoksnis buvo itin paveiktas asimiliacijos ir kolonizacijos procesų. Iš darbininkų tikėtis nacionalinių klausimų sprendimo buvo nerealu“, - sakė Č. Laurinavičius.

Dėl šios priežasties, anot istoriko, svarbiausias vaidmuo atkuriant nepriklausomybę teko inteligentams, kurie būrė šalininkus pirmiausia pagal etninius, o ne socialinius klausimus.

Disidentų sveikinimas L. Walesai nesulaukė atgarsių

Disidentas Vytautas Bogušis, sveikinimo telegramos „Solidarumo“ vadovui Lechui Walesai autorius, teigia, kad trumpute telegrama buvo išreikštas dalies Lietuvos disidentų solidarumas su tautiniu demokratiniu judėjimu.

Sveikinimo telegrama buvo išspausdinta pogrindžio laikraštyje „Aušra“, o jos kopiją sėkmingai perdavus Vakarams, skaitoma per užsienio radijo stotis - Laisvosios Europos, Vatikano radijus bei „Amerikos balsą“.

Nors telegramoje rašoma, kad „šis Lenkijos žmonių istorinis žygis už žmogaus ir tautos teises tampa reikšmingas ir kitoms Pabaltijo tautoms“, dabar tuo netiki nei šių žodžių autorius V. Bogušis, nei istorikas Č. Laurinavičius. Jie abu sutinka, kad 1981 metais išsiųsta telegrama didesnės įtakos tiek tuometinei visuomenei, tiek Sąjūdžio laikais nepadarė.

„Apie rimtesnius ryšius nėra prasmės kalbėti. Kiek buvo disidentų - jų buvo labai nedaug ir jie sudarė labai siaurą ratą - toks ir buvo ryšys“, - apie galimą „Solidarumo“ ir Sąjūdžio giminystę kalbėjo istorikas.

Jo teigimu, lietuviai į 9-ojo dešimtmečio pradžioje Lenkijoje vykusius procesus žiūrėjo „atsargiai ir su tam tikru susidomėjimu“.

„Negalėčiau sakyti, kad jautėme stiprų politinį ar moralinį ryšį. Deja, Lietuvoje dar stipriai veikė sovietinės sistemos pančiai“, - teigė Č. Laurinavičius.

„Nepamirškime, koks buvo laikas. Jei Lenkijoje buvo prasidėjęs atšilimas, kurį Jeruzelskis su Maskvos pagalba greitai nuslopino, tai Lietuvoje mes ir to neturėjome: buvo žiauri geležinė uždanga“, - pridūrė tuometinis disidentas V. Bogušis.

V. Bogušio žiniomis, L. Walesa į telegramą neatsakė.

Socialiniai klausimai nustumti į antrąjį planą

Į klausimą, kodėl Lenkijoje darbininkų profsąjungų reikalavimai transformavosi į nacionalinius tikslus, Č. Laurinavičius atsakė, kad tokį procesą nulėmė bendra politinė situacija.

„Judėjimas prasidėjo kaip socialinis, bet paskui jį pagavo bendra nacionalinių judėjimų tendencija. Tai susiję su tuometiniais procesais Sovietų Sąjungoje, pastūmėjusiais link valstybės pilno suverenumo atkūrimo“, - aiškino istorikas.

Parlamentaras V. Bogušis sutiko su istoriko Č. Laurinavičiaus pastebėjimu, kad Lenkijos transformaciją iš socialinės į tautinę valstybę reiktų aiškinti bendrame Rytų Europos kontekste.

„Natūralu. Tai buvo Varšuvos pakto valstybė, ji buvo okupuota. Socialiniai-tautiniai klausimai peraugo į laisvės siekimo šūkius ir veiksmus. Tai visiškai logiška. Vėliau prasidėjo Berlyno sienos griuvimas, Sąjūdis, suaktyvėjęs „Solidarumas“, Lechui Walesai įteikiama Nobelio taikos premija, jis tampa pirmuoju Lenkijos demokratiškai išrinktu prezidentu“, - sakė V. Bogušis.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos griūčiai, pasak Č. Laurinavičiaus, socialiniai klausimai ir toliau buvo stumiami į antrą planą, nes buvo manoma, kad neplėtojant nacionalinių klausimų, Lenkija vėl galėtų grįžti į Rusijos įtakos orbitą.

Istorikas pridūrė, kad prie šios transformacijos labiausiai prisidėjo patys Vakarai ir ypač Amerika, plėtusi savo įtakos zonas.

„Žinoma, dar amerikiečių įtaka su savo kraštutiniu liberalizmu, tečerizmu, monetarizmu, rinkos ekonomika. Taip atsitiko, kad Lenkija ir Lietuva stipriai nudreifavo į kraštutinį liberalizmą ir nacionalizmą“, - sakė Č. Laurinavičius.

B. Genzelis: viską iškreipė privatizacija

Profesorius Bronius Genzelis, vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, teigia, kad, kuriant Nacionalinį Persitvarkymo Sąjūdį, buvo remtasi skandinavišku socializmo modeliu. Tačiau, pasak jo, pagrindinis tikslas buvo atkurti valstybę, o apie jos valdymą ir ekonominę struktūrą galvota mažiau.

„Jeigu imsime pirminę Sąjūdžio programą, kurią parengė Antanaitis, tai ji praktiškai orientuota į Skandinavijos šalis. Nebuvo viskas numatyta. Kadangi tikslas buvo sukurti valstybę, atgauti nepriklausomybę, tad mažiausiai buvo mąstoma, kaip ta valstybė bus valdoma, kokia bus ekonominė struktūra - tai yra Sąjūdžio bėda“, - sakė B. Genzelis.

Pasak B. Genzelio, didžiausia klaida, kurią padarė Sąjūdis ir kuri nulėmė šalies dešinįjį kelią, buvo visiškai neapgalvota privatizacija. Anot sąjūdiečio, nors šiuo įstatymu norėta gero, tačiau taip įteisinta socialinė nelygybė.

„Jau posąjūdiniais laikais, tačiau kai kurių Sąjūdžio veikėjų buvo įteisinta vadinamoji prichvatizacija. Tada dirbantieji, sakykime, alaus gamykloje, ją įvertinus, gaudavo atitinkamą skaičių čekių, o dirbantieji mokykloje negaudavo nieko. Vienų čekiai, priešingai nei kitų, tapo absoliučiai beverčiai. Įstatyme buvo įteisinta nelygybė“, - sakė B. Genzelis.

Č. Laurinavičius: klaidos turės būti šalinamos

Č. Laurinavičius teigia, kad griežti rinkos mechanizmai netarnauja visiems socialiniams sluoksniams ir sukurtos socialinės disproporcijos anksčiau ar vėliau turės būti šalinamos.

Anot istoriko, socialinių klausimų nustūmimas į paraštes yra negatyvus ir „anksčiau ar vėliau proporcija turės atsistatyti“.

„Kaip tai bus padaryta - sunku pasakyti, bet kad tai turi būti padaryta - akivaizdu“, - sakė jis.

Č. Laurinavičius pridūrė, kad tai neturėtų būti perėjimas iš vieno kraštutinumo į kitą.
„Visais atžvilgiais esame nudreifavę į vieną pusę. Mums dabar socialinis aspektas, socialinė partija, viskas, kas susiję su kairumo tradicijoms, savaime supinama su okupacija. Tai visiškai klaidingas supainiojimas“, - sakė politologas.