Susipažino Anglijoje

Sigita kilusi iš Šiaulių. Gimtajame mieste studijavo siuvinių dizainą ir technologijas, įsimylėjo, ištekėjo, o būdama antrame kurse susilaukė pirmagimio Gusto. Po studijų su tuomečiu vyru ir sūneliu geresnio gyvenimo ieškoti išvyko į Angliją.

Kaip dažnai girdime emigrantų istorijose, nauja aplinka, stresas, didelis darbo krūvis palietė ir poros santykius. Jie nusprendė pasukti skirtingais keliais.

„Jokių pykčių nebuvo, tiesiog pajutome, kad mums nebepakeliui. Iki šiol gražiai bendraujame, palaikome ryšį. Kai apsisprendėme grįžti į Lietuvą, sūnus (jam devyniolika) pasiliko gyventi Anglijoje kartu su tėčiu. Iki tol gyveno pas mus“, – pasakoja pašnekovė, emigracijoje gavusi antrą progą pamilti ir būti mylimai.

Su dabartiniu savo vyru Martynu Sigita susipažino gyvendama Mančesterio mieste. Martynas tuo metu darbavosi Doveryje. Iš pradžių susirašinėjo, ilgas valandas bendravo telefonu, o kai jau susitiko – nebenorėjo išsiskirti.

„Martynas man pasipiršo jau per antrąjį pasimatymą ir aš pasakiau „taip“, – šypsosi simpatiška moteris, kuriai širdis pakuždėjo teisingą atsakymą. Šiuo metu su Martynu jiedu skaičiuoja jau penkioliktus metus kartu.

Iš pradžių sutuoktiniai nusprendė apsigyventi Folkstone, kurortiniame pakrantės mieste Lamanšo sąsiauryje. Sigita savaitgaliais dirbo restorane ir džiaugėsi tiek geromis sąlygomis, tiek solidžiu atlyginimu – šis darbas jai buvo atgaiva po savaitės, praleistos namuose su vaikais. Klientai elgėsi maloniai, gražiai bendravo, negailėjo arbatpinigių. Gerą darbą turėjo ir Martynas – maisto fabrike buvo gamybos vadovas.

Laisvalaikį leisdavo vaikščiodami prie jūros, eidami į kavines su draugais. „Gyvenome gal dešimt minučių iki jūros. Maudytis? Nelabai. Kelis kartus gal ir buvau iki kelių įbridusi“, – juokiasi Sigita ir pasakoja, kad vasaromis į nedidelį miesto paplūdimį sugužėdavo tiek žmonių, kad kamščiai būdavo didesni nei lietuvių numylėtoje Palangoje.

Labiausiai iš Folkstono laikų pasiilgsta draugų. Per tiek metų jų susirado nemažai. „Tai buvo visas kultūrų lopšys: nuo vengrų iki lenkų. Lietuvių gal mažiausiai“, – prisimena draugų būrį pašnekovė.

Sveikuoliški: šeimos verslas – pagardai, gaminami iš daržovių ir vaisių su natūraliais konservantais – cukrumi ir actu. / S. ir M. Papievių asmeninio archyvo nuotr.

Tėvynės ilgesys nugalėjo

Kodėl po tiek metų emigracijoje šeima sumanė grįžti į gimtuosius kraštus, į Martyno močiutės sodybą Lukšiuose, kurioje gyveno jo mama?

Sigita sako, kad vyras visada jautė nostalgiją Lietuvai. Be to, pablogėjo mamos sveikata. Gydytojai prognozavo, kad gyventi teliko pusė metų. Reikėjo greičiau apsispręsti ir dėl vaikų, kol jie dar kaip reikiant neįsivažiavo į mokslus Anglijoje.

