A.Guzauskas ištikimas poniai Kultūrai

Greitakalbe beriamas tekstas vis apie meną, kultūrą, kūrybą labai tinka Algirdui Guzauskui. Vargiai galėtum patikėti, kad kitą savaitę jis švęs savo 60-ąjį gimtadienį.

Atmintyje – meška ir zuikis

Daugelis klaipėdiečių prisimena jį nuo vaikystės ar jaunystės. Kalėdinės eglutės, populiariausios diskotekos, renginiai Vasaros estradoje, koncertai Žvejų rūmuose – jį galima buvo sutikti visur.

Ir šiemet A.Guzauskas šypsojosi, kai klaipėdiečiai atsistoję plojo po baleto „Graikas Zorba“, jo iniciatyva rodyto Žvejų rūmuose.

– Kuris renginio organizavimo etapas Jums teikia didžiausio džiaugsmo?

– Ta akimirka, kai renginio pabaigoje matau besišypsančius žmones. Kai kyla idėja, nežinai, ar ją pavyks įgyvendinti, kai darai renginį, nežinai ar jis patiks publikai. O kai žiūrovai kaukia, ploja, rėkia „Ačiū“, tuomet negalvoji apie pinigus, buitį, rūpesčius, supranti, kodėl kūrei renginį ir jauti tikras teigiamas emocijas – savo ir žiūrovo.

– Ar prisimenate, kada lankėtės pirmajame spektaklyje?

– O, tai, ko gero, buvo „Batuotas katinas“ Dramos teatre, nors pastatymą pamenu blankiai, gal tik pagrindiniai herojai išliko atmintyje – meška, zuikis. Užtat tiksliai atsimenu, kad pirmą savo koncertą dūda grojau buvusiuose Karininkų namuose.

– Kur mokėtės?

– Klaipėdoje tuo pačiu metu baigiau tuometinį muzikos technikumą – pučiamųjų skyrių ir politechnikumą – mokiausi laivų elektros įrengimų specialybės. Turėjau spręsti dilemą, kurlink pasukti gyvenimą. Džiaugiausi, kad įstojau į tuometinį Leningrado kultūros institutą. Sankt Peterburge atstovavau Lietuvai viename konkurse, grojau kontrabosu, išsikalbėjęs su pažįstamais sužinojau, kad pirmą kartą renkamas masinių renginių režisierių kursas ir įstojau. Po studijų grįžęs į Klaipėdą dar ilgai dusau, trūko renginių, pažįstamų. Kartą per mėnesį iš Palangos skrisdavau į studijų miestą ir lankydavau draugus bei renginius.

Menas ir kultūra serga

– O kada ėmėte puikiai jaustis ir uostamiestyje?

– 1979-aisiais mane pakvietė dirbti Klaipėdos statybos tresto kultūros ir technikos namų direktoriumi, prasidėjo įdomūs metai. Per metus suruošdavome per 500 koncertų ir pasirodymų. Dirbau su geriausiais vadovais bei kolektyvais – pramoginių šokių ansambliu „Žuvėdra“, vaikų choreografijos kolektyvu „Žiogelis“. Du kartus laimėjome antrąją vietą iš 4 tūkst. kultūrinių įstaigų buvusioje Tarybų Sąjungoje, o mūsų koncertų maršrutai buvo nuo Klaipėdos iki Maskvos, Bulgarijos ir Vokietijos. Po to buvo labai sėkmingų renginių laikas – Joninės Vasaros estradoje, pirmieji du gražiausios klaipėdietės rinkimai, Galiūnų konkursai. Buvo be galo įdomus laikas.

– Kokiems darbams šiuo metu skiriate daugiausiai dėmesio?

– Jau keletą metų dėstau Klaipėdos kolegijoje kultūros vadybos studentams. Svajoju parašyti knygą apie kultūros vadybą ir muzikos verslą. O pagrindinė mano veikla paties įkurtoje pramogų firmoje „Sekvencija“. Jau daug metų organizuoju koncertų, renginių, švenčių rengimą Klaipėdoje ir kitur.

– Kaip vertinate šiandienos kultūrinį gyvenimą Klaipėdoje?

– Mes labai dažnai painiojame dvi sąvokas – meno ir kultūros. Menas yra profesionalus – teatrai, koncertai, spektakliai. O kultūra – šventės, festivaliai, įvairiausi kultūriniai įvykiai, kurie nereikalauja daug lėšų. Man įdomesnė kultūra nei menas, tačiau mūsų mieste ir menas, ir kultūra serga. Mums reikėtų šviežio kraujo. Jei meninis gyvenimas serga, tai kultūrinis dar vos vos alsuoja.

– O ką daryti, ar yra vaistų?

– Kai sportui trūksta gero sportininko ar trenerio, sportas perka profesionalą. Menui reikia profesionalių trenerių. Meno vadovai, geri vadybininkai būtų gydytojai, o vaistai – pinigai. Džiaugčiausi, jei visi Klaipėdos verslininkai parodytų iniciatyvą prisidėti prie miesto kultūros. Aišku, miestas ir valstybė taip pat turėtų aiškiau suvokti situaciją ir ją keisti.

