Ar XXI a. vaikai – tikrai beraščiai?

Į šį klausimą unikaliam projektui vadovaujanti dr. L.Vaicekauskienė atsakytų abejone. Jos tyrėjų komandos tikslas – rasti argumentų, kurie patvirtintų arba paneigtų paplitusią nuomonę, esą šiuolaikinis jaunimas yra mažiau raštingas nei tėvai ir seneliai.

Apie projekto prasmę ir tikslus – "Kauno dienos" pokalbis su žinoma mokslininke.

– Kam gimė idėja atlikti tokį tyrimą?

– Raštingumo, rašytinės kalbos kaitos klausimai yra žinoma sociolingvistinių tyrimų tema. Mokslininkams rūpi kalbos istorijos dalykai: kaip skirtingai kuri nors kalba būdavo užrašoma, kai dar nebuvo sukurtas kalbos standartas, kaip raštas keitėsi, kai radosi visuotinis švietimas, kaip žmonės mokėsi rašto ir panašiai. Dabartinių laikų tyrinėtojai studijuoja rašto kalbos įvairovę naujose elektroninėse terpėse (SMS, internete ir kt.).

Man rūpėjo kiek kitas klausimas. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl per ketvirtį nepriklausomybės amžiaus, kai esame savo valstybės, savo švietimo šeimininkai, vis garsiau skamba skundai, kad mūsų jaunimas darosi beraštis. Daug žmonių, tarp jų ir profesionalių kalbininkų, skleidžia tokią nuostatą, nors niekas nėra ėmęs ir palyginęs, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar.

– Gal galite detalizuoti tyrimo tikslus?

– Taigi tyrimo tikslas būtų atlikti lyginamąjį vaikų ir jų tėvų ar senelių mokyklinių rašto darbų tyrimą. Trumpiau sakant, keliame klausimą iš jaunimo perspektyvos: ar aš rašau prasčiau už savo tėvus?

Be abejo, klausimų yra daugiau ir konkretesnių. Pavydžiui: kaip suprantame raštingumą? Kaip mokoma rašto, kaip keičiasi pradinukų ir vyresnių klasių mokinių rašto kalba? Kas yra geras tekstas? Ką norime, kad mokiniai sugebėtų baigdami mokyklą? Ar per kelis dešimtmečius reikalavimai ir mokinių rašymas keitėsi?

– Nors bazėje dar nėra sukaupta daug tekstų, gal pastebėjote tam tikrų tendencijų?

– Kokybiško įvairių aspektų tyrimo kol kas negalime atlikti, nes vis dar trūksta rašinių. Bet bandomieji tyrimai rodo, kad klaidų skaičius vaikų darbuose iš esmės nesikeičia. Gali būti, kad labiau keičiasi tai, ką vadiname klaida. Reikėtų tikrinti hipotezę, ar nacionaliniai egzaminai, "klaidų sąrašai", kuriais turi sekti mokytojai, neskatina daugiau taisyti, kabinėtis prie visiškai normalios raiškos. Panašu, kad šiandien, kaip ir ankstesniais laikais, yra mokinių, kuriems lengvai sekasi rašyti, kurių raiška turtinga, ir tokių, kurie gabūs kitiems dalykams ir nebus viešai rašantys žmonės.

– Pažvelgus į duomenų bazėje pateikiamus pavyzdžius, į akis pirmiausia krenta vizualiniai skirtumai (tiek rašysenos, tiek tvarkos ar atskirų raidžių rašybos reikalavimai). Gal ir jie bus kaip nors vertinami? Ar tai ne sociolingvistų darbo laukas?

– Jūs visiškai teisi. Aiškiai matyti, kad anksčiau, dar prieškariu, daugiau dėmesio skirta dailyraščiui nei vėlesniais laikais. Jei kam rūpėtų, rašysenos raidos tyrimui mūsų duomenys būtų puikiai tinkami. Tik norėčiau pabrėžti – tai, kad matome skirtumą, jokiu būdu nereiškia, kad šiandienė kultūra eina prastyn. Ji tiesiog kitokia. Taip ir turi būti, kultūros keičiasi. Šiandien labai nedaug rašome ranka. Esu pastebėjusi, kad jaunų žmonių akys sunkiai įskaito ranka rašytą tekstą – jos nėra pratusios. Kita vertus, jaunimas mikliai dirba klavišais. Beje, nemanau, kad dailyraštis taps niekam nereikalingas. Priešingai, jis gali tapti elitiniu, išskiriančiu gebėjimu. Jei mokykloje būtų organizuojamos kokios dailyraščio pamokėlės (tiktų susieti su senąja literatūra, papasakoti apie laikus, kai tekstai būdavo perrašinėjami ranka, nuvažiuoti į kokią biblioteką ar muziejų), manau, kad atsirastų norinčiųjų išmokti ar pažaisti. Vaikai yra be galo smalsios ir kūrybingos būtybės, mokykla turėtų tai išnaudoti.