Sigita prisipažįsta Lukšių miesteliui pajutusi simpatiją jau nuo pat pirmo apsilankymo. „Kai dar gyvenome Anglijoje, Martynas nusivežė mane į gimtinę – norėjo pristatyti savo mamai. Vos įžengusi į jų kiemą pasijutau taip gerai! Laikui bėgant šis jausmas vis stiprėja“, – džiaugiasi jau pustrečių metų su vyru ir vaikais Lukšiuose gyvenanti moteris.

Mažiausiajai Perlai kovą bus septyneri. Vidurinysis Ugnius netrukus švęs aštuntąjį gimtadienį. Žygis – devynerių. Visi eina į Lukšių Vinco Grybo gimnaziją. Perla – į parengiamąją klasę, Ugnius – į trečią, Žygis – ketvirtokas. Abu berniukai net perėjo į aukštesnes klases, nei pagal amžių jiems priklausytų, ir dabar mokosi su vyresniais už save.

„Anglijoje vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo ketverių, tad ten išmoko gerai skaičiuoti, – pasakoja mama, – o lietuviškai kalbėti ir rašyti juos mokė Martynas. Daug prisidėjo ir močiutė, su kuria anūkai dažnai bendraudavo per skaipą, skaitydavo drauge knygeles.“

Sigita tvirtina, kad namuose visi kalbėdavo tik lietuviškai, žiūrėdavo lietuvišką televiziją. Vyriausias jos sūnus Gustas, Lietuvą palikęs būdamas pustrečių, lietuviškai šiandien kalba silpniausiai. Anot mamos, jis jau mąsto angliškai ir iš tos kalbos verčia sakinius į lietuvių kalbą. „Gustui būtų sunku adaptuotis Lietuvoje, todėl sūnus pasiliko studijuoti Anglijoje“, – aiškina ji.

Atidarė pagardų fabrikėlį

Sigita save vadina kūrybinga asmenybe. Vaikystėje Šiauliuose lankė dailės mokyklą. Paauglystėje pati siuvosi drabužius. Užtai ir šiandien jai patinka atrodyti kitaip. Kitaip Lukšiuose atrodo ir jos su Martynu namas – nudažytas sodriai mėlyna spalva, kad primintų Anglijoje vos ne pašonėje turėtą jūrą.

Ateityje moteris žada nerti į interjero dizaino paslaptis. Gera pradžia jau yra – pati suprojektavo vaikams lovas, o vyrui liko brėžinius įgyvendinti.

Sigita giria savo sutuoktinį. Sako, kad Martynas labai nagingas – visko pamažu mokosi pats. Štai su pusbroliu kibo į darbus ir pagal Sigitos brėžinius padarė patalpą, kurią dabar abu vadina fabrikėliu – joje verda gardžiausius padažus, pagardus ir džemus.

S. ir M. Papievių asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl padažus? Nes maisto sritis abiem artima – dar gyvendami Anglijoje joje darbavosi ir porą metų laisvu laiku vis bandė įvairius receptus, o paruoštais pagardais vaišindavo savo artimuosius, draugus. Atsiliepimai liudijo, kad Papieviai eina sėkmingu keliu.

Grįžę į Lietuvą, pagardų gamybai, naujų skonių kūrimui nusprendė skirti visą dėmesį. Įsibėgėjus šeimos verslui, prireikė ir pavadinimo. Prekių ženklą pavadino „Rocky Spoon“. Lietuviškai – „Akmeninis šaukštas“, nes asocijavosi su Anglija – su akmenuota jūros pakrante, uolomis.

„Be to, pagalvojome, kad žodį „rocky“ dar dar galima sieti ir su roko muzika. Taip viskas gražiai ir sulipo į tokį skonio ritmą“, – šypsosi fantazijos ne tik namuose, bet ir fabrikėlio virtuvėje nestokojanti pašnekovė.

Čia, gimtinėje, viskas kitaip. Mums su vyru norisi, kad ir mūsų vaikai turėtų tokią vaikystę, kokią turėjome mes.

„Padažai, kuriuos gaminame, tinka prie visko – sūrio, lašišos, ikrų, daržovių, mėsos ar krekerių“, – aiškina ji ir tuoj pat priduria, kad ne viskas čia rožėmis klota, kaip galėtų pasirodyti iš šalies.

