Nacionalinės švietimo agentūros laukia reforma: sieks atsikratyti neskaidrumo šleifo

Ketvirtadienis buvo paskutinė Rūtos Krasauskienės darbo diena Vilniaus Žemynos gimnazijoje. Po daugiau kaip 20-ies metų  šioje mokykloje, iš kurių ketveri – direktorės pavaduotojos ir beveik septyniolika – direktorės poste, nuo vakar jai prasidėjo tikras iššūkis – vadovauti NŠA, kuriai tenka ypač svarbios užduotys – organizuoti brandos egzaminus ir kitus mokinių pasiekimų vertinimus, vykdyti ugdymo turinio įgyvendinimo ir švietimo pagalbos organizavimo stebėseną, aprūpinti mokyklas moderniomis technologijomis.

Pernai rugsėjį NŠA įsteigta kaip atsakas į korupcijos ir nepotizmo skandalus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) pavaldžiose institucijose. Tačiau nauja įstaiga lig šiol buvo be vadovo. Du konkursai neįvyko ir tik pagaliau trečiajame iš dviejų kandidatų direktorė išrinkta.

Kaip ši institucija dabar atrodo iš mokyklų varpinės ir kokią ją nori matyti nauja vadovė?

Neskaidrumo neliks

– Problemų ir skandalų užteko ir kiekvienai iš atskirų į NŠA sujungtų šešių įstaigų – Nacionaliniam egzaminų, Ugdymo plėtotės, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos, Švietimo aprūpinimo, Švietimo informacinių technologijų centrams, Nacionalinei mokyklų vertinimo agentūrai. Ar jaučiatės pakankamai stipri vadovauti tokiai sudėtingai organizacijai kaip NŠA? Juk, nors turite ilgametę vadovavimo patirtį, bet tik vienai įstaigai.

– Jei nesijausčiau stipri ir netikėčiau savo jėgomis, būčiau nėjusi. Laikas parodys, ar pavyks. Labai norėčiau, nes daug žmonių lūkesčių susiję su manimi. Tai labai didelis ir įpareigojantis iššūkis.

– Beje, ar, vadovaujant gimnazijai, per beveik septyniolika metų pavyko išvengti skandalų, kokie drebino į NŠA sujungtas įstaigas?

– Pavyko, nes visų pirma labai gerbiu kiekvieną žmogų, su kuriuo dirbu. Ar tai būtų mano kolega mokytojas, ar mokinys, ar mokinio tėveliai, į kiekvieną žiūriu kaip į lygiavertį partnerį.

– Kas, jūsų nuomone, kaltas dėl korupcijos ir nepotizmo apraiškų į NŠA sujungtose įstaigose – nesąžiningi žmonės ar ydinga sistema?

– Atidžiai susipažinsiu su šiose organizacijose vykdytų auditų rezultatais. Žinau, kad kai kurie žmonės, kurie galimai buvo susiję su tuo neskaidrumu ir skandalais, jau nebedirba šioje įstaigoje.

Bet aš kiek kitaip į tai žiūriu: mano pagrindinis darbas bus sutelkti norinčius ir galinčius gerai dirbti, siekiančius puikaus rezultato, sąžiningus žmones, o tokių NŠA, tikiu, yra dauguma. Juk niekas nenori kenkti savo organizacijai, visi norime dirbti tokioje, kurios rezultatais galėtume didžiuotis.

– Tačiau bent jau kai kuriose iš šių įstaigų taip nebuvo.

– Be abejo, žinau ir puikiai suvokiu, kur einu. Bet labai nenorėčiau, kad šią organizaciją žmonės įsivaizduotų kaip kažkokius valstybės kenkėjus.

– Ar jums neatrodo, kad situacija kai kur tokia ir buvo?

– Buvo, bet, tikėkimės, nebus. Aš visada vadovaujuosi skaidrumo ir nešališkumo principais.

– Šį vasarį iš NŠA pasigirdo signalų, kad, nors įstaiga nauju pavadinimu, nuo to blogybės nedingo – viešieji konkursai vyksta neskaidriai, klesti mobingas. Tiesa, ŠMSM ministerijos auditas esminių pažeidimų neįžvelgė. Ministras Algirdas Monkevičius sakė: dabartiniai departamentų vadovai keisis, kai agentūra ras vadovą. Rado jus. Ar keisite žmones?