Šiandien labai nedaug rašome ranka. Esu pastebėjusi, kad jaunų žmonių akys sunkiai įskaito ranka rašytą tekstą – jos nėra pratusios.

– Ar tyrimui svarbu, kad bazėje būtų kuo daugiau įvairių tekstų: iš skirtingų Lietuvos regionų, kad jų autoriai būtų skirtingų lyčių, kad nevyrautų vieno žanro tekstai?

– Ne tik svarbu, bet tai būtina sąlyga profesionaliam tyrimui atlikti. Kuo įvairesnių darbų turėsime, tuo įvairesniais pjūviais galėsime juos analizuoti. Skirtingi regionai užtikrina reprezentatyvumą, leidžia kalbėti apie visą Lietuvą. Daugiau darbų iš mažų miestelių leistų pažiūrėti, kaip mažuosius rašytojus veikia tarmė, kaip jiems sekasi dorotis su tokia sudėtinga užduotimi – ne tik mokytis rašyti, bet ir mokytis naujos, standartinės kalbos. Diktantai, priešingai nei laisvi rašiniai, leistų paanalizuoti pedagoginę pusę – ko mokoma ir kaip. Literatūriniai darbai parodytų, kaip mokykla supažindina su grožine literatūra. Sovietinis laikotarpis be galo ideologizuotas – toks tyrimas atskleistų, kaip ėmėme laisviau kvėpuoti, laisviau interpretuoti. Kalbant apie laisvę, man labai įdomu vidinės asmens laisvės, orumo, vertybių, kritiškumo ugdymas: ar mokykla augina laisvą, savarankišką asmenybę, ar mokiniai vis dar linksta tylėti, įsidėmėti, atkartoti.

– Kurio laikmečio tekstų tyrimui ypač reikia?

– Labiausiai, žinoma, trūksta senesnių (dabartinių mokinių tėvų ir senelių) mokyklinių lietuvių kalbos sąsiuvinių. Jie vertingi dar ir dėl geografinės įvairovės: pajudinus namų archyvą ar paieškojus senelių palėpėje galima rasti darbų iš įvairių Lietuvos vietų. Mes neprašome tų sąsiuvinių dovanoti – tenorime trumpai pasiskolinti, kad galėtume nuskenuoti ir anonimiškai (neatskleisdami autoriaus vardo) įdėti į bazę. Būna itin gaila, kai žmonės mums parašo, kad štai turėjo visą dėžę, bet neseniai kraustėsi ir išmetė. Būsime labai dėkingi visiems, kurie ras laiko pasidalyti.

– Kokios apimties bazę būtina sukaupti, kad galėtumėte atlikti patikimus tyrimus? Kiek laiko galėtų trukti tyrimas?

– 8 000–10 000 rašto darbų būtų puiku. Kol kas turime per 3 000. Kai turėsime bent 5 000, pradėsime klaidų analizę ir rinksime toliau, kad nereikėtų gaišti. Kuo daugiau tyrimo pjūvių, tuo ilgiau dirbama. Metų ar dvejų tikrai reikės.


Šiame straipsnyje: raštingumas

NAUJAUSI KOMENTARAI

įdomu

įdomu portretas
kodėl XXI a ,o iš XX a. buvusi švietimo ministrė, net pačių primityviausių sakinių be klaidų parašyti nesugebėjo.

Tai jau taip

Tai jau taip portretas
Ne tik šiuolaikiniai vaikai, bet ir jų tėvai jau beraščiai. Beje, reiškinys nėra išskirtinai lietuviškas. Su kitom kalbom panašiai. Tai tekstinimo pasekmė, o anglų kalbos atveju kaltas dar ir anglų kalbos tapimas"Lingua Franca" - patys anglai skundžiasi, nes visame pasaulyje priviso tiek "anglakalbių", kad jų kraipyta "anglų" kalba jau daro įtaką tikrosios anglų kalbos gramatikai, stilistikai ir taip toliau. Na ir šiaip visur nebekreipiama dėmesio į kokybę, ir ne tik kalbos...

Kukulis

Kukulis portretas
Ką galima pasakyti apie vaikus, jeigu jų tėveliai nemoka taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Dauguma mokyklinio amžiaus vaikų netgi pareiškia, kad lietuvių kalba nereikalinga. Ką padarysi - tokie laikai
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių