A.Kaveckis: „Einu teisingu keliu“

Puodelis kavos saulės nutviekstame Frydricho pasaže. Taip prasideda šios senamiesčio oazės šeimininko Aido Kaveckio darbo diena. Ir būtinai – su šypsena.

Miestui reikia stiebtis

– Puodelis rytinės kavos pasaže jau tapo ritualu?

– Kai būnu Klaipėdoje, mano rytas tik taip ir prasideda. Kadangi dalis verslo yra ne Lietuvoje, per metus trečdalį laiko praleidžiu užsienyje. Ir ilsiuosi keturis kartus per metus, nes didelis darbo krūvis visgi išvargina. Tačiau kol kas santykis buvimo čia ir svetur – Lietuvos naudai.

– Kokią gimtąją Klaipėdą regite sugrįžęs iš kelionių?

– Priklauso nuo to, iš kur grįžti. Jeigu iš Afrikos, čia atrodo gražu, jeigu iš Europos šalių – akivaizdu, kad uostamiesčiui dar reikėtų pasistiebti, nes darosi liūdna.

– Kas Klaipėdoje liūdina žmogų, sukūrusį labiausiai vietinių ir svečių pamėgtą kampelį senamiestyje?

– Miestui reikia labiau pasipuošti, nušvisti. Turėtume būti švarūs, šviesūs ir gražus. Mes čia stengiamės tokie būti. Čia gražu todėl, kad kasdien kruopščiai plauname, prižiūrime gėles.

„Noriu šviesos“

– Ar grožis ir jaukumas restorane – vadovo nuopelnas?

– Manau, kad tai tiesiog supratimas apie gyvenimą. Tačiau, be abejo, pirmiausiai supratimo reikia šeimininkui.

– Kaip jums kilo idėja sukurti tokią oazę pačiame Klaipėdos centre? Čionai traukia ne tik puikus maistas, aplinka, bet ir nepriekaištingas aptarnavimas.

– Gimiau ir augau Klaipėdoje. Myliu šį miestą ir pažįstu jį kaip savo penkis pirštus. Norėdavosi nusivesti kur nors savo svečią ar pačiam nueiti, bet nebūdavo kur. Prieš ketverius metus pasitaikė galimybė nusipirkti šią vietą. Ilgai nedvejojau.

– Kokią pasažo viziją regėjote iš pradžių?

– Architektams iš karto pasakiau: noriu šviesos. Ne dirbtinės lempų šviesos. Norėjau, kad sienos, lubos ir grindys tviskėtų, bet ne auksu, ne blizgučiais, o švara ir šviesa. Man keista, kad pas mus įprasta aklinai užkalti granitu, nepaliekant nė plyšelio. O man gražu, kai vaikai gali grindiniu važinėti triratukais ar riedučiais. Aš ėjau patogumo keliu. Turbūt nepralošiau. Stengiuosi kurti grožį. Juk į kapines visko, ką turi, nenusineši. Tikiu, kad tai, kas padaryta, išliks ilgam.

Verkti nėra ko

– Jūsų dovana miestiečiams – skulptūra prie įėjimo į pasažą – sulaukė ir nemažai kritikos...

– Norėjome, kad žmonės pasidžiaugtų. Ši dovana kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių litų. Tegu tie, kas kuria aukštos meninės vertės kūrinius, juos parodo. Pažiūrėkime, kas kritikuoja. Ar jie yra ką nors padarę Klaipėdai?

– Pasažo ramybę vis sudrumsčia statybų triukšmas. Kuo dar nustebinsite svečius?

– Pusė projekto jau yra įgyvendinta, ir taip, kaip norėjau. Dar porą metų ir bus užbaigta. Čia jau dabar kyla naujas būsimų septynių apartamentų pastatas. Jame galės apsistoti ilgesniam laikui dirbti ar ilsėtis iš užsienio atvykstančios šeimos. Netrukus pasažas kels koją gilyn į senamiestį, atsiras daugiau jaukių kavinukių. Dabar ne viena kavinė jau bankrutuoja dėl šeimininkų nesugebėjimo sėkmingai dirbti. Vietoj jų įsikurs daugiau Frydricho pasažo „filialų“. Manau, kad einu teisingu keliu.

– Jums pavyko išvengti klaidų, kurias pastebite konkurentų darbe?

– Mane stebina tai, kad visiškai neinvestuojama į aplinką. Pakabina viduje paveikslą ir mano, kad tai jau investicija. Reikia pasipuošti ir viduje, iš išorės, būti patraukliems. Ir dar tas amžinas verkšlenimas, burnojimas ant valdžios, kad ši to ar ano neduoda. Kodėl kas nors turi ką nors duoti? Nesuprantu šito. Juk gyvename rinkos sąlygomis. Tie, kurie nesugeba, turėtų parduoti turtą tiems, kas padarys geriau. Taip jie gautų savo dalį, žmonės – komfortą, o miestas – gerą įvaizdį.

Pradžioje – statybos

– Kokie buvo jūsų kaip verslininko pirmieji žingsniai?

– Pradėjau prieš penkiolika metų statybinių medžiagų gamyba. Vėliau – metalo verslas, mediena. Prieš dešimtmetį pradėjau verstis didmenine prekyba grūdais ir kitais pašarais. Bet ne Lietuvoje. O tai, ką matome čia, yra mano atgaiva, hobis ir pensijos fondas. Dirbu sau, net partnerių neturiu.

– Turėdamas virėjo-konditerio diplomą, matyt, neretai ir pats pasisukinėjate savo restoranų virtuvėse?

– Tikra tiesa. Nemažai valgiaraščio patiekalų esu sukūręs pats. Ir užsienio restoranuose nepraleidžiu progos pašmirinėti virtuvėse. Prieš dvi savaites lankiausi viename prabangiausių Ispanijos restoranų. Vaikščiojau tol, kol savininkai mane pasikvietė ir viską aprodė. Parsivežiau gerų idėjų.

– Esate veiklus žmogus. Nekilo minčių mestis į dar neišbandytą sritį?

– Į politiką eiti tikrai nenoriu. Nors kartais, kai matau, kad kažkas vyksta ne taip, pamąstau, kaip pats elgčiausi, ką pakeisčiau. Tačiau pažvelgus į mūsų šalies politinį gyvenimą tampa aišku, kad vienas ne ką nuveiksi. Tikiu, kad bus gerai tada, kai į valdžią ateis jaunimas. Todėl reikia balsuoti. Juk jeigu mes neisime, kas eis? Kai kas juk to ir telaukia – mūsų abejingumo.

– Frydricho pasažas tuščias nebūna niekada. Ko reikia, kad į restoraną visada norėtųsi grįžti dar kartą?

– Svarbu, kad visi dirbtų, nepamirštų savo pareigų. Belieka tik stebėti, kad nesuprastėtų kokybė. Paprastai atidarant naują restoraną būna labai daug entuziazmo. Klaidingai manoma, kad tai itin pelningas verslas. Tačiau jį reikia surinkti „iš kapeikų“. Šeimininkai neretai to nesupranta, jie ilgainiui pavargsta ir nuleidžia rankas. Verslas ima ristis žemyn, kol galiausiai tenka užsidaryti. Aš žinojau, kad bent metus gali tekti dirbti visai be pelno. Žinoma, buvo ir sunkesnių dienų, tačiau nuolat bėgame, žiūrime, ragaujame.

Vertybes perima vaikai

– Akivaizdu, kad esate griežtas vadovas, tačiau nuo jūsų veido šypsena beveik nedingsta...

– Jeigu vadovas nemoka atlyginimo, nepastebi, nepaskatina darbuotojų, nepaklausia, kaip jie jaučiasi, kaip sekasi jų šeimoms, jis negali tikėtis, kad žmonės dirbs gerai. Pas mus dirba daugiau kaip aštuoniasdešimt žmonių, aš žinau, kaip kiekvienas iš jų gyvena. Man tai nuoširdžiai rūpi. Jeigu virėjas jaus įtampą ir nerimą, jis neišvirs skanios sriubos. Padorumas ir sąžiningumas yra pagrindiniai principai, kuriais vadovaujuosi. Koks esi gyvenime, taip ir vadovauji.

– Ar pastebite, ką iš jūsų paveldėjo vaikai?

– Tvirtą charakterį ir ryžtą tikrai. Stengiuosi vienuolikmetei dukrai ir devynerių sūnui diegti vertybes, kurios svarbios man. Rodau, kaip daromas verslas, leidžiu ne tik stebėti, bet ir prisidėti patiems. Vaikai auga nepasipūtę, žino, kad privalu gerbti kitus, kad viską gyvenime reikia užsidirbti. Sakau, nes pats ragavau ir vargo, ir sunkaus alinančio darbo.