„Buvau ir gaisrininkas, ir suvirintojas“

Šeštadienio interviu apie verslą, politiką ir milijonieriaus kasdienybę

Nors šiandien kazino verslo pradininkas Klaipėdoje Kazys Paulikas ir gali pasigirti įspūdingo dydžio turtais, dar prieš keliolika metų jis ragavo paprasto darbininko duonos ir net nemanė vieną dieną tapsiąs pramogų imperijos įkūrėju ir bendrasavininkiu.

„Dirbau ir laivų suvirintoju, ir liftų elektromonteriu, ir gaisrininku. Vėliau pradėjau vežti prekes į Rusiją, susitaupiau. Prieš šešiolika metų su broliu surizikavome įkurti verslą. Jokių paskolų neėmėme – tada jų neduodavo“, - pasakoja įmonių grupės „Nesė“ valdybos pirmininkas.

Noras įrodyti sau, kad jo idėjos įgyvendinamos, K.Paulikui kainavo ne tik ramų miegą, bet ir šeimą – jis išsiskyrė su žmona, kuri nenorėjo suprasti vyro ambicijų siekti geresnio gyvenimo. Tačiau 42-ejų verslininkas nesikremta – jau keturiolika metų jis laimingas radęs bendramintę. Ir nors su „Pramogų banko“ komercijos vadove Inga Česnakiene gyvena nesusituokęs, klaipėdietis neabejoja: „Kam tie štampai pase? Jeigu nori išeiti, jie nesulaikys.“

Idėją nusižiūrėjo

- Išbandėte daugybę profesijų. Nė viena nepatiko?

- Taip, darbų turėjau pačių įvairiausių. Net Šiauliuose pedagogiką studijavau – vos netapau vaikų auklėtoju. Bet studijas mečiau, nes kaip tik tuo metu su broliu įkūrėme firmą.

- Kai 1992-aisiais prabilote apie lošimų automatus, daugelis prie smilkinio sukinėjo pirštą. Jūsų nebaugino, kad jumis netiki?

- Viskas prasidėjo nuo kavinukės Sportininkų viešbutyje. Vėliau atidarėme dar dvi kavines, konditerijos cechą. Nors prieš tai vežiojau prekes į Rusiją, tačiau toks versliukas – labai monotoniškas, nėra jokių iššūkių. O čia reikėjo galvoti, strategiją kurti. Buvo abejojančių, tačiau jų ypač padaugėjo po to, kai beveik prieš ketverius metus nusprendėme kurti „Pramogų banką“. Tai buvo drąsus sprendimas, milžiniški pinigai. Klaipėdos rinka siaura, todėl reikėjo didžiulio ryžto, kad mumis patikėtų. Štai, ačiū Dievui, plečiamės.

- Jau metus turite „Pramogų banką“ ir Vilniuje. Gal dairotės į užsienį?

- Stovėti vietoje nenorime – juk savose sultyse išvirsime. Kokioje šalyje statysime dar vieną pramogų centrą, kol kas nežinome. Bet kas ieško, tas visada randa. Šiuo metu mūsų įmonėse dirba apie 650 žmonių – puiki komanda, geras įdirbis, todėl reikia tą patirtį naudoti.

- O Jums pačiam kaip „Pramogų banko“ idėja į galvą šovė?

- Daug važinėjausi po užsienį, stebėjau tenykštį pramogų verslą. Mintis organizuoti visas pramogas po vienu stogu kilo lankantis Las Vegase. Nieko aklai nekopijavome, tik pritaikėme strategiją. Tiesiog kopijuoti būtų neįdomu.

- Vis sakote „norėjome“, „tikimės“, „žinome“. Kas tie „mes“?

- Nors verslas pradžioje ir buvo šeimyninis, šiuo metu kartu dirba ir sprendimus priima visa komanda. Kai kurie žmonės su mumis nuo pat pradžių dirba. Taip, dirba ir šeimos nariai – brolis atsakingas už lošimus, Inga – už komerciją, aš – už strategiją.

- O sūnūs – jiems jau ruošiate imperijos įpėdinių vietą?

- Norėčiau, kad abu visko siektų patys. Vyresnysis – šešiolikos – domisi kompiuteriais, jau kuria programėles mūsų techniniam skyriui. Jaunėliui, kuriam trylika, kol kas labiau rūpi futbolas. Kartu dukart per savaitę kamuolį spardome. Jeigu jie norės pas mane dirbti, turės pradėti nuo žemiausios pakopos. Nori tapti kazino vadovu, pradėk nuo krupjė darbo. Mes patys pradėjome nuo paprastų darbų. Inga, pavyzdžiui, barmene kurį laiką dirbo vienoje mūsų kavinių.

Namai – ankštoki

- Jūsų sūnūs gyvena su buvusia žmona. O Ingos?

- Jos septyniolikmetis sūnus gyvena su mumis. Atidavėme jam antrą namo aukštą. Kartais pas jį apsigyvena mano mama. Kai į svečius atvažiuoja.

- Jums pirmo aukšto užtenka?

- Na, jau nelabai. Norėtųsi kartais sukviesti visą savo administraciją į svečius, bet kur tau šešiasdešimt žmonių tilps... Namas – tik šimto kvadratų. Svarbiausia, kad sporto salytę savo turiu, – galiu nieko netrukdomas treniruotis. Tikiu, kad sportiškiems žmonėms ir darbai geriau sekasi.

- Galiu pasmalsauti, kodėl išsiskyrėte su buvusia žmona?