Teatras – prie marių

– Ar Jūsų šeima lankosi visuose renginiuose, kuriuos organizuojate?

– Ne, žinoma. Jie, rupūžiukai, atsirenka. Tačiau aš suprantu juos, ne visi renginiai jiems įdomūs, bet džiaugiuosi, kai šeima ateina. Su farmacininke žmona Vita auginame du sūnus – dvyliktoką Dominyką ir penkiolikmetį Dainių.

– Kur mokosi Jūsų sūnūs?

– Sūnūs mokosi skirtingose mokyklose. Vyresnysis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o jaunėlis paskaičiavo, kad jei eis į mokyklą šalia namų – į „Ąžuolyno“ gimnaziją, dėl trumpesnės kelionės į mokyklą per savaitę galės miegoti 146 minutėmis ilgiau.

– Kalbėjome, kad kultūra Klaipėdoje serga, tačiau apie Jus galima būtų pasakyti, kad sergate menu. Ar pritariate tokiai interpretacijai?

– Taip, nesiginu, sergu menu. Tačiau retsykiais turiu padaryti sau injekcijas – pasivažinėti po pasaulį, aplankyti naujus, netikėtus renginius, pasisemti idėjų, bendradarbiauti su kolegomis. Neseniai kalbėjausi su išmintingu žmogumi, kuris nesupranta, kodėl negalėtų penki visų Baltijos šalių muzikiniai teatrai susivienyti ir keistis spektakliais, net dekoracijomis. Negalime užsidaryti, tas uždarumas ir susargdino mūsų kultūrą, tačiau pas mus dar gajus toks valstietiškas egoizmas – mano, niekam neatiduosiu. O žiūrovas jau seniai atviras. Ne vienas klaipėdietis aplanko spektaklius Rygoje, Varšuvoje, Londone ar Paryžiuje. Ir tuomet atėjus į kurį nors Klaipėdos teatrą – kontrastas milžiniškas.

– Na, negi mes ir mūsų aktorių kūryba tokia nuobodi ir neįdomi?

– Manau, dabar vienintelis mūsų šansas kilstelėti meno kartelę – pastatyti Muzikinį teatrą prie vandens, prie Kuršių marių. Įsivaizduojate, kaip būtų smagu išėjus į teatro foje grožėtis praplaukiančiais laivais? Į tokį teatrą ir iš sostinės, ir iš kitų šalių pas mus atvažiuotų. Galų gale klaipėdiečiai patys galėtų prisidėti prie kultūros auginimo. Kodėl negalėtume kiekvienas teatrams pervesti 5 proc. atlyginimo?

Į operą – Londone

– Kaip palepinate save, kaip ilsitės?

– Keičiu aplinką. Pailsiu būdamas kokiame nors festivalyje žiūrovu. Tuomet aš galiu analizuoti, galiu palyginti, fantazuoti, svarstyti, ką būčiau daręs kitaip. Neatsimenu, kada buvau kurorte.

O įprastą dieną grįžęs namo su malonumu atsiverčiu knygą, skaitau ir asmenybių biografijas. Žinote, turiu pomėgį rinkti knygas, lankstinukus, bukletus iš įvairiausių renginių. Turiu jų visą krūvą.

Kas rytą skaitau miesto laikraščius, o televiziją taip pat žiūriu tik dėl renginių, koncertų. Net filmų nemėgstu, dažniausiai aišku, kuo jie baigsis, neįdomu.

– Kokios buvo Jūsų džiaugsmingiausios išgyventos pastarųjų metų akimirkos?

– Pernai puikiai pavyko Raimundo Paulo koncertai, teko ilgai jį įkalbinėti, kad ryžtųsi koncertuoti. Klaipėdoje jis pasirodė po penkerių metų koncertinės pertraukos. Šiemet buvau sužavėtas, kai Londone žiūrėjau „Operos Fantomą“. Didelis įspūdis. Šiemet taip pat buvau festivalyje „Slavianskij bazar“. Susitikau draugus, po koncertų vykdavo aptarimai, puikiai praleidome laiką. Aišku, sėkmingas buvo ir sumanymas į Klaipėdą atvežti baletą „Graikas Zorba“.

– Dar draugaujate su mokslo draugais?

– O taip, žinoma, keliauju jų dėka gana dažnai. Palaikome ryšius. Manęs laukia Amerikoje, žada Holivudą iš arti parodyti, visuomet – Sankt Peterburge, kitur. Labai gera, kai galiu su jais pasidalyti tuo, kuo gyvenu. Nors pagal specialybę iš mūsų kurso dirbame tik penki.

– Ar galėtumėte paskirti linkėjimą visiems klaipėdiečiams?

– Būkite ištikimi Klaipėdos kultūrai, džiaukitės ja, didžiuokitės ja ir prisidėkite prie jos klestėjimo. Džiaukimės tuo, ką turime, bet nepamirškime du kartus į priekį pažiūrėti. Tuomet būsime vienas kitam reikalingesni ir įdomesni.