– Ko gero, nuo mažens mėgote rankdarbius?
– Mano mama mezgė, krikšto mama siuvo, močiutė labai gražiai siuvinėjo. Tad tuos rankdarbius vis mačiau. Man, mergaitei, norėjosi puoštis, o nelabai buvo kuo, tai ir ėmiau pati siūti.
Mama iki šiol prisimena, ką aš iš jos seno palto padariau. Atidavė ji man jau nebenešiojamą paltą, palėpėje kabėjusį. Aš jį išardžiau. Reikėjo išskalbti. Gyvenome name, kur vanduo buvo lauke, kolonėlėje. Žiema, šalta, o aš audinius šaltame vandenyje skalavau. Paskui, žinoma, susirgau. Iš draugės pasiskolinau žurnalą „Burda“, kažkaip susigaudžiau, kaip iškarpą pasidaryti. Pasisiuvau švarkelį. Dar ne bet kokį – su grandinėle. Tai buvo gal 1991 m.
Po poros metų buvo madingos tokios vilnonės, bet siūtos skrybėlės. Aš aš iš to švarkelio pasisiuvau skrybėlę. Mama iki šiol juokiasi: „Reikėjo nuo ko nors pradėti, tai iš mano palto pasisiuvo skrybėlę.“
Dar buvo mamos sarafanas likęs nuo tų laikų, kai laukėsi. Aš iš jo pasisiuvau sijoną su aštuoniolika sagų, o tas sagas pati rankomis audiniu aptraukiau. Ir ką – su tuo sijonu ir aštuoniolika sagų buvau pirma mergaitė diskotekoje!
Siuvu iš dėvėtų drabužių, džinsų, audinių atraižų – perdirbu, prikeliu antram gyvenimui ir kartu kuriu.
Mokykloje mano siuvinius pastebėjo darbų mokytoja. Ji su dukra ruošėsi atidaryti savo siuvyklėlę ir pagal individualius užsakymus siūti drabužius. Pasakė, kad aš gabi, pasiūlė man daugiau pasimokyti ir su jomis dirbti. Aš, dvyliktokė, ėjau keturias dienas per savaitę vakarais 2–3 valandas pas jos dukrą mokytis, kaip sukirpti, išlyginti, susiūti. Na, o kai jau įsikibau į tą siuvimą, tai viskas, jis manęs nepaleidžia.
– Ar jis jūsų nepaleidžia, ar jūs be jo negalite?
– Mano darbas – mano malonumas. Be siuvimo aš niekas. Mano rankos, nors, būna, ir labai skauda, turi būti užimtos. Kitaip pradedu valgyti. (Juokiasi.)
Ilgai siuvau drabužius pagal individualius užsakymus, o maždaug prieš dešimt metų siuvimas tapo ir hobiu, nes pradėjau siūti žaislus, rankinukus, kuprines, skiautinius, visokias smulkmenas šiaip sau, nes gražu. Siuvu iš dėvėtų drabužių, džinsų, audinių atraižų – perdirbu, prikeliu antram gyvenimui ir kartu kuriu. Tada man jau nesvarbu, ar valgyti paruošta, ar namai sutvarkyti, – svarbu ką nors sukurpti. Laimė, šeima mane supranta ir palaiko. Galiausiai, kai su savo kūriniais ėmiau dalyvauti mugėse, hobis tapo ir pragyvenimo šaltiniu.
Istorija: didelis atradimas Liucijai buvo seni austiniai lovų užtiesalai. Iš jų dabar gimsta originalios rankinės, kuprinės. / L. Pavlovskos asmeninio archyvo nuotr.
– Mačiau feisbuko „Antro šanso“ grupėje, kad pastaruoju metu kuriate iš senų austinių užtiesalų. Kaip tokia mintis kilo?
– Įsikalbėjome su viena moterimi Druskininkuose. Ji ir sako: „Turiu daug mamos austų divonų, guli nenaudojami. Gal tu man ką nors iš jų pasiūtum?“. Pasiuvau jai rankinę, išsiunčiau. Patenkinta skambina: „Sesė pamatė – irgi nori, pas ją dar krūva tų divonų yra.“ Taip viskas ir prasidėjo.
Matau, kad patinka žmonėms. Pradėjo manęs prašyti, kad ir jiems pasiūčiau, užtiesalus ėmė siųsti. Ir tikrai – kam tie audiniai spintose guli, jeigu juos panaudoti galima.
Viena draugė, pamačiusi mano kūrinius, apgailestavo: „Žinai, kiek aš tų užtiesalų į konteinerį išnešiau... Gulėjo niekam nereikalingi.“ Liūdna, kai žmonės neranda, kur tokias grožybes panaudoti. Mano šeimoje niekas neaudė – viena močiutė verpė, siuvinėjo. Užtiesalų nebuvo, gal todėl jie man tokie gražūs. Man audimas išvis yra kosmosas. Sunku suvokti, kaip tos mūsų močiutės kažkada tokius užtiesalus nuausdavo?! Aukštoji matematika.
Atsiunčia juos man – išskalbiu, žiūriu, koks audinys kokiam daiktui tinka. Tegul žmonės džiaugiasi, kad neišmetė į konteinerį, – dabar nešios kuprinę ar rankinuką.
Kitaip: žaislus Liucija siuva iš naujų audinių – medvilnės arba lino, kad nedažytų. Sagas naudoja tik medines. Juk tai skirta vaikams! / L. Pavlovskos asmeninio archyvo nuotr.
– Tas didžiules gėlėtas skaras irgi sugalvojote panaudoti?
– Aš apie jas jau seniai galvojau, nes pati turiu tokią skarą, bet už ją 50 eurų mokėjau, tai man jos vis buvo gaila. Radau internete, kad tokias skaras už 5 eurus parduoda. Galvoju, kodėl nepabandyti iš jų ką nors sukurti. Pabandžiau. Žiūriu, žmonėms tokių dalykų irgi reikia.
Aš tas skaras išskalbiu, išdžiovinu, išlyginu ir paruošiu siūti. Audinį sutvirtinu paklijuodama specialia medžiaga, kad forma laikytųsi, ir siuvu rankines.
Edukacinius užsiėmimus vedu ir vaikams, ir suaugusiesiems. Juose praverčia ir gamtos dovanos, ir audinių atraižos, sagos, visokios smulkmenos.
Panaudoju savo siuviniams ir skaras, ir džinsines kelnes, kai kas nors atiduoda. Ko tik man neatiduoda! Aš jau kartais net atsisakau. Taip visus namus galima užsikrauti, praeiti nebus kur. Kaip mano sūnus sakė: tu iš savo dirbtuvių, jeigu bus gaisras, neišlįsi. Visas kambarys užkrautas audiniais.
– O žaislai? Juos taip pat iš dėvėtų audinių siuvate?
– Ne, žaisliukus siuvu iš naujų medžiagų. Kartais – iš atraižų, kartais – net ne iš atraižų. Čia jau mano liga. Kur važiuojame, ten perku audinių. Buvau Paryžiuje – nusipirkau. Buvome Turkijoje – nusipirkau. Greitai važiuosime į Londoną, sūnus jau turi užduotį rasti man parduotuvę su gražiais audinukais. Nes mano laputės, zuikiai, katytės ir meškutės turi būti gražiai aprengti. Kad drabužėlis nedažytų, kad būtų iš natūralios medvilnės arba lino. Juk jie skirti vaikams. Sagos – tik medinės, jokių plastmasinių.
Štai neseniai nusipirkau labai gražaus lino – pilkas su ramunėmis. Tai dabar galvoju: ar sau suknelę siūti, ar laputėms panaudoti.
Originalu: Liucija sugalvojo, kaip panaudoti spalvingas skaras; jos tapo stilingų aksesuarų dekoru. / L. Pavlovskos asmeninio archyvo nuotr.
– Peržiūrėjau jūsų feisbuko paskyrą – ko tik neprigalvojate: ir stiklainius dekoruojate, ir sages, egles kuriate...
– Taip, visi šie užsiėmimai dar nuo kovido laikų likę. Kai po kovido dar niekas nedirbo ir visi nežinojo, ką veikti su vaikais, pasikviečiau kelias drauges ir surengiau kalėdinę edukaciją – mokiau pasidaryti Kalėdų vainiką ir dekoracijų. Panaudojome, ką turėjau namie tuo metu. Gražių vainikų mamytės su vaikais pasidarė, stiklainius dekoravome, žvakides darėme. Dabar kasmet tokią pramogą rengiu savo draugėms, nes vaikai paaugo, jau nelabai nori.
– Tai čia jau, kaip sakoma, sielai?
– Taip. Vyrui į darbą irgi darau kalėdines dekoracijas. Jis visada palaiko: „Jeigu nori – tegu daro. Jeigu aš pradėsiu drausti – pikta bus. O dabar laiminga – sėdi sau, kažką lipdo, klijuoja.“
Perkuria: išvydus L. Pavlovskos kūrinius, niekam nekils mintis išmesti į konteinerį atitarnavusius džinsus. / L. Pavlovskos asmeninio archyvo nuotr.
Aš vis renku įvairius dalykus, iš kurių galiu ką nors sukurti: kankorėžius, giles, jų kepurėles, šakas. Mano draugės, pažįstamos irgi renka, siunčia: „Liucija, ar tau kankorėžių reikia?“. Palauk, sakau, nesiųsk, dar savų nesunaudojau. Kita sako: „Giliukų kepurėlių tau pririnksiu, nori?“. Maumedžio medienos kolegė vis atveža. Viską, žinokite, sunaudoju. Tai edukaciją kokią pakviečia vesti, tai žaisliukų kokių prireikia – sulipdau.
Edukacinius užsiėmimus vedu ir vaikams, ir suaugusiesiems. Juose praverčia ir gamtos dovanos, ir audinių atraižos, sagos, visokios smulkmenos. Pasigirsiu – žmonių mano edukacijose visada daug būna. Džiaugiuosi, kad ateina, ko nors išmoksta. Kai kurie sako specialiai atvažiuojantys į mano edukacijas. Man malonu, su daugeliu jau ir susidraugavome.
Naujausi komentarai