– Visų pirma, keisis visa agentūra. Mano tikslas – formuoti visai naują darinį. Keisis agentūros struktūra, be abejo, keisis ir padalinių vadovai, ir kai kurie darbuotojai. Labai tikiuosi, kad pavyks pritraukti ir mokslo, ir kitų žmonių, kurie suinteresuoti, kad ši organizacija veiktų efektyviai. Tikiuosi, pavyks bendradarbiauti su švietimo centrais, aukštosiomis mokyklomis, o tai taip pat prisidės prie šios organizacijos sėkmės.

– Norisi palinkėti sėkmės ieškant tokių specialistų, tačiau net įstaigos vadovo postas nebuvo geidžiamas, jį surado tik iš trečio karto ir tik iš dviejų kandidatų. Kaip jūs sumanėte dalyvauti konkurse?

– Aš irgi ilgai svarsčiau prieš ryždamasi. Negatyvios informacijos apie šią organizaciją žiniasklaidoje daug daugiau nei pozityvios. O man visuomet labai skauda širdį, kai neigiamai atsiliepiama apie Lietuvos švietimo organizacijas, tarp jų – ir mokyklas.

Kur klesti nepotizmas, be abejo, geri specialistai nenori ateiti.

Tokia agentūra turi dirbti nuosekliai, kaip tai daro analogiškos institucijos kitose Europos šalyse. Teko lankytis Suomijos, Kipro, Airijos švietimo agentūrose, susipažinti su jų veikla, bendrauti su jų vadovais. Štai airiai ją kūrė apie septynerius metus, labai daug mokytojų ir mokyklų vadovų prisidėjo savanorišku darbu, kad sukurtų tokią instituciją, kuri tarnautų mokykloms, nes patys ir buvo iniciatoriai, kad tokia organizacija atsirastų.

Prireikia ne vienų metų, kad tokios institucijos veiktų efektyviai ir padėtų įgyvendinti savo šalies švietimo politiką. Noriu, kad ir Lietuvoje tai pasiektume.

– Vis dėlto mūsų švietimo bendruomenė didelė, tačiau švietimo srities viešuosiuose pirkimuose paslaugos perkamos vis iš tų pačių, dažnai tarpusavyje susijusių asmenų, net savų darbuotojų. Ko trūksta – specialistų ar gebėjimo juos įtraukti į sistemą?

– Kur klesti nepotizmas, be abejo, geri specialistai nenori ateiti.

Įstaigos laukia reforma

– NŠA veiklos specifika jums gerai žinoma. Juk buvote ne tik gimnazijos direktorė, bet ir Lietuvos švietimo tarybos narė, Gimnazijų asociacijos vicepirmininkė, Mokyklų vadovų asociacijos vadovo pavaduotoja, daug metų dirbote įvairiose švietimo srities darbo grupėse. Tad kokie bus pirmieji konkretūs jūsų sprendimai? Nuo ko pradėsite savo pirmą darbo dieną NŠA?

– Pradžia bus kitokia, nei įsivaizdavau, nes negalėsiu tiesiogiai bendrauti su darbuotojais. Be abejo, pirma diena prasidės nuo vaizdo konferencijų, nuo tų darbų, kuriuos reikia įgyvendinti, apžvalgos. Jų laukia labai daug. Nebus paprasta ir lengva, bet bandysiu susidoroti.

– Ką konkretaus įrašėte į savo programą, kad padidintumėte šios organizacijos efektyvumą?

– Pagrindiniai tikslai – parengti agentūros viziją ir vystymo strategiją, kad agentūra taptų jos darbuotojus, mokslininkus ir konsultantus telkiančiu kompetencijų centru, diegiančiu inovatyvius švietimo politikos sprendimus, nukreiptus į švietimo kokybės gerinimą, gebančiu ne tik tirti ir analizuoti, bet ir prognozuoti pokyčius švietimo srityje, kurti ugdymo turinį ir sudaryti geriausias sąlygas mokymuisi kiekvienam asmeniui. Skatinsiu ir tarptautinį bendradarbiavimą.

Žinoma, sieksiu užtikrinti efektyvų finansavimą ir lėšų panaudojimą, skaidrumą vykdant ES struktūrinių fondų ir valstybės finansuojamus projektus. Reikės padaryti didelę reviziją ir pasižiūrėti, kiek efektyviai lėšos panaudojamos ir koks tų projektų naudingumas valstybei.

Naudosiu "Lean" vadybos principus, sieksiu, kad bendradarbiavimas būtų ne tik vertikalus, bet ir horizontalus – kad darbuotojai ir patys priimtų sprendimus. Labai svarbūs ryšiai tarp padalinių, nes organizacija, sudaryta iš kelių, o atskirų respublikų, negali būti. Dabar įstaiga net įsikūrusi trijose vietose, bet labai norėčiau ją sujungti po vienu stogu, nes tai padėtų ją suvienyti į visumą.

