Šv. Antano diena buvo svarbi ne tik darbų, bet ir jaunimo gyvenime. Nuo šios dienos prasidėdavo naktigonės – vakarojimai prie laužų, dainos, žaidimai ir bendravimas po atviru dangumi. Jaunuoliai prižiūrėdavo naktį ganytis paliktus arklius, kepdavo lašinius, žuvį ir mėgaudavosi trumpomis vasaros naktimis.
Lietuvių liaudies tradicijose ši diena apipinta įvairiais tikėjimais. Buvo manoma, kad per Antanines nereikėtų verpti linų, nes juos gali užpulti kenkėjai. Taip pat žmonės stebėdavo gandrus – jei gandras tądien pievoje medžiojo varles, buvo tikimasi saulėto ir giedro oro.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, senoji šienapjūtės šventė susiliejo su Šv. Antano Paduviečio minėjimu. Šis XIII amžiaus pranciškonų vienuolis garsėjo iškalbingais pamokslais ir pagalba vargstantiems. Katalikų tradicijoje jis laikomas pamestų daiktų, sužadėtinių, šeimų ir keliautojų globėju.
Iki šiol daugelis žmonių, pametę kokį nors daiktą, kreipiasi į Šv. Antaną prašydami pagalbos jį surasti. Birželio 13-oji primena ne tik religines tradicijas, bet ir senąjį lietuvių kaimo gyvenimą, kuriame gamtos ritmas ir darbų ciklas buvo neatsiejama kasdienybės dalis.
Naujausi komentarai