- Ji manęs nesuprato. Sutinku, su manimi sunku gyventi, nes sergu darbu, degu įvairiausiomis idėjomis. Namo grįždavau vėlai, bet ne girtas, kaip būna, o tiesiog labai pavargęs. Toks jau esu – jeigu turiu galvoje projektą, nesudedu rankų. Su manimi nei pailsėsi, nei paatostogausi.

- Verslą įkūrėte jau išsiskyręs? Inga nebuvo skyrybų priežastis?

- Tikrai nebuvo. Tačiau firmą registravau, kai dar buvau vedęs.

- O Ingai netrukdo toks Jūsų užsispyrimas?

- Mes puikiai sutariame. Ji – tokia pat. Gal net neįdomiais mus galima pavadinti. Daug laiko praleidžiame darbe. Savaitgaliais paprastai taip pat važiuojame apžiūrėti savo valdas. Pabendraujame su personalu, kartu ir papietaujame, ir pašokame, jeigu nuotaika gera. Taurę vyno su draugais išgeriame ar konjako. Draugai traukia per dantį, kad net laisvadieniais dirbame. Betgi ilsimės, tik truputį kitaip.

- Tačiau į užsienį vis dėlto išvažiuojate. Kaip paliekate verslą be priežiūros?

- Jokios priežiūros ir nereikia. Viskas taip sustyguota, kad be mūsų tikrai nesugrius. O išvažiuojame dažnai. Bent kartą per du mėnesius. Tai į JAV, tai į Europą. Dabar į Prancūziją ruošiamės. Susidomėjau vynais, tai sakau, gal kokių gerų rasčiau, kad galėtų mums vežti.

- Tai ir kelionėse dirbate?

- Visada. Lyg ir ilsimės, lyg ir dirbame. Apžiūrinėjame kazino, restoranus, kad galėtume vėliau ką nors ir savo versle pritaikyti. Negalime tiesiog gulėti. Štai prieš kelerius metus buvome Floridoje – imk ir ilsėkis. Bet mums po pusdienio jau nuobodu pasidarė.

- O kada ilsėsitės?

- Kai sulauksiu šešiasdešimties. Planuoju dar kokius penkiolika metų aktyviai padirbėti. Išėjęs į pensiją, galėčiau pasilikti patarėjo vaidmenį. Tuo metu, tikiuosi, mano užkurta verslo mašina jau bus milžiniška. Tada ir gulėsiu.

- Ir skaitysite laikraščius?

- Juos ir taip skaitau. Kiekvieną vakarą.

- Neseniai Jūsų interviu skaičiau, kad renkatės tik vieną uostamiesčio laikraštį. Tai tiesa?

- Tikriausiai neteisingai parašė. Skaitau abu dienraščius, nes, gyvendamas Klaipėdoje, privalau žinoti, kas vyksta, iš visų įmanomų šaltinių.

Mėgsta ruletę

- Esate milijonierius. Ar traukia snobiški, prabangūs daiktai?

- Na, jeigu „Nesės“ kapitalas siekia penkiasdešimt milijonų, turbūt jau galima milijonieriumi vadinti. Mėgstu kokybę. Automobilis „Aston Martin“, be abejo, prabangus, bet žinau, kad su juo ir susensiu. Tokių tik keli šimtai kasmet pagaminama, o ir kokybė nepriekaištinga. Šiaip pinigų į kojines nekemšu, visi jie apyvartoje.

- O stilingus drabužius Inga padeda išsirinkti?

- Kodėl gi? Aš ir pats galiu. Kelionėse nemažai laiko leidžiame parduotuvėse. Nevaikštome susikabinę. Būna, kad pataria, bet jeigu manau, kad daiktas tinka, perku ir savo nuožiūra.

- Kokį brangiausią kostiumą esate įsigijęs?

- Gal už pusantro tūkstančio eurų. Dirbdamas pramogų sferoje privalai būti stilingas.

- Bet pasitempęs ar privalote būti?

- Verslas laisvėja. Anksčiau mėgdavau griežtą stilių, dabar taip apsirengiu tik tada, kai to reikalauja protokolas. Mėgstu išskirtinius drabužius, kurie neatrodo labai iššaukiamai.

- Aišku, juk vis dėlto ir politikas esate. Kodėl ėjote į miesto tarybą?

- Žadu gyventi Klaipėdoje, todėl man rūpi, kad mano miesto ateitis būtų kuo gražesnė. Esu visuomenės dalis, todėl privalau dalyvauti priimant sprendimus, o ne tik pasyviai stebėti.

- Ir tai vienintelė priežastis?

- Na, ne. Kadangi esu kazino savininkas, daugeliui atrodo, kad esu susitepęs. O su politiko deklaracijomis gali bet kas susipažinti. Noriu, kad žmonės matytų, jog esu švarus.

- Bet jie vis tiek mano, kad naudos sau ieškote...

- Tegul kalba. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Mano sąžinė švari.

- O dėl tų, kurie kazino visą turtą pralošia, sąžinė negraužia?

- Mūsų veikla – ne vien lošimų organizavimas. Tai – tik viena iš pramogų. Žmonės renkasi: eiti lošti, valgyti ar šokti. Nesiginčysiu, kartais peržengiamos ribos. Turime juodąjį sąrašą, kuriame – nuo lošimų priklausomi žmonės. Tokių – o jų apie 200 – neįleidžiame.

- Pats lošiate?

- Jeigu keliaudamas po užsienio kazino neloščiau, galvotų, kad esu šnipas. Mėgstu ruletę. Paprastai per visą kelionę, kai aplankau keliolika kazino, išleidžiu nedaug – apie tūkstantį dolerių. Tai nėra daug. Tačiau visur reikia saiko. Kiekvienas privalo gyventi pagal savo galimybes.