– O kokie bus konkretūs žingsniai siekiant šių tikslų?

– Kiekvieno punkto dar nenorėčiau įvardyti. Bet pirmiausia – labai didelė ir efektyvi komunikacija.

Egzaminų iššūkiai

– Tam tikra prasme iš kitos barikadų pusės daug metų praktiškai matėte, kaip savo funkcijas atlieka institucija, kuriai dabar vadovausite. Pavyzdžiui, ką manote apie švietimo aprūpinimą? Dabar dėl karantino perėjus prie nuotolinio mokymo atsiskleidė jo spragos.

– Didžiausias stygius – ne mokyklose, o šeimose. Mokyklos, mano žiniomis, neblogai aprūpintos moderniomis technologijomis, nors, tiesa, kompiuteriu mokykloje dalijasi ne vienas ir ne du moksleiviai.

Kitas dalykas – kaip mokytojai geba efektyviai tas modernias technologijas panaudoti savo pamokose. Lietuvos mokyklos gana sėkmingai startavo nuotolinėmis pamokomis, nors ir buvo tam tikrų trikdžių. Problemų neturėjo tie mokytojai, kurie interaktyvias programėles naudojo pamokose ir iki karantino. Mūsų gimnazijoje mačiau labai gražią praktiką, kai kolegos mokėsi iš kolegų, moksleiviai taip pat talkino mokytojams. Manau, reikia šiek tiek kantrybės, geranoriškumo, laiko, ir tai pavyks visose mokyklose, nes mokytojai, nė kiek neabejoju, linkę mokytis, įdeda labai daug darbo. Bet, kaip ir visų profesijų atstovų, yra labai gerų ir ne tokių gerų specialistų.

– Sakote, mokyklų aprūpinimas geras. Bet, pavyzdžiui, gamtamokslinių disciplinų laboratorijų labai trūksta. Ar įmanomas modernus mokyklų aprūpinimas, neoptimizavus jų tinklo?

– Optimizavus lėšos būtų panaudojamos efektyviau. Bet technologijos keičiasi, kiekvieną dieną atsiranda vis naujesnių ir 100 proc. jomis visų mokyklų neįmanoma aprūpinti. Todėl mobiliosios laboratorijos turi labai didelį pranašumą. Mūsų gimnazija, nors ir didmiestyje, taip pat kvietėsi tokią laboratoriją, ir ji sulaukė labai didelio pasisekimo, nes dabartinei mokinių kartai įdomu sužinoti, kam reikalingos teorinės žinios ir kaip jas galima pritaikyti.

– NŠA funkcija – organizuoti egzaminus. Kokia jūsų nuomonė dėl šiemetinių brandos egzaminų?

– Lietuvos švietimo taryba, kurios narė esu, palaikė idėją, kad brandos egzaminai turėtų būti laikomi per atidėtą sesiją. Gal kiek kitokiais variantais, tad reikėtų pagalvoti – kokiais, kad jie būtų maksimaliai efektyvūs ir skaidrūs.

Ir aš asmeniškai esu už tai, kad brandos egzaminai vyktų. Šįsyk tai bus didelis iššūkis, tačiau jei skubotai imsime keisti nuostatas ir tvarkas, galų gale nieko gero nebus. Aukštasis mokslas taip pat turi išgyventi, o jei būtume atsisakę egzaminų ir rėmęsi tik mokinių mokymosi vidurkiais, nebūtų teisinga, nes situacija skirtingose mokyklose labai įvairi ir vidurkiai sunkiai koreliuoja su egzaminų įvertinimais. Tad buvo pasirinktas optimaliai teisingas sprendimas, kurį, kiek suprantu, palaiko ir dauguma mokytojų, ir abiturientų. Nors baimių ir nuogąstavimų daug, bet reikėtų į tai pažiūrėti ramiau ir pasvarstyti, kaip tai galima padaryti geriausiai.

– Siūlyta aukštosioms mokyklos rengti stojamuosius egzaminus, kaip kad buvo sovietmečiu.

– Neturėtume griauti sistemos, kuri lig šiol funkcionavo gana efektyviai. O po tiek metų aukštosioms mokykloms organizuoti stojamųjų egzaminų sesiją būtų buvęs didelis iššūkis.

– Sakote, kad egzaminus reikia organizuoti kiek kitaip. Ką siūlote?

– Egzaminų sesija pavėlinta, reikia tikėtis, kad karantinas pasibaigs, ir galėsime ją vykdyti. Kol kas dar nėra aiškios pozicijos dėl menų ir technologijų egzamino. Juose yra mokinių pristatymo dalis, neapsispręsta, kaip ji bus vykdoma. Tarsimės su mokytojais dalykininkais, ekspertais, ministerijos specialistais.

– Dar viena NŠA funkcija – ugdymo turinio tobulinimas. Ką tik pasibaigė viešieji pirkimai, atrinktos ir specialistų, ir mokytojų komandos pokyčiams parengti. Tačiau visi turi savo nuomonę. Kaip ją suderinti?

– Džiaugiuosi, kad išgirstos mokytojų dalykininkų asociacijos ir mokyklų vadovai – į ugdymo programų kūrimą įtraukti būtent tie specialistai, kurie su tomis programomis ir dirbs. Dabar svarbiausia – nepaskubėti, nepradėti jų diegti neišbandžius bandomuosiuose projektuose. Skuboti eksperimentai padaro tik daugiau žalos.

Man pačiai teko dalyvauti 2003 m. rengiant bendrojo ugdymo programas ir išsilavinimo standartus. Metus važinėjome po mokyklas, pristatėme projektus mokytojams dalykininkams, galvojome, ką galima keisti. Labai svarbu, kad mokytojai iš tikrųjų susipažintų su tomis programomis, kad būtų jas perskaitę, įsigilinę. Kritikuoti neįsigilinus, nepasiūlant geresnio varianto – pats paprasčiausias dalykas.

Pirmiausia turės būti išgyvendintos visos tos ydos ir blogybės, su kuriomis šiandien siejama ši agentūra.

– O ką jūs pati siūlote?

– Turėtų būti peržiūrėtos mokinių kompetencijos, kad programos nebūtų perkrautos, nes, kiek teko dalyvauti diskusijose, kiekvieno dalyko mokytojas, vertindamas jį kaip reikšmingą, nori savo dalyko programą dar papildyti.

Labai svarbu ugdymo programose išsaugoti tarpdalykinius ryšius, nes pastebime, kad dabartinei kartai ypač svarbu dalykų integracija ir praktinis panaudojimas.

Programos turi kuo labiau atitikti šiuolaikinius reikalavimus ir pasaulines tendencijas.

Mano tikslas – sutelkti visus, kurie tuo suinteresuoti, kad kiek įmanoma daugiau žmonių įsitrauktų ir teiktų konstruktyvius siūlymus, kad keičiant būtų į ką keisti.

Štai suomiai kas penkerius ar dešimt metų keičia savo bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus, bet iki pokyčių vyksta nemažai diskusijų, parengiamųjų darbų ir tik po to startuojama.

– Ar, jūsų nuomone, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vykdomame moksleivių pasiekimų PISA tyrime esame įstrigę tarp vidutiniokų, nes mokome ne to, ko moko pažangiausios šalys?

– Žinoma, visiems norėtųsi kuo aukštesnių rezultatų. Reikėtų atsižvelgti į rekomendacijas, kurias EBPO pateikia po tyrimo kiekvienai valstybei. Manau, reikalinga ir tolesnė giluminė analizė, kuriai būtų galima panaudoti Lietuvos tyrėjus, aukštąsias mokyklas, aiškinantis rezultatų priežastis ir ieškant, kaip juos pagerinti. Bet svarbiausia, kad rekomendacijos būtų ne tik parašytos, bet ir įgyvendintos. Jei siekiame tikslo pagerinti penkiolikamečių gamtamokslinio, skaitymo ar matematikos rezultatus, tai turi atsispindėti ir ugdymo programose, kurias rengiame.

– Tad kokiais pasiekimais NŠA turėtų skirtis nuo dabartinės, pasibaigus jūsų penkerių metų kadencijai jos vadovo poste, kad pasakytumėte, jog ne veltui ėmėtės šio iššūkio?

– Pirmiausia turės būti išgyvendintos visos tos ydos ir blogybės, su kuriomis šiandien siejama ši agentūra. Noriu, kad žmonės, kurie joje dirba, eitų į darbą su malonumu, žinodami, kokią naudą jie neša visai Lietuvai. Kad visi padaliniai funkcionuotų ir skaidriai, ir efektyviai. Kad pagaliau pradėtume kalbėti, kad ne toks jau prastas tas mūsų švietimas, nors, kiek tenka bendrauti su kolegomis kitose šalyse, visur skundžiamasi, kokia baisi jų švietimo sistema. Reikia daug dirbti, kad pajudėtume iš dabartinio taško.

– Neabejoju, kad prireiks daug stiprybės.

– Žinau, bet jos reikia visur.