Istorikai teigia, kad 1990 m. kovo 11-ąją atkurti Lietuvos Nepriklausomybę buvo daug lengviau nei ją paskelbti 1918 m. vasario 16-ąją. Ar tam pritartų Kovo 11-osios signatarai?

Kovo 11-ąją arba niekada

Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas prisiminė, kad Nepriklausomybės atkūrimo kelią pasirinkusi Lietuva negalėjo tikėtis kieno nors pagalbos.

"Mes, lietuviai, pirmieji pradėjome ardyti perestroikos išklibintą sovietinę erdvę, nors neturėjome jokios patirties, kokiu keliu eidama sovietinė respublika gali tapti nepriklausoma. Jautėme, kad ne tik Rytai, bet ir Vakarai nėra suinteresuoti Lietuvos Nepriklausomybe, kaip jie nebuvo suinteresuoti ir Vasario 16-osios Lietuvos savarankiškumu.

Tiesa, Vakarai susitaikė su 1990 m. įvykių kryptimi Lietuvoje ir ją savaip toleravo. Maža to, JAV viešai spaudė Michailą Gorbačiovą nenaudoti jėgos prieš Lietuvą, sprendžiančią savo Nepriklausomybės klausimą. Kartu buvo aišku, kad paskelbę Nepriklausomybę, turėsime visuose varguose kapstytis patys", – prisiminė A.Patackas.

Lietuva, nelaukdama Vakarų ir juolab Rytų pritarimo, ryžosi savo Nepriklausomybės paskelbimo klausimą išspręsti 1990 m. kovo 11-ąją. Kodėl buvo pasirinkta ši data?

Nors Sovietinių Respublikų Sąjungos konstitucijoje buvo numatyta formali galimybė išstoti, nebuvo įstatymiškai apibrėžta, kaip tai galima padaryti. Kai Lietuvoje rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (AT) 1990 m. vasario 24-ąją laimėjo Sąjūdis, puoselėjęs Nepriklausomybės idėją, Sovietų Sąjunga susigriebė, kad reikia numatyti išstojimo iš Sąjungos, tiksliau – sutrukdymo išstoti mechanizmą. Jį priimti buvo numatyta 1990 m. kovo 12-ąją Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos sesijoje. Suprantama, būtų buvęs numatytas sunkus ir varginantis, gal daugelį metų trunkantis išstojimo iš Sovietų Sąjungos procesas. Todėl ir skubėjo mūsų deputatai žūtbūt paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę iki kovo 12-osios.

Nors jau buvo parengti Nepriklausomybės atkūrimo principai, Akto projektas, iki pat Kovo 11-osios virė ginčai dėl Nepriklausomybės skelbimo datos.

Buvęs tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys net teigė, kad būtų nelogiška dar kartą skelbti 1918 m. paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę. Jis siūlė tik nustatyti naujus santykius su Sovietų Sąjunga. Besikeičiančios anuomet Lietuvos komunistų partijos vedlys Algirdas Brazauskas ragino siekti Nepriklausomybės "žingsnelis po žingsnelio". Nebuvo vienos nuomonės ir pačiame Sąjūdyje, tačiau po karštų diskusijų ir Vytauto Landsbergio vėlyvo pokalbio telefonu su diplomatu Stasiu Lozoraičiu, tuo metu tyrinėjusiu Vašingtono reakciją, buvo nutarta skelbti Nepriklausomybę nieko nelaukiant.

Trukdė tyčia

"Nors planavome Nepriklausomybę skelbti apie vidurdienį, Akto priėmimas vis strigo ir strigo. Mat tą dieną nesibaigė, matyt, suplanuotas "lakstukų" srautas prie mikrofonų – buvo inspiruojamos diskusijos dėl tarpukario Lietuvos Konstitucijos, jos normų pritaikymo, dėl tarptautinių teisės aktų, kurie turėjo būti patvirtinti tą dieną, kitų dalykų. Aišku, viską reikėjo atlikti kuo tiksliau, bet kartais atrodydavo, kad tam skirtas laikas buvo sąmoningai tempiamas. Beje, tas vilkinimo metodas buvo taikomas ir vėliau, jau paskelbus Nepriklausomybę.

Kai Kovo 11-osios posėdyje mano kantrybė, klausantis "lakstukų", baigėsi, nutariau veikti. Priėjau prie jų aktyviausio – tai buvo LDDP atstovas V.Š. – ir pasakiau: "Jei nenustosi lakstęs prie mikrofonų, tai garsiai pasakysiu, kur mudu buvome susitikę pastarąjį kartą." Mat sovietmečiu, kai buvau kalinamas už antitarybinę veiklą, V.Š. buvo KGB parinktas mano advokatu. Antrą kartą susitikau su V.Š. jau parlamente, kuriame panašių veikėjų netrūko," – tvirtino A.Patackas. Beje, V.Š. prie mikrofonų daugiau nėjo. Netrukus jis sunkiai susirgo ir po metų mirė. Mirties patale gulintį signatarą aplankęs A.Patackas su juo susitaikė.

Stenogramos išduoda

Signatarė Nijolė Oželytė, prisimindama istorinę Lietuvai dieną, teigė, kad labiausiai jai įsiminė vakaras, kai buvo aršiai diskutuojama už ką balsuoti – ar skelbti Nepriklausomybę tuoj pat, prieš išrenkant Michailą Gorbačiovą Sovietų Sąjungos prezidentu, ar vėliau. N.Oželytė įsiminė tuos Sąjūdžio žmones, kurie, teisindamiesi plačiu ir pragmatiniu mąstymu, vengė drąsaus valstybės Nepriklausomybės sprendimo, ragino netampyti liūto (suprask – Sovietų Sąjungos) už uodegos. Bėgantis laikas parodė, kad toks jų elgesys Kovo 11-ąją nebuvo grįstas noru padėti Tėvynei. Ir Sausio įvykiuose, ir dabar jie (signatarė neįvardijo šių savo bendražygių) veikė ir veikia savanaudiškai.

Anot Kovo 11-osios Akto signataro, Nepriklausomybę atkūrusios AT pirmininko Vytauto Landsbergio, jam toji istorinė darbo diena nebuvo sunkesnė nei kitos. "Atsakomybė, suprantama, buvo didelė, bet kad man būtų buvę kas nors sunku – nepasakyčiau", – teigė V.Landsbergis. Jis patvirtino kitų kalbintų signatarų teiginius – pripažino, kad tos lemtingos Lietuvai dienos posėdyje buvo procedūrinių nemalonumų, buvo ir keistai besielgiančių deputatų. "Tai liudija, jei kam įdomu, tos dienos posėdžio stenograma", – patikslino signataras.

Drovisi savo laimės

"Man nemalonu girdėti, kaip dabar menkinamas signatarų nuveiktas darbas kuriant valstybę – internete gali rasti komentarų "...ir aš galėjau pasirašyti". Argi pasirašymas esmė? Pateiksiu tik vieną epizodą, – apie Sausio 13-ąją žino visi, – kuris iliustruoja, kokiomis sąlygomis anuomet kūrėme laisvos valstybės pamatus. Ar jau užmiršome, kad iki 1993 m. rugsėjo 1 d. parlamentas dirbo Lietuvos teritorijoje esant svetimos valstybės kariuomenei: nuo Šiaurės miestelio, kur stovėjo tankai, iki parlamento buvo aštuonios minutės kelio?

Atsimenu, 1990 m. kovo 23 d. vėlų vakarą, beveik naktį, sužinojome, kad iš Kauno Vilniaus link pajudėjo 98 tankų kolona. Kaip tik tą vakarą, per 19-ąjį posėdį, turėjo būti baigta formuoti Vyriausybė, be kurios, žinia, nėra valstybės. Jei būtume vėl okupuoti, valstybingumas nutrauktas jėga, nebūtų buvę ir kalbos apie Lietuvos valstybės pripažinimą – net neturėjome ministro, kurį būtų buvę galima išsiųsti į užsienį su įgaliojimu atstovauti šaliai. Įtampa parlamente augo – važiuos tankai tiesiai į Vilnių, ar ties Vieviu pasuks Trakų link, kaip iki tol būdavo? Pasuko...

Parlamente naktį užsienio reikalų ministru išrinkome Algirdą Saudargą, parašėme kreipimąsi į pasaulio tautas, kurias kvietėme protestuoti prieš galimą svetimos karinės jėgos smurtą Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje, o posėdį baigėme, rodos, penktą valandą ryto", – prisiminė A.Patackas.

O N.Oželytė drovisi prieš 20 metų ją ištikusios laimės – dalyvavimo žygdarbyje. "Dalyvauti žygdarbyje buvo mano vaikystės svajonė, kuri išsipildė 1990 m. Kovo 11-ąją. Droviuosi šios laimės iki šiol, nes nesijaučiu nusipelniusi tokios man likimo suteiktos didelės garbės. Kalbu ne apie žmonių pagarbą ar nepagarbą, – požiūrį į signatarus tradiciškai lydi isteriška neapykanta, – o apie dalyvavimo garbę pozityviame istorijos virsme teisiųjų pusėje. Tai pats aukščiausias mano gyvenimo įvertinimas", – prisipažino signatarė.