Gamindama svogūnų padažą, Sigita išlieja tiek ašarų, kiek kitas gal per visą savo gyvenimą nepriašarotų: juk supjaustyti tenka bent 20 kg svogūnų! Paskui juos virda su natūraliais konservantais – cukrumi ir actu.

„Patalpėlė maža – garuoja, kvapų – jūra, tai išbūti joje visą dieną kančių kančia“, – tvirtina S. Papievienė.

Siekiamybė – sveikesnė mityba

Pagardų meniu – platus: nuo karamelizuotų svogūnų, sodrių pomidorų skonių iki morkos ir kanapės dueto, egzotiškojo mango. Su šia produkcija Papieviai važinėja po muges, duoda žmonėms paragauti, atrasti sau patinkantį skonį.

„Pamatę raudoną spalvą jie mano, kad bus labai aštru, bet išdrįsę paragauti maloniai nustemba“, – dalijasi kulinarinėmis kelionėmis Sigita, gaminanti pikantišką padažą, kurio receptas gimė labai netikėtai – per neapsižiūrėjimą į puodą įdėjus dešimt kartų daugiau česnakų nei įprastai. Iš pradžių viralą norėjo išpilti, bet paragavo ir vos nešūktelėjo „Eureka“!

Kol Sigita pluša fabrikėlyje prie padažų, Martynas siūlo paragauti ir liofilizuotų marinuotų agurkėlių, pomidorų – sveikuoliškų užkandukų.

Pramogos: Lukšiuose Papievių vaikai mėgaujasi didelio kiemo teikiamais džiaugsmais, o išvykose su tėvais noriai prisijungia prie sporto sirgalių. / S. ir M. Papievių asmeninio archyvo nuotr.

Deja, patys, apsigyvenę Lukšiuose, sveikuoliais netapo. Priešingai, sako, Anglijoje maitinosi sveikiau nei čia. Gimus vaikams Sigita labai prižiūrėjo šeimos mitybą – nenaudojo kvietinių miltų, blynus kepdavo be cukraus, o apie saldumynus šeima buvo ir visai pamiršusi. „Gal Unikausko per daug prisižiūrėjome?“ – juokiasi emigrantė, Anglijoje mėgusi žiūrėti profesoriaus Alvydo Unikausko sveikatos laidas.

Kodėl jo patarimų nesilaiko Lietuvoje? Nes atvykus čia porą užpuolė begalė reikalų. „Visų pirma, teko pagal savo reikmes renovuoti močiutės namą, kad būtų galima jame gyventi. Antra, įsirenginėjome fabrikėlį, o kur dar sodas, daržai vasarą… Maisto gaminimas užima labai daug laiko, tad maitindavomės tuo, kas greičiau – dažniausiai pusgaminiais“, – prisipažįsta Sigita.

Anot jos, sudėtingiausia Lietuvoje vaikus apsaugoti nuo saldumynų. Nueina pas draugus į gimtadienį – tortas, saldainiai. Negi neleisi vaišintis?! Kai gyveno Anglijoje, vaikai buvo mažesni, o mokytojos paisė mamos prašymo neduoti vaikams saldėsių.

Šiandien, sako, tokiai mitybai – didelis „STOP“ ženklas. Šeima įsikūrė, apšilo padus, todėl po truputį bando grįžti ir prie senų maitinimosi įpročių, tarp kurių – ir šaltinio vanduo, o ne sultys ar vaisvandeniai. Jo pasisemti Papieviai specialiai važiuoja į Lekėčius. Per kartą parsiveža 10–15 bambalių, o kai juos pabaigia – vėl važiuoja pasipildyti. „Mes visi geriame tik šaltinio vandenį“, – aiškina ji.

Miestelyje gyventi – patogiau

„Parduotuvė šalia, mokykla – irgi“, – mažo miestelio privalumais džiaugiasi Sigita. Būrelių vaikams kol kas mokykloje irgi užtenka. Viena bėda, kad abu sūnūs nori lankyti krepšinį, tad jei karštas noras per vasarą nepraeis, nuo rugsėjo tėvams gali tekti vežioti berniukus į netoliese esančius Šakius.

Nors visi trys Papieviukai lietuviškoje mokykloje adaptavosi gerai, mama pastebi, kad mokytojai čia užduoda daugiau namų darbų, tad tenka prie jų pasėdėti ir pačiai Sigitai. Anglijoje, sako, nė nepastebėjo, kaip vyresnysis sūnus Gustas baigė mokyklą.

S. ir M. Papievių asmeninio archyvo nuotr.

Ar apsigyvenus mažame miestelyje Papieviams netrūksta veiksmo, žmonių? Sigita tvirtina, kad turint tris vaikus jiems pakanka savos kompanijos – tikrai nebesinori eiti į triukšmingas vietas.

Moteris prisipažįsta, kad juodu su Martynu ilgai – net ketverius metus – bandė susilaukti vaikų, teko kreiptis į medikus, tad pirma bendra atžala – Žygis – jiems tikra Dievo dovana.

„Kai jau pastojau su Žygiu, tai kiti du vaikai į mūsų šeimą atėjo be vargo“, – džiaugiasi S. Papievienė ir sako, kad didinti šeimos juodu su vyru nebeplanuoja. „Užteks šuniuko“, – juokiasi moteris ir išsitaria, kad vasarį į jų namus turi atkeliauti naujas augintinis. Šiuo metu šeima augina katytę.

Paklausta, kodėl nesvarstė grįžti į gimtuosius Šiaulius, Sigita tikina, kad kaimas šiais laikais – didesnis privalumas. Grynas oras, savas kiemas, po kurį vasaromis vaikai gali lakstyti basi, o žiemą, jei yra sniego, po pirties drauge su tėčiu pasivolioti jame.

Ne paskutinėje vietoje ir kokybiškas maistas, kurio dalį – daržoves, vaisius, uogas – gali užsiauginti patys, nors daržininkauti, anot Sigitos, ji dar tik mokosi.

„Yra daug vyro mamos paliktų žurnalų šia tema, tik bėda, kad nėra laiko juos skaityti“, – juokiasi naujai iškepta daržininkė. Ateinanti vasara bus pirma be anytos – teks kažkaip išmokti tvarkytis ūkyje ir be jos patarimų.

Laimingi Lietuvoje

Ar Papieviai turi susikūrę kokių šeimos tradicijų? Sigita sako, kad smagiausia tradicija – kiekvieną savaitgalį eiti į pirtį. Kadangi tėtis ir sūnus užkrėtė oranžinio kamuolio virusu, kaitindamiesi pirtelėje visi mėgsta žiūrėti krepšinio varžybas dideliame ekrane, į kurį nukreiptas projektorius.

Sunkiausia, kai reikia nuspręsti, ką visi nori veikti drauge – įtikti penkiems skoniams labai nelengva. Kam nors vis tiek tenka prisiderinti.

Ko labiausiai pasiilgsta iš Anglijos laikų? Paties Folklando miestelio, ilgų valandų pasivaikščiojimų pagrindine jo gatve, iškylų prie jūros.

„Gėda, bet atsikraustę gyventi į Lietuvą tik kartą buvome su vaikais nuvažiavę prie jūros. Kadangi viską darome patys – ir namai, ir verslas vis dar kūrimosi stadijoje – daugiau sukamės apie namus“, – aiškina pašnekovė.

Ar Papievių šeima laiminga? „Iš tiesų esame labai laimingi! Juk gyvename Lietuvoje! – dalijasi buvusi emigrantė. – Čia, gimtinėje, viskas kitaip. Mums su vyru norisi, kad ir mūsų vaikai turėtų tokią vaikystę, kokią turėjome